Nijolė Dirginčienė. Ar Lietuvai vis dar reikalingi kurortai?

Šie metai Birštonui ypatingi. Pernai minėjęs savo 175-ąjį jubiliejų, kurortas šiemet švenčia kitą iškilią sukaktį – 640-ąsias vardo paminėjimo metines. Brist – taip 1382-aisiais Birštono vardas pirmą kartą buvo užrašytas vieno žymiausių viduramžių Europos kronikininkų vokiečio Vygando Marburgiečio surašytame Prūsijos kronikos pasakojime.

Birštonas unikalus ne tik ilgamete karališkąja istorija, bet ir savo išskirtine gamta: apsuptas vilnijančių Nemuno kilpų, žaliuojančių miškų, garsus iš žemės gelmių trykštančiu mineraliniu vandeniu, gydomuoju purvu. Šie natūralūs lobiai, jų kuriamas klimatas, be galo vertingi žmonių sveikatai, todėl Birštonas nuo seno traukia poilsiautojus, norinčius pagerinti savijautą ir, kaip kokybiškų sveikatinimo paslaugų kurortas, yra užsitikrinęs vietą ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kurortų hierarchijoje.

Be Birštono, Lietuvoje yra dar 3 kurortai (Druskininkai, Neringa, Palanga) bei 5 kurortinės teritorijos (Anykščiai, Ignalina, Kauno rajonas, Trakai, Zarasai). Šias, tiek prie turizmo skatinimo Lietuvoje, tiek prie medicininės reabilitacijos plėtros prisidedančias, vietoves vienija Lietuvos kurortų asociacija (LKA), veikianti nuo 2007 m. Nuo 2021 m. esu išrinkta LKA prezidente, todėl šios institucijos vardu noriu pateikti informaciją apie sanatorinės reabilitacijos svarbą ir Sveikatos apsaugos ministerijos planuojamą sveikatos priežiūros įstaigų reformą.

Kol esame sveiki ir kupini gyvybės bei gyvenimo džiaugsmo, retai susimąstome, kokia reikšminga yra sanatorinė reabilitacija. Ją įvertiname tik patyrę sunkias ligas ar traumas. 

Sanatorinė reabilitacija ne tik padeda susigrąžinti jėgas po sunkių operacijų, ilgo gydymo, apsaugo nuo galimų komplikacijų, bet ir suteikia galimybę greičiau grįžti į visavertį gyvenimą, vėl įsilieti į darbo rinką. Plačiąja prasme, sanatorinė reabilitacija svarbi ne tik patiems pacientams, bet ir valstybei, šalies ūkiui.

2022 m. sausio pradžioje Sveikatos apsaugos ministerija inicijavo perėjimą nuo stacionarios priežiūros prie modelio, pagrįsto stipresne pirmine bei ambulatorine priežiūra ir dienos stacionaro paslaugomis. Paprastai tariant, reabilitaciją bandoma palikti daugiausia ligoninėse, dalį perkelti į ambulatorinį lygį. O kas liks sanatorijoms? Sanatorinė medicininė reabilitacija pirmą kartą per savo gyvavimo istoriją bus nustumta į paskutinę vietą, į finansuojamų sveikatos paslaugų užribį. Tai reiškia, kad kiekvienais metais Lietuvos kurortuose, puikiai pritaikytuose šiai gyvybiškai svarbiai paslaugai teikti, reabilitacinių pacientų vis mažės. Paradoksalu, bet reformos iniciatoriai, „optimizuojantys“ sistemą, siekiantys sutaupyti valstybės pinigus, iš žmonių reikalauja pačios didžiausios kainos – jų sveikatos.

Visoje Lietuvoje trūksta šimtų šeimos gydytojų ir slaugytojų, vis daugiau darbuotojų palieka sveikatos paslaugų sektorių, dauguma provincijoje dirbančių gydytojų yra vyresnio amžiaus, o jų nėra kam pakeisti, nes vis mažiau jaunų specialistų renkasi dirbti Lietuvoje. Štai tokiame kontekste valdantieji užsimojo vykdyti minėtą sveikatos apsaugos sektoriaus reformą. Reformą, kuri atitolintų paslaugas nuo gyventojų ir jiems užvertų vietinių gydymo įstaigų duris. Be to, nepamirškime ir kintančio geopolitinio konteksto, kuriame sveikatos paslaugų prieinamumas kasdien tampa dar svarbesnis. 

