Netoli jūros...

Palanga – traukos vieta. Nors yra begalės tuo abejojančių ir žeriančių argumentus, kodėl verta rinktis poilsį kitur, lietuviai vis dar, kaip ir yra įpratę per metų metus, bent kelioms dienoms lekia į pajūrį. Čia traukia tiek tie, kurie savaitei „neaiškios kokybės“ atostogų gali skirti kelis tūkstančius litų, tiek tie, kurie, iškratę kiaules taupykles, žada tiesiog ramiai pabūti.

„Amžinais studentais“ vadinamų savo draugų porelę pasitikau prie Palangos. Nors įkalbinėjau pasikliauti mano kone pusės dešimtmečio patirtimi gyvenant šiuose kraštuose ir kelių dienų poilsiui rinktis kitą vietą, jie užsispyrėliškai kartojo, jog nori būtent į Palangą. Apsišarvuojame kantrybe ir dumiame į „gintarinį kurortą“. Penktadienio vakarą siūlančių nakvynę nėra gausu, tačiau tikimės rasti kokią nors vietelę už „padorią“ kainą ir netoli miesto centro. Kadangi kalbama, kad daugelis nuomotojų derybų metu nuleidžia kainą, idant gautų bent šiek tiek pelno, skuodžiame prie pirmųjų siūlytojų. „Kambariai netoli jūros“, - rausvažandė teta pasitinka su ūpu. „Yra kambarėlis – tvarkingas, tylus. Bendro naudojimo virtuvė ir vonia“, - porina ir primygtinai siūlo, esą daugiau ką rasti už tokią kainą, kurią siūlo ji, nėra šansų. Klausiu, kur ta vieta šalia jūros ir neišsiduodu, jog Palangą pažįstu. „Sėskime – va, pavažiuosime netoli ir pamatysite“, - nesulaukusi mūsų pritarimo jau ropščiasi į automobilį. Ir ką – tetulės nurodymu nuo miesto prieigų sukame link... Pavėsio sodų! Dar kartą nepatikliai klausiu, ar tikrai „netoli jūros“. Taip, taip, anot jos, visai netoli, čia pat, kelias minutes paėjus mūsų akis nutvieks bangų mūša... Netikiu, bet laukiu.

Automobilis pasuka žalsvos trobelės kieman, kuris grūste prigrūstas keistų statinių. Viename iš namelių – pora kambarių, kuriuos ir žadama išnuomoti – 25 litai už lovą, o esą tik dėl to, kad patikome – dviems teks sumokėti tik 45 litus, 90 už dvi paras. Tik perspėja – jei bendrame duše ilgai maudysitės, paprašys susimokėti papildomai. „Jūs neįsivaizduojate – man ir patalynę skalbti, ir už elektrą, dujas mokėti, o atvažiuoja poilsiautojai ir turškiasi valandą. Ne, šitaip negalima. Nusiprausti – prašom, bet SPA paslaugų aš neteikiu“, - grūmoja teta.

Kol ūmaus būdo tetulytė rodė tai, ką siūlo studentų porai, iš kito kiemo ėmė mojuoti dar viena nenusakomo amžiaus moteriškė. „Pas ją ir tarakonų yra, ir betvarkė, ir pijokų amžinai pilna“, - rėkavo iš savo kiemo, kviesdama mus pas save, intriguodama, jog DAR nuleis kainą. Mūsiškė tetulė paleido keiksmažodžių tiradą atgal... „Žavus tas palangiškių gyvenimas“, - ironiškai mestelėjo iš sostinės atvykęs jaunuolis ir savo draugę paskubino ieškotis kitos nakvynės vietos. Ir, matyt, pačiu laiku... Nes per kiemą, nežinia iš kur, išsvirduliavo rūgtelėjusio kvapo ir keistokos išvaizdos vyrukas, su „kažkuo“ užantyje. „Duok parūkyt – nebijok, aš čia savas“, - ištiesė ranką. Po šio scenos artisto pasirodymo tapo gana tų vietinio gyvenimo vaizdų, jog nuspręstume traukti iš čia kuo toliau. „Kambariai netoli jūros“, - šmėsteli atmintyje užrašas, kurį taip intensyviai po nosimis kaišiojo teta, kuri, beje, itin rimtai įtūžo, sužinojusi, jog jos kambariuko niekas nesinuomos. „Vargšai vaikai jūs, pamatysite, nieko neberasite. Poilsiautojai pulkais traukia, savaitgalis prieš akis, nakvosit kopose“, - it gąsdindama nesamu baubu mestelėjo tetulytė.

Tačiau visai netrukus mano draugai už labai panašią kainą rado nakvynę netoli Rąžės – šviesus ir jaukus kambarys tvarkingame namelyje, paslaugi ir rami šeimininkė, ir iš tiesų – palyginus, netoli jūros... O tetulytės, gąsdinusios, jog mano draugai neras nakvynės vietos, piniginę ne kažin kiek papildė „poilsiautojų antplūdis“. Lijo kone visą savaitgalį, o žmones, leidusius laiką pajūryje, galėjai ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.

Peršasi mintis, jog „kvepianti dvidešimtinė“ vis dar stumia į nešvarią kovą kai kuriuos nakvynės paslaugų teikėjus, negerbiančius nei Palangos įvaizdžio, nei savęs, nei svečių. Matyt, visą šią vasarą regėsime rungtynes ir aršias peštynes dėl poilsiautojų – gal netgi aršesnes nei iki šiol. Pamazgų kibirai ant „konkurentų“, vis dar dažnai abejotinos kokybės nakvynės paslaugos, tas pats naivus melas, pavadinimu „netoli jūros“... Galbūt jau vien to užtektų paaiškinti, kodėl lietuviai kol kas vangokai renkasi į Palangą, kai tuo tarpu paežerės ir paupiai savaitgaliais šturmuojami. Norėtųsi tikėti, jog toks potyris pirmas ir paskutinis (į Palangą trauksiančių draugų visą vasarą turėsiu nemažai) ir jog mūsų širdyse įaugusi tradicija aplankyti kurortą labai neapkars... Tradicijas „užauginti“ sunku, tačiau „išravėti“ nemalonių nutikimų „dėka“ nėra ganėtinai sudėtinga... Gerbkime vieni kitus.