Danguolė Baravykienė pajūrio motyvus įprasmino gintare

Į susitikimą ji atlėkė dviračiu. Ryškios aprangos detalės ją išskiria iš aplinkos, iškart galvon dingteli mintis, kad žmogus – meniškos sielos.
Danguolė Baravykienė prisipažino, kad nelabai norėjo viešintis, sakė, neturinti kuo pasigirti, ir dabar visai kitoks etapas jos gyvenime.

Kūryboje – žaidimas
„Dabar užsiimu pedagogine veikla. Mažiau kūrybos, – teigė savo gintariniais dirbiniais pasižymėjusi palangiškė. – Kuriu dar formas ant drobių. Tačiau šį etapą aš vadinu žaidimu. Laisvas žaidimas, meditacija, plaukianti iš vidaus, ekspromtu. Tai ką darau, niekam nerodau, nenoriu jokios kritikos ir nenoriu, kad kas rimtai į visa tai žiūrėtų. Visus darbus laikau namuose”.
Viskas, anot jos, vyksta greitai, nenaudoja jokių eskizų. Iškart pieštuku dirba ant drobės. Trintuką retai kada naudoja.
Tas pats ir ant šilko, ant jo taip pat kuria formas. Darbuose atsispindi formos. Tai lyg skulptūros plokštumoje. Ypač mėgiama menininkės forma – netaisyklingas kvadratas.
Kurdama šiuo metu ji negalvoja apie komercinius dalykus. Ar kada surengs savo darbų viešą parodą – taip pat negalėjo tiksliai atsakyti.

Vaikus reikia „uždegti”
Papuošalų gaminimą iš gintaro ji vadina sėkmingu etapu. Tuo užsiėmė apie dvidešimt metų. Dirbinių nemažai parduodavo, dalyvaudavo parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
„Kai pradėjau dirbti mokykloje, viskas apsivertė aukštyn kojom. Bet norėjau save išbandyti kitur. Noriu daug ką išbandyti. Mėgstu eksperimentuoti. Žmogus dažnai abejoja. Bet tai buvo mano pasirinkimas. Juk gali vis kažką pabandyti”, – prisipažino pašnekovė.
Ji atviravo, kad labiau patinka vienai dirbti. Tačiau, kai pamato, kaip galima „uždegti” vaikus, jai tai prilygsta stebuklui. Būna, kad į pamokas ji ateina jausdamasi prislėgta, tačiau pačiai sunku suvokti, kaip pabendravusi su vaikais, ji išeina visa pakylėta, kupina geros energijos.
„Vaikai yra labai kūrybingi. Jų nereikia mokyti, reikia parodyti techniką ir juos „uždegti”. Kokius nuostabius kūrinius jie padaro”, – šypsojosi D. Baravykienė.

Pasiilgsta gintaro
Tačiau moteris prisipažįsta, kad pasiilgsta gintaro. Tačiau, jei dabar dirbtų su juo, tai turėtų būti niekam neįpareigota, kad būtų visiškai laisva.
„Manau, kad prie gintaro dar grįšiu. Tačiau reikia atrasti kažką naujo. Kas yra kūryba? Ji ir yra atradimas kažko naujo”, – teigė D.Baravykienė.
Su gintaru ji dirbo apie dvidešimt metų.
Pasak jos, liesdamas gintarą, jauti sklindančią iš jo gerą energiją.
Gintaro muziejui ji anksčiau yra prisipažinusi, kad savo įvairia faktūra, formomis ir subtiliausiais tonais gintaras yra tiesiog natūraliai gražus. Tai nepaprastai šilta, plastiška ir savo atspalviais neturinti sau lygių medžiaga.
Nors šią medžiagą pažįsta jau labai seniai, niekaip negali atsistebėti gintaro atspalvių ir tekstūrų įvairove. Kiekvieną darbą daro su didžiule šiluma, kurią perduoda visiems, kuriems patinka jos darbai. Mėgsta kurti ne tik kaklo papuošalus, bet ir amuletus, kurie jai labai brangūs. Stengiasi išsaugoti natūralias gamtos formas, atiduodama pagarbą medžiagai, kuri ilgus šimtmečius formavosi žemės gelmėse, kuri yra sukaupusi be galo daug energijos. Todėl nori, kad jos prisilietimas prie gintaro energiją papildytų, bet ne užgožtų.
Prieš daugelį metų pastebėjo, kad pats gražiausias gintaras yra nenublizgintas, matiniu paviršiumi, o ant jo likusios dulkelės suteikia darbams subtilumo ir nepažeidžia jo energijos.
Pašnekovė teigė, kad jos darbuose vyrauja archajiškas stilius. Pagoniškos baltų kultūros ženklai ir simboliai pinasi į formą.