Sveikatos priežiūros įstaigų reforma gali tapti pražūtinga ne tik mažesnių Lietuvos miestelių, bet ir kurortų, kurortinių teritorijų gyventojams bei atvykstantiesiems į čia veikiančias sanatorijas. Atliekant tokius skubotus ir radikalius sprendimus, reformos tikrasis poveikis ir rezultatai bus priešingi viešai skelbiamiems tikslams.

Šiuo metu kurortuose ir kurortinėse teritorijose veikiančių įstaigų (Birštono VšĮ „Tulpės“ sanatorija, Palangos reabilitacijos ligoninė ir kt.) teikiamas paslaugas perkėlus į regionų centrus, smarkiai nukentės šių teritorijų savivaldybės: jos neteks ne tik puikiai savo funkcijas atliekančių įstaigų, puikiai dirbančių, kvalifikuotų medicinos srities specialistų, bet ir žymiai sumažės atvykstančių reabilitacijai pacientų, turistų skaičius. Reformos sukurta neaiški situacija sukels realią grėsmę tolesniam kurortų vystymuisi, jų infrastruktūros plėtojimui. Iškėlus reabilitacijos paslaugų teikimą į kitus miestus, panaikinus dalį medicininės reabilitacijos paslaugas teikiančių įstaigų, pacientai nebeturės galimybės pasinaudoti šiomis kurortų bei kurortinių teritorijų teikiamomis pridėtinėmis vertėmis.

Ši reforma itin pakenks žmonėms, kuriems kokybiškos ir saugios medicininės reabilitacijos paslaugos yra būtinos. Lietuvos kurortai yra sukaupę materialiąją sanatorinės reabilitacijos paslaugų teikimo bazę, specialią infrastruktūrą, neįkainojamą patirtį, užtikrinančią kryptingą sveikatinimo ir sveikatingumo sričių veiklą. Ir tai reikia ne žlugdyti, bet skatinti, išlaikyti pasiektą aukštą teikiamų paslaugų lygį, patirtį bei mokslininkus.

Lietuvos kurortų asociacija yra ne kartą akcentavusi kurortologijos mokslo stiprinimo svarbą. Ir tai nėra vien tušti žodžiai. Jau parengtas Lietuvos kurortų ir kurortinių teritorijų darnaus vystymo įstatymo projektas, kuriame didžiulis dėmesys skiriamas ir natūralių gamtinių išteklių panaudojimui gydymo tikslams. Dar šį mėnesį Lietuvos kurortų asociacija ketina pasirašyti trišalę bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU) ir Nacionaline sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų asociacija.

Graži būsimo bendradarbiavimo pradžia – balandžio 1 d. Birštone vykusi pirmoji jungtinė LSMU Reabilitacijos klinikos ir Lietuvos gamtos terapijos asociacijos organizuota konferencija „Gamtos ir miško terapijos pagrindai bei poveikis sveikatai“. Jos pranešėjai dar kartą patvirtino, kad artumas su gamtos pasauliu yra vienas iš sveikatos pamatų. Jau planuojamas ir antrasis renginys – birželio mėnesį kurortologijos profesionalai rinksis į konferenciją, dedikuotą dr. Jurgio Vytauto Meškos moksliniam-kūrybiniam palikimui.

Trišalė bendradarbiavimo sutartis – platus užmojis Lietuvos kurortų ateičiai. Ketinama moksliškai pagrįsti natūralių gamtinių išteklių naudą žmogaus sveikatai, išsiaiškinti naujus galimus gydymo metodus bei technologijas, sukurti metodines rekomendacijas. Tai įgyvendinus, būtų sukurtos prielaidos sveikatos turizmui Lietuvoje augti, gerėtų lietuvių sveikata ir gyvenimo kokybė, augtų šalies BVP bei didėtų Lietuvos kurortų konkurencingumas pasaulyje. Žvelgiant plačiau – ateityje Lietuva galėtų tapti inovatyvaus kurortinio gydymo ir sanatorinės reabilitacijos arealu bei pagrindine baze.

Užuot griovus, gal jau laikas pradėti kurti?

Nijolė Dirginčienė, LSDP pirmininkės pavaduotoja, Lietuvos kurortų asociacijos prezidentė, Birštono savivaldybės merė