Nusilenkta architekto Albino Čepio atminimui

Penktadienį prie šių metų pradžioje į Kultūros vertybių registrą įrašytosios 1969 metais statytos Vasaros skaityklos būriavosi palangiškiai ir iš kitų miestų suvažiavę svečiai. Čia pirmąkart šiais metais surengtų Palangos dienų proga nusilenkta šio pastato autoriaus, ilgamečio Palangos vyriausiojo architekto Albino Čepio, nuo kurio iškeliavimo Anapilin sukanka 25 metai, atminimui.

Gražiausias A. Čepio kūrinys

Prie pastato, ant kurio sienos bent jau iki vasaros kabės Fotobienalės.LT dizainerės Gintarės Grišmanauskaitės sukurtas informacinis stendas, papuošto architekto sūnėno Viktoro Čepio ketinamu Palangos kurorto muziejui padovanoti A. Čepio portretu, suskambo dar vieno šios dinastijos atstovo, jaunojo palangiškio S. Vainiūno meno mokyklos moksleivio Domininko Čepio birbyne atliekama melodija.

Pasidžiaugęs, jog pats Dievas davęs puikią dieną šviesios atminties architektui paminėti, renginį vedęs Fotobienalė.LT prezidentas Adas Sendrauskas pasidžiaugė, jog prie naujai kultūros vertybe paskelbto Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vasaros skaityklos pastato susirinko gausus būrys tiek A. Čepį pažinojusių ir kartu su juo dirbusių žmonių, tiek jo kolegų architektų, tiek Čepių giminės atstovų, tiek tiesiog Palangos architektūrai neabejingų ir A. Čepį pagerbti norinčių žmonių.

Palangos dienų, skirtų miesto gimtadieniui, idėjos autorius ir A. Čepio paminėjimo iniciatorius Vitalius Bernardas Litvaitis, pasidžiaugęs, jog likimas buvo jam suteikęs galimybę dirbti su šviesios atminties A. Čepiu, paminėjo, jog per beveik 14 savo darbo vyriausiuoju miesto architektu jis suprojektavo 22 objektus Palangoje.

„Gaila, kad didelė jų dalis arba nugriauti, arba brangių kolegų nebeatpažįstamai patobulinti. Toks, koks buvo, išliko tik šis pastatytas, laimei, šiemet paskelbtas kultūros vertybe objektas“, – kalbėjo V. Litvaitis, priminęs, jog A. Čepys suprojektavo ir akyse nykstantį Vasaros parodų paviljoną, iš pagrindų rekonstruotą „Šachmatinę“, alaus barą „Molinis ąsotis“.

Kalbėjusysis apgailestavo, kad miesto Savivaldybė nerado galimybės šiais metais prie Vasaros skaityklos sukurti ženklo, kuris įmažintų A. Čepio atminimą. Tačiau turima vilties, jog tai bus padaryta kitąmet. Ir pasidžiaugė, jog laikinajame informaciniame stende įkomponuota A. Čepio nuotrauka, daryta 1973 m., kur architektas nufotografuotas Vanagupės kvartalo statybvietėje.

„Jis, kaip tikras gaspadorius – koks ir turėtų būti miesto vyriausiasis architektas, – apžvelgia darbų pradžią. Tad ir prisiminkime jį tokį“, – kvietė V. Litvaitis.

Giminėje – šeši architektai

„Nuoširdžiai dėkoju visiems, kas per 25 metus neužmiršo dėdės Albino, – prabilo architekto sūnėnas V. Čepys. – Mums, keturiems broliams, dėdė, kuris neturėjo savo vaikų, buvo pavyzdys: juk ne taip paprasta buvo jam, išlindusiam iš juodo Juodeikių kaimo, pasiekti mokslo“.

V. Čepys trumpai priminė giminės istoriją: senelis, taip pat Albinas Čepys, neramus žmogus buvęs: 1923-aisiais dalyvavęs vaduojant Klaipėdą, mėgdavęs užsilipęs „ant bačkos“ rėžti ugningas kalbas, tačiau ūkininkas iš jo buvęs prastas. Senelei, kurią visi vadino tiesiog senąja Čepiene, apie 1938-1939 m. tekę net ūkį padegti – kad šis nebūtų parduotas iš varžytinių.

„Jeigu ne senelė, kažin ar būtume turėję architektą Albiną Čepį – 1944-aisiais jis jau buvo pasirengęs lipt į sunkvežimį ir važiuoti iš Lietuvos į Vakarus, tačiau senoji Čepienė griežtai neišleido. Tačiau išleido į mokslus. O mūsų tėvas, Albino brolis, tais pačiais metais išėjo į mišką – slapstėsi nuo visų galimų kariuomenių. Taip jau išėjo, kad vienas brolis tapo mokytu inteligentu architektu, o kitas liko paprastu vairuotoju ūkvedžiu“, – kalbėjo V. Čepys.

Pasak jo, nors dėdė visus keturis sūnėnus ragino siekti mokslo, architektų iš jų neišėjo nei vieno. Užtat net šeši anūkai pasirinko architekto specialybę, architektas ir vienas iš žentų.

„Gal mano pasiūlymas kiek drąsus, tačiau vis dėlto drįstu siūlyti: kodėl vienos iš Palangos gatvių nepavadinus architekto Albino Čepio vardu?“ – pasiūlė architekto sūnėnas.

Vienas Palangos simbolių

Klaipėdos universiteto profesorius, architektas, Palangos nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pirmininkas Petras Grecevičius savo kalbą pradėjo architekto Leonardo Vaičio straipsnio „Palangos ženklai“, pernai publikuoto žurnale „Archiforma“, citata: „Prisiminimus apie to meto architektūrinį palikimą derėtų pradėti nuo buvusio miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio dviejų kūrinių. Pirmasis – jau seniai tapęs raktiniu Palangos ženklu, yra biblioteka Vytauto gatvėje, – atitraukta nuo gatvės, su švelniai banguojančiu stogu ir „opartišku“ fasadu – paprasta, šilta ir delikati“.

Profesorius apgailestavo, kad per metus į Kultūros vertybių registrą įmanoma įtraukti tik porą trejetą Palangos objektų – tik tokiam jų skaičiui užtenka lėšų būtiniems tyrimams bei dokumentacijai parengti. O skelbtinų kultūros vertybėmis objektų mūsų mieste yra išties daug.

„Itin daug abejonių visiems kyla tada, kai siūlome į registrą įtraukti vadinamuoju sovietmečiu statytus pastatus. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pernai pasiūlytas A. Čepio kūrinys šių metų sausio septintąją buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą“, – sakė P. Grecevičius.

Pasak profesoriaus, Vasaros skaitykla išgyveno daug įvairių momentų. Pavojus jai buvo iškilęs tada, kai Martyno Mažvydo biblioteka buvo sugalvojusi už pastato kiemelyje statyti daugiaaukštį pastatą. Laimei, šie planai įgyvendinti nebuvo.

„Nevardinsiu visų vertingųjų šio pastato savybių. Pasakysiu tik tiek: A. Čepio projektuotoji Vasaros skaitykla – vienas iš kurorto simbolių, kaip ir Kurhauzas“, – pabrėžė P. Grecevičius.

Formavo Palangos architektūrinį stilių

Ilgametis Palangos statybos valdybos pirmininkas Antanas Gulbinas pasidžiaugė, kad jam teko laimė dirbti su trim talentingais kurorto vyriausiaisiais architektais – Alfredu Paulausku, Albinu Čepiu ir Laimučiu Leonu Mardosu. Ir prisiminė, kaip buvo sukurta Vasaros skaitykla.

„Anuo metu buvo labai sunku gauti tiek finansavimą, tiek medžiagas bet kokioms statyboms. Ir net tokiu sunkiu laiku A. Čepys darė viską, kad būtų ne tik statoma, bet ir statoma kuriant ir laikantis Palangos architektūrinių tradicijų. O kultūros objektams pinigų beveik išvis neskirdavo – tad A. Čepys, pasikvietęs talentingą medžio meistrą Juozą Auželį, sukūrė medinę Vasaros skaityklą. Ir tai Albinui teko medžio iš Kretingos miškų ūkio „per blatą“ prašyti. O bibliotekos vadovas Jurgaitis taip pat „per blatą“ paskyrą dažams gavo“, – prisiminė A. Gulbinas, pabrėžęs ne tik A. Čepio kūrybingumą, bet ir nepaprastą jo darbštumą: Klaipėdoje gyvenęs architektas kas rytą atvažiuodavęs į Palangą ir iki darbo pradžios apeidavęs visus statomus objektus. O nei tarnybinių mašinų, nei vairuotojų neturėjęs...

„Man teko laimė ir garbė tęsti Albino darbą“, – prabilo trečiasis Palangos miesto vyriausiasis architektas L. L. Mardosas, papasakojęs susirinkusiems ir savo pažinties su A. Čepiu, ir darbų Palangoje pradžią.

„Jis labai subtiliai jautė medį – to, ko gero, net pabrėžti nereikia, tai kalba jo darbai: tiek Vasaros skaitykla, tiek Parodų paviljonas, – tęsė L. L. Mardosas, priminęs, jog Palanga A. Čepiui turi būti dėkinga už išsaugotą Tiškevičių statytąjį fachverkinių vilų kompleksą J. Basanavičiaus gatvėje. – Tikrai džiaugiuosi, kad dabar jau išties bus išsaugotas pats gražiausias Albino darbas. Ir kad nekils pavojus, kad su juo atsitiks taip, kaip dažnai šiais laikais būna: gražus, vertingas pastatas nugriaunamas, ir vietoj jo iškyla dideli stikliniai namai“.

Ilgus metus kartu su A. Čepiu dirbęs buvęs miesto vadovas Danius Puodžius prisiminė, kad vyriausiasis architektas buvęs ne „kabinetinis“ darbuotojas: praktiškai kasdien statybvietėse būdavo laukiama, kada jis ateis ir nurodys, kaip plyteles kloti, kokia spalva pastatus dažyti.

„Jis ne tik projektavo bei prižiūrėjo statybas, jis rūpinosi, kad būtų formuojamas Palangos architektūrinis stilius“, – pabrėžė D. Puodžius.

Jo mintims, kad A. Čepys – išties istorinė Palangos figūra, pritarė ir Palangos kurorto muziejaus direktorius Jūratis Liachovičius, taip pat pažinojęs šviesios atminties architektą – su juo draugavęs J. Liachovičiaus tėvas, žinomas Palangos mokytojas.

„Aš manau, kad viską, kas čia buvo išsakyta, derėtų išguldyti ant popieriaus. Šie atsiminimai tiktų ir muziejui, o tuo pačiu galėtų būti pradžia knygai, kuri galėtų būti skirta ar pačiam A. Čepiui, ar pirmiesiems Palangos miesto vyriausiesiems architektams ir jų darbams atminti“, – kalbėjo J. Liachovičius.

Po gražaus A. Čepio paminėjimo prie kultūros vertybe paskelbtos jo projektuotosios Vasaros skaityklos, prisiminimais apie šviesios atminties architektą dar ilgai dalintasi irgi jo projektuotajame „Moliniame ąsotyje“.