„Nesigailiu pasirinkęs futbolą – man jis įdomesnis už krepšinį“

Palangos „Palangos“ futbolininko ir žaidžiančio trenerio Gvido Juškos gyvenimas nuo mažens susietas su futbolu. Sportininkui teko žaisti daugelyje šalies komandų, ir