Eliusė arba viena suplėšyto gyvenimo istorija

Užmaršties dulkėms lemta nusėti ant daiktų, kuriuos kažkada lietė žmogaus rankos,drabužių , kuriais jis vilkėjo, tik nuotraukoms, paslėptoms senuose nuotraukų albumuose, laikas nemarus. Žmonių atminimais jis atgyja iš naujo. Istoriją apie rusų tautybės mažą mergaitę, karo audrų nublokštą į pajūrio miestelį, Palangą, ir jos įtėvius, Albiną ir Kazimierą Paulauskus, priglaudusius našlaitę savo namuose, papasakojo jų anūkė, palangiškė Laima Mikuckienė.

Stalo viršaus nesiekė
„1941 metais našlaičiams netekusiems tėvų Palangoje, Birutės alėjoje buvo atidaryta prieglauda. Vėliau patalpose buvo įkurtas vaikų darželis. Daugelis palangiškių globojo našlaičius. Viena iš tokių buvo mano močiutė Albina Paulauskienė. Baba - taip mes ją vadinome - buvo švelnumo, gerumo ir moteriškumo įsikūnijimas. Nežiūrint į tai, jog šeima varganai gyveno, ji nutarė iš prieglaudos pasiimti nuo karo nukentėjusį vaiką, mergaitę“, - prisiminė pašnekovė.
Baba galvojo, jog mergaitė šeimoje bus didelis džiaugsmas jos jau suaugusiems vaikams, o kartu bus draugė mano mamai - šeimoje augo keturi sūnūs ir viena duktė.
„Kai mano mama prisimindavo, kaip jos su Stase (A.Paulauskienės marčia) atėjo į prieglaudą parsivesti vaiko, visada verkdavo: „Vaikų buvo daug. Kampe sėdėjo liūdna, juodomis akelėmis, susigūžusi mažytė mergytė. Pašaukėme ją, ir ji tučtuojau atbėgo. Mergytė nesiekė net stalo viršaus. Buvo kokių penkių ,šešių metelių, labai nemėgo valgyti košės“, - senelių ir mamos prisiminimais dalinosi ponia Laima.
Albina ir Kazimieras Paulauskai pakrikštijo vaiką Palangos bažnyčioje ir davė Elenos vardą. Taip Elena Paulauskaitė tapo dar vienu vaiku senųjų žvejų – Paulauskų šeimoje. Artimieji Eleną vadino Eliuse.

Karo išblaškyti
Kaip vėliau sužinojo mergaitę savo šeimoje įdukrinę ponios Laimos seneliai, Elena (tikroji pavardė-Galina Novikova) į prieglaudą buvo atvežta kartu su savo broliu Jurijumi. Jurijus buvo mažesnis už Galiną. Dabar Jurijui galėtų būti 70 metų, o Galinai (Elenai) - 83 metai.
„Po karo atsirado vaikų tėvas. Per valsčių sužinojęs, kurioje vietoje buvo įkurti vaikų namai, jis atvažiavo jų pasiimti. Vaikų tėvas buvo kariškis. Neaišku, kur vaikai Lietuvoje kartu su mama gyveno, bet buvo pasakojama, jog per bombardavimą vaikų motina bėgusi per rugių lauką ir žuvo. Taip abu vaikai tapo našlaičiais“,- pasakojo L.Mikuckienė.
Jurijų Novikovą iš vaikų namų buvo pasiėmę augintikita palangiškių šeima, Stanislovas ir Justina Meškiai. Sutuoktiniai savo vaikų neturėjo. Berniuką taip pat pakrikštijo ir davė jam Justino vardą, bet vadino Jusčiu. Abi palangiškių šeimos visada labai artimai bendravo, brolis ir sesuo galėjo bet kada matytis.

Šeimoje – sava
Elena, augdama tarp vyresnių už ją brolių ir sesers, šeimoje jautėsi mylimu vaiku. Palangoje ji užbaigė septynias klases, Klaipėdoje - Mokytojų seminariją. Eliusė mokykloje buvo rami ir gera mergaitė. Tokią ją prisimena ir jos klasės draugas, palangiškis Gytis Venskus. Jis, gatvėje sutikęs Laimą, vis paklausia, ar nėra žinių apie Eliusę.
Elena puikiai kalbėjo lietuviškai, o jos rašysena, ant L.Mikuckienės, buvo išskirtinė. Eliusė rašė dailyraščiu. Apie tai byloja jos laiškai, rašyti savo pačiai mylimiausiai sesutei - Skolei (Skolastikai) Eliusei ėjo kokie šešiolikti metai, kai atsirado jos tėvas.
„Į kojas puolęs, sakė,kad padės vaikams, o išėjo atvirkščiai”,- Laima prisimena ne kartą girdėtas močiutės aimanas.

Kitas gyvenimas
Į Ukrainą kartu su broliu ir tėvu išvažiavusi Elena apsigyveno Charkove. Ilgai netrukus tėvas vedė, sukūrė savo šeimą. Merginai pačiai teko kabintis į gyvenimą. Charkove ji užbaigė medicinos mokyklą, dirbo medicinos seserimi ligoninėje. Nei iš tėvo, nei iš pamotės pagalbos nebuvo. Kad išgyventų, neretai tekdavo „parduoti” kraują - buvo kraujo donorė. Vėliau ištekėjo, gimė jos taip laukta dukrelė Iročka.
Kaip prisimena L.Mikuckienė, Eliusės artimieji nuolat siųsdavo į Ukrainą siuntinius. Siuntiniuose buvo maistas: lašiniai, miltai, svogūnai. Žiemą į siuntinį visada įdėdavo Albinos Paulauskienės primegztų vilnonių kojinių.
Tačiau vedybos nebuvo Eliusei sėkmingos. Vyras girtuokliavo,vėliau susirgo. Nors jau pora kartu negyveno , tačiau ji nepaliko vyro likimo valiai; prižiūrėjo ir slaugė. Kai Elenos sesuo tapo našlė,ši kvietė atvažiuoti į Palangą ir gyventi drauge, bet ji atsisakė.

Didžiausias džiaugsmas - atostogos Palangoje
Albina Paulauskienė ilgėdavosi savo Eliusės. Todėl Elena stengdavosi vasaromis aplankyti savo mylimą mamą ir pasimatyti su visais artimaisiais. Elenos duktė augo graži. Turėjo ilgus šviesius plaukus, buvo didelėmis žydromis akim, perlamutro baltumo oda. Elena didžiavosi ir, kaip visos mamos, mylėjo dukrą. Mergaitė lietuviškai nekalbėjo, tačiau viską puikiai suprasdavo. Į močiutės nuolatinį raginimą valgyti dažnai atsakydavo patempta lūpa. Senolė pergyveno, kad anūkėlė - ne valgi ir per daug išblyškusi.

Sunkus gyvenimas
Kai Iročkai sukako 16 metų, Elenos duktė Irina susirgo ir netrukus mirė. Apie šią šeimoje įvykusią tragediją artimieji sužinojo iš paskutinio Eliusės laiško. Nuo to laiko prabėgo keturi dešimtmečiai. Kaip susiklostė palangiškių Albinos ir Kazimiero Paulauskų įdukros Elenos Paulauskaitės likimas, neaišku. Taip pat nežinoma,kokia vaga gyvenimas nutekėjo Elenos broliui Justinui.
Ponia Laima prisimena, jog jos mama bandė per Palangos turizmo informacijos centrą sužinoti, ar Elena gyvena tame name,kurio adresą buvo nurodžiusi. Nuvažiavę į vietą centro darbuotojai išgirdo vienbalsį atsakymą: „Tokia čia negyvena”.

Perplėšta nuotrauka
Laima Mikuckienė iki šiolei negali suprasti, kodėl Elenai, tokiam geram žmogui Elena, reikėjo patirti tiek daug skausmo, vargo, net kęsti badą. Moteris prisimena,kaip močiutė ašarodama negalėdavo atleisti Eliusės tėvui už tai, jog šis vaikus išvežė, kaip ji sakė, į pražūtį. Dažnai ji žiūrėdavo į nuotrauką, kurioje buvo įamžintas pats skaudžiausias išsiskyrimo su jos mažąja dukrele momentas. O kas nuotrauką perplėšė į dvi dalis, istorija nutyli.
Seniai jau nebėra senųjų žvejų Paulauskų, nebėra ir Eliusės mylimos sesers, brolių ir senosios trobelės pamiškėje, netoli jūros, kur jie visi laimingai gyveno. Daiktai laiko tėkmėje suyra, juos keičia naujais, tik atmintis neleidžia žmogui nurimti.
Laima Mikuckienė, rodydama nuo laiko pageltusias nuotraukas,susijaudinusi kalbėjo: „Aš norėčiau, kad palangiškiai - tiksliau, jų vaikaiar anūkai - kurie karo metais buvo priglaudę savo namuose našlaičius, atsilieptų ir papasakotų daugiau apie juos. Gana apie lietuvius kalbėti iš blogosios pusės. Gerų žmonių buvo, yra ir bus”, - įsitikinusi senųjų palangiškių dinastijos palikuonė Laima Mikuckienė.