Rūbą reikia derinti prie gintaro
„Kodėl pradėjau dirbti su gintaru? Gal likimas. Mano mama taip pat su juo dirbdavo. Vaikystėje mačiau daug gražaus gintaro. Taip ir išliko”, – sakė palangiškė.
Vėliau ji pradėjo dirbti Gintaro kombinate. Kartą viena dailininkė iš Vilniaus atvažiavo pirkti pajūrin gintaro. Pamačiusi Danguolės dirbinius, ji pasakė, kad turi būtinai sudalyvauti parodoje. Taip palangiškė pradėjo jose dalyvauti. Dažniausi jos ekspozicijų taškai buvo Vilnius, Kaunas ir Nida.
Anksčiau D.Baravykienė pati nešiodavo gintaro papuošalus. Dabar kiek nustojo ir pati neturėjo atsakymo, kodėl.
„Gintarą reikia labai priderinti prie aprangos. Reikia nusipirkti papuošalą ir prie jo derinti rūbus, o ne priešingai. Jei nebus suderintas, gintaras neatrodys gražiai”, – subtilybes aiškino menininkė.

D.Baravykienės biografija:

Gimė 1956 m. vasario 10 d. Palangoje. 1973-1974 m. mokėsi Palangos vid. m-kloje, 1977-1982 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute, Klaipėdos fakultete, 2003-2004 m. Vytauto Didžiojo akademijoje tęsė studijas ir įgijo dailės pedagogo kvalifikaciją.
1982-1984 m. dirbo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate (BGAK) dailininke, 1984-1986 m. – poilsio namų „Palanga“ dailininkė, 1986-1993 m. – poilsio namų „Baltija“ dailininkė.
Parodose dalyvauja nuo 1988 metų. 1993-1998 m. D. Baravykienė buvo atsidėjusi vien kūrybai, 1998-2002 m. – Palangos moksleivių klubo dailės būrelio vadovė, nuo 2002 m. dirba Palangos V. Jurgučio vid. m-klos dailės ir dizaino vyr. mokytoja, S. Vainiūno meno m-klos dailės skyriaus piešimo ir kompozicijos mokytoja.
Nuo 2000 m. ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Žymesni D. Baravykienės darbai: kaklo papuošalai „Be pavadinimo“, „Pagoniškas“, „Archaiškas“, „Jūros motyvai – I“, „Jūros motyvai – II“, amuletas „Protėvių šauksmas“, antkaklis „Be pavadinimo“.
D. Baravykienė yra dalyvavusi parodoje Tarptautiniam Pabaltijo šalių meno prizui laimėti (28 vieta), parodose Vokietijoje, Klaipėdoje, III tarptautiniame taikomosios dailės ir archeologijos projekte „Žemė, ugnis, laikas“ (Klaipėda), surengusi kelias asmenines parodas. Jos paruošti mokiniai yra kelių tarptautinių konkursų, respublikinių, Klaipėdos krašto ir Palangos miesto konkursų laureatai.
Kurdama papuošalus iš gintaro, ji kiekviename šios medžiagos gabalėlyje stengiasi įžvelgti tūkstantmečių paliktus pėdsakus ir parodyti jų paslaptingumą.

  Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".