Netirpstantis Čekiškės kelio sniegas: vaikystė mamos pėdomis

Vilkijos – Ariogalos žvyrkeliu, o paskutiniaisiais metais – nors siauručiu, bet pagaliau asfaltuotu „greitkeliu“ per mažne 68 metus esu ne tik pervažiavęs autobusais, dar pokario „Pirmūno“ kolūkio „polutarkomis“, „Gazikais“, „Moskvičiais“, šeimos „luksiniu“ „Žiguliuku“, didelę dalį arkliuku traukiamais vežimaičiais, o žiemą – rogėmis, t.y. „šlajomis“. Pačiame man svarbiausio pasaulyje kelio centre, lyg pagrindinė ašis – vežimo ratas „Ledo karuselėje“ ant patikimo prūdo yra Čekiškė. Tėviškė. Gimimo vieta. Taškas be kablelio. Du balti langeliai žaliai dažytame namukyje per sprindį nuo įspūdingos baltos bažnyčios, kurią pastebi taip nuo Ariogalos, taip ir nuo Vilkijos. Kaip švyturį iš laivo jūroje. Birželyje su poetu Vladu Vaitkevičium mamos ir brolio Bronislavo kapus padėjęs tvarkyti Vaižganto memorialinio muziejaus Kaune vadovas Alfas Pakėnas pasidžiaugė: „Kokios lietuviškai spalvingos Čekiškės ir Vilkijos apylinkės“.
Čekiškės, žydų sumanyto ir pastatyto „ribinio“ miestelio tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos vaizdiniai, kalbų nuotrupos ir žmonių veidai atsigaivina Atminties ekrane senstant natūraliai ir vis gaiviau, ryškiau. Aš ir šiandien artėjančių 2016 metų proga sveikinu, mintimis apibėgu kiekvieną savo kartos čekiškietį, ano „grindinio vaiką“.
Čekiškės kelių ir keliukų, padubysių takų duona dabar man 30 metų prie Baltijos jūros – aukso vertės, ji augino mane pasauliui, Lietuvai, ir aš saugiai jaučiuosi, nes vaikystės prisiminimus joks plėšikas ar monstras nebeatims. Čekiškės kelių duona aš sotinausi, kaip knygų išmintimi ir Zanavykijoje, ir Žemaitijoje, Vilniuje ir skrendant virš Kaukazo, Gruzijoje, Armėnijoje, Rusijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Čekiškės žmonių patirtis, „likimo kodai“, maudynės Dubysoje, Kilovoje ties „Groble“ man pravertė ir džiugina net šiandien, kaip gerbtina žydiškoji išmintis tų, kurie Vidurio Lietuvoje, tarp Vilkijos ir Ariogalos sumanė statyti miestelį, akmenim išgrindė centrinę gatvę, „bruką“, pristatė nemažai erdvių namų, kurie protarpiais savaime ar nesavaime užsidegdavo, gaisrai naktim, išgąstis mėtė visus iš lovų, bet labai retai kas išnyksta iki „Nulio“. Mano – mūsų Čekiškė išliko, ir kruizinis, pasakiškai žaižaruojantis Vaikystės laivas, kuriame išmokau ir skaityti, ir rašyti, ir pargriuvus – neverkti, gaivina ne tik Palangos rutininę kasdienybę lapkritį, žiemą, bet ir ne vieną žurnalistinį tekstą ar apsakymą vaikams. Ir draugiškumo, kantrybės mokė Čekiškės vieškelis. Vaikui visi draugai. Net kareiviai: „Saldat, daj zviozdočku“. Davė.
Čekiškę visam pasauliui išgarsino, „paaukštino“, jos praeitį, dabartį, o svarbiausia – visų laikų žmones pagerbė Besmerčių kaime gimęs nerealiai darbštus, sąžiningas, juvelyriškai kruopštus Kauno rajono kraštotyrininkas, vyras, jau gimęs su labai taktiško pedagogo „marškiniais“ – Antanas Vaičius. Jo dėka iš mūsų namų Saulėtekio take, Palangoje, knygų lentynos man akį merkia solidi enciklopedija. Knyga „Čekiškė“. Ji man brangi, kaip jaukiose kapinaitėse lygiai 20 metų besiilsinti Mama, jos brolis, seneliai. Paskutinis prisiminimas – apie užpustytą, dar 1960 metais, Vilkijos – Čekiškės kelią. Atvažiavom su mamute vasario mėnesį, po didelės pūgos iš Gelgaudiškio, ledu ties Šiline perėję Nemuną, „Jurbarko – Kauno“ autobusu be vargų. O kuklus provincijos kelelis nuo Vilkijos nebuvo „nugrederiuotas“. Sniego pusnaitės – iki kelių. Mama pamokė: „Aš eisiu pirma, o tu, Geduk, vis taikyk statyti koją į mano pėdą... Eikim, kol nesutemę, savo tikslą – Čekiškę – pasieksime. Stenkimės. Niekas už mus mūsų kelių nenueis“. Lengva pasakyti! Pabandėm eiti – mamos žingsnis vistiek platesnis, negu dvylikamečio sūnaus. Sunkiai ištaikiau. Bet nieko, o nieko nesakiau mamai, net šlampant kojom, nes žinojau, kad būtinai reikia nueit 14 km iki Čekiškės, iki tetos Danutės, reikia, kol nesutemę. Visi mes – savo laimės, net mažučio džiaugsmo kleptomanai. Tik svarbu įgusti teisingai susidėlioti pėdas nuo Tėviškės upės iki Amžių jūros. Spėjom. Jaunas spėji su diena. Vaikystė su nenusakoma energija mamos pėdom net per pusnis, nesusirgusi tada žiemos kelyje, tik sveikdama iš laimės veržėsi ir dabar veržiasi į Tėviškę. Kur Dubysa, „Groblė“, lašiša, kur ta sena žydų „škala“, kurią reikėtų atstatyti, kur Pirmoji mokykla ir sofa namuose, pilna buvusio Čekiškės braižybos mokytojo tėvo – bohemiško šeimos svečio paliktų knygų,– ir aš dažnai pagalvoju, kad vistiek bent viena teigiama genetinė „tėvo linija“ įtekėjo iš knygų sofos į sūnų – tai aistringa meilė knygoms. Literatūrai, kuri taurina žmogų ir, kaip jūra, nepalieka vienatvėj. Skaitantis žmogus negali būti šalikelėje, nes jis greičiau susivokia paklydimuose. Vaikystės pirmasis dešimtmetis Čekiškėje draugai (kaip ir trečiasis – Vilniuje, o aštuntas – Palangoje) ir yra tasai netirpstantis sniegas, sušildantis net senjoro dienas. Kolegai Algiui Kustai, kuris 2015-12-09 LŽS „Žinių virtualijose“ paklausė: „Ar šiuolaikiška mylėti Tėvynę?“ aš antrinu: „Tai ir yra Tėvynės meilė“. Todėl 2016 metais į Čekiškės mokyklą žadu dovanų nuvežti bronzinį Jono Basanavičiaus portretą. Į Prano Dovydaičio mokyklą, žinomą prasminga veikla ne tik Kauno rajone, nuvešiu ir talentingai tėvo Vlado sumąstytą – sudėliotą spalvoto medžio inkrustaciją „Vytis“. Ją jis dar 1964 metais darė Pravieniškių lageryje, kur „sėdėjo“ už dokumentų klastojimą (pasų ir aukštojo mokslo diplomų „gamybą“), taip pat už vengimą mokėti alimentus savo sūnums. Beje, optimistas „Kauno burmistras“ vienoje kameroje Pravieniškėse gyveno su anuomet legendinę Klaipėdos bažnyčios statybą pradėjusiais išdidžiais katalikų bažnyčios soviemečio vedliais klebonu Bronislovu Burneikiu ir būsimu arkivyskupu Liudviku Pavilioniu. Nuvešiu į Čekiškės mokyklą ir mamos „Tautinę giesmę“,– 36 metų jos „stomatologinėje biografijoje“ Čekiškės dešimtmetis, padedant puikiam to laiko vadovui, net Didvyrio žvaigžde apdovanotam Leonui Markeliui, buvo brandos egzaminas. O Miminas Kakačius toliau smalsinėja ne tik po Palangą, pajūriais tarp „Kuršijos ir Prūsijos“, tarp vyturių ir švyturių, bet ir pokario Čekiškės pakiemiais. Skanauja geltonuosius Sadlauskų serbentus, per langą žvalgosi Nidos Balčikonytės, kuri svajoja būti vaikų gydytoja, o kieme sykiu padeda gydyt rugiuose kombaino sužeistą jauno kiškučio koją. „Žalių, mėlynų, raudonų“ reikalų su draugais Pranevičių Lionium, Karpavičių Valiuku, Valkauskų Algiu ir net krautuvininku Rajinčium, pilna no ryto, kuris negailėjo „bombonkių“, iki vakaro!
Nors jau 44 metus buvęs Čekiškės Miminas Kakačius turi nuostabią žmoną Vladą Mariją, jis ilgisi mamos, kuri 20 metų yra ir amžinai bus mūsų Čekiškėje, kurios kelių duona sotina net mintis, kuri gal rupoka, bet nesprangi. Kapinėse, kur anksčiau buvo pieva ir augo vešlios, šviesiai žalios rūgštynės, dabar naujose kapinėse visa mūsų „kolūkinė“, o savaip miela, nes nemeluotai kolektyviškai draugiškų vienminčių, lygių „vargo brolių“, humanistų su „kokybės ženklu“ karta. Kai būnu – pasikalbam. Toje Čekiškės šventvietėje net sausio pabaigoje padangėje skraido daug jūros paukščių su Palangos, Klaipėdos krašto žibuoklėmis sapnuose – tautiniais rūbais pasirėdžiusiai mamai, Ulendrų giminei ir kiekvienam čekiškiečiui, negailėjusiam švelnių ir gerų žodžių mažam smalsuoliui „Miminui“ žvyringo, kaip klegios Dubysos skardžiai „Gyvenimo meno“ pradžioje. Pėdos ir atminimai apie Mamą – maitintoją, mokytojus, vaikystės kelio sniege niekada neištirpsta.