Kas pasirūpins architekto Albino Čepio kūrybiniu palikimu?

Albinas Čepys (1917-1989) – architektas ir dailininkas, kilęs iš Mažeikių rajono, „tikras“ žemaitis. Taip vienu sakiniu galėtum apibūdinti bet kurį kitą asmenį, bet ne Architektą, eruditą, nepaprasto darbštumo bei kūrybingumo asmenybę, linksmo charakterio, bet nepalenkiamo ginant savo įsitikinimus, puikaus šokėjo ir šampano mėgėjo pobūviuose. Sakydavome: „Su architektu Albinu kompanijoje liūdesys neužklups, tačiau darbe šposus pamiršk“. Darbe būdavo griežtas ir reiklus.
Baigęs Sedos gimnaziją 1939 m. įstojo į Kauno Aukštosios technikos mokyklą – mokytis vienerių metų kursuose geležinkelių aptarnavimo subtilybių. 1940 metais baigęs kursus suprato, kad tai, ką išmoko, jo ateities planų netenkina ir iš karto stojo į Kauno universitetą studijuoti architektūrą.
Karas nutraukė mokslus ir jį teko pralaukti tėviškėje. Pasibaigus šiurpiems karo metams Albinas grįžta į studijas ir 1949 metais baigia universitetą, jam suteikiama statybininko architekto kvalifikacija ir pagal valstybinį paskyrimą įsidarbina Kauno Valstybiniame projektavimo institute.
Reorganizavus projektavimo organizacijas, įsteigiamas Respublikinis miestų ir kaimų statybos projektavimo institutas (MKSPI) su filialu Kaune bei skyriais kituose regionuose. Instituto vadovybė pastebėjo A. Čepio organizacinius gabumus ir pasiūlė vadovauti MKSPI Klaipėdos skyriui. Architektas pasiūlymą priėmė ir visą dešimtmetį – nuo 1953 iki 1963 metų – jam vadovavo. Projektavimo dirbtuves iš keleto specialistų išaugino iki solidaus kūrybinio kolektyvo.
Iš Palangos vyr. architekto pareigų pasitraukus Alfredui Paulauskui, Valstybinio statybos reikalų komiteto vadovai A. Čepiui pasiūlė šias atsakingas ir kurortui svarbias pareigas. Albinas gerai pažinojo Palangą, žinojo kurorto problemas, miesto Vykdomojo komiteto darbuotojų kompetenciją, suprato, jog ramaus gyvenimo nebus, geros algos taip pat, tačiau iššūkį priėmė. 1963 m. pavasarį tapo Palangos miesto vyriausiuoju architektu, beje, trečiuoju Palangos istorijoje (Vadimas Lvovas – po 1939 m. gaisro, 1957-1963 m. – Alfredas Paulauskas).
Darbas Palangoje – pats reikšmingiausias bei produktyviausias architekto kūrybos laikotarpis. Čia sukūrė ir įgyvendino net 22-jų objektų projektus. Iš jų patys įsimintiniausi: vasaros skaitykla Vytauto g., parodų paviljonas kažkodėl banaliai pervardintas  „Kupeta“, alaus restoranas „Molinis ąsotis“, kavinė „Šachmatinė“ ir dar daug jau neišlikusių statinių.
Aš architekto kūrybą gerai žinojau, nes būdavau jo objektų santechninės dalies subrangovas. Dirbdamas Komunalinių įmonių kombinato vyriausiuoju inžinieriumi privalėjau turėti dujų, elektros, vandentiekio ir nuotakyno komunikacijų statybų bei projektavimo technikinės priežiūros vykdymui licenzijas. Pasinaudodamas leidimais, užsidirbdavau projektuodamas A. Čepio architektūrai visą vidaus ir lauko santechniką.
Architektas man yra paaiškinęs, kodėl vietoje ramaus poilsio po darbo dar imasi projektavimo iki nakties vėlumų. Jo žodžiai: „Vyr. architekto alga – 130 rub. per mėnesį, o tiek pakanka tik būtiniausioms buities reikmėms. Dirbant kūryboje, būtina nuolatos šviestis, pamatyti kitų kraštų architektūrą, susipažinti su kūrybiniais darbuotojais, galų gale priimti svečius ir juos pavaišinti. Papildomų pajamų gali gauti tik imant kyšius arba užsidirbant. Kyšius imti man per žema, belieka tik pasiraitoti rankoves“.
Savo kūrybą vertino gan kritiškai, sakydavo, jog per visą darbinį gyvenimo tarpsnį gerai išmoko padrožti pieštukus, o kūrinių tobulybės niekados nepasieks, jais bus nepatenkinti arba kritikai, arba pats autorius.
Kaip jau minėjau, A. Čepys nepaprastai buvo reiklus savo bei kitų architektūriniams sprendimams. Bet kokį niekalą nė nebandyk įkišti. Architektas gavo drausminę nuobaudą už garsųjį „Neringos“ devynaukštį..., kad atsisakė projektą derinti ir dėti parašą statybos leidimui.
Dirbant architektui A. Čepiui būtų neįmanoma net įsivaizduoti paslėptus po bevertėmis pašiūrėmis kultūros paveldo objektus, užgriozdintą balaganais pagrindinę Palangos promenadą. Jis principingai verčiau paliktų darbą negu paklustų brukamam kičui.  
Objektų projektavimas Palangoje tam tikra prasme buvo nuolatinės rizikos veikla. Tai ir pakišo Albinui koją. Kunigiškiuose vietoj Klaipėdos baldų kombinato kempingo tipo poilsio namelių architektas suprojektavo kapitalinius pastatus, o baldininkai skubos tvarka juos pasistatė. Nei vykdomasis komitetas, juo labiau architektas, nežinojo, kad tą vietą jau buvo nusižiūrėjusi Ministrų Taryba savo poilsinės statybai. MT Reikalų valdybos viršininko pavaduotojas, rūstusis Stasys Janilionis atvyko apžiūrėti būsimos statybos vietos ir apstulbo – gi ten jau stovi „kompleksas“. Valdininkas pasiuto ir įsakė „miesto galvai“ A. Čepį atleisti iš pareigų be jokių išlygų. Aš dalyvavau vykdomojo komiteto posėdyje, kai Albiną „kalė prie kryžiaus“. Atleido „savo noru“, iki pensijos likus lygiai 100 dienų, tai buvo 1977 m. Architektas smūgį priėmė ramiai, be isterijos.
Tuojau pat darbą Albinui pasiūlė Kauno Dzeržinskio staklių gamyklos direktorius Kęstutis Dzidolikas. Gamykla neseniai buvo įsigijusi fachverkinius namus Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje, ir architektas darė jų pritaikymo poilsio reikmėms bei teritorijos sutvarkymo projektus.
Ten dirbo iki tol, kol jį netikėtai užklupo sunki liga, pasigydęs Albinas išėjo į užtarnautą poilsį, o netrukus ir Amžinybėn.
Laikas ir istorijos virsmai daro savo. Architekto kūrybinio palikimo didžioji dalis sunyko, neišliko, dalį  kolegos architektai neatpažįstamai pakeitė, kaip jie sako, patobulino. Pirmykštę išvaizdą išlaikę tik Vasaros skaitykla ir Parodų paviljonas. Negalima leisti pragmatizuoti šį Albino kūrinį, į jį jau kėsinamasi.
Skaitykla yra kultūros paveldo objektų sąraše (arba greitai bus), tačiau nei ant statinio, nei šalia jo nėra jokios žymos, kad jo autorius – architektas Albinas Čepys. Privalėtų tuo pasirūpinti Palangos Architektų sąjungos nariai, o taip pat ir miesto vadovai, Kultūros skyriaus specialistai, jie privalėtų pareikalauti iš pastato savininko – Respublikinės bibliotekos – įrengti atminimo žymą.
Primenu, kad 2014 metų balandžio 4 d. sukaks 25 metai nuo Architekto mirties, menininko, palikusio mums didelį įdirbį, savo talento, širdies bei nervų dalelę. Atsidėkokime, įamžindami jo vardą ir paminėdami jį tą gedulingąją dieną.
Labai gaila ir apmaudu, kad panašūs į šį rašiniai arba neskaitomi, arba ignoruojami ir į juos jokio atgarsio nesulaukiama, tikriausiai taip bus ir šį kartą. Labai gaila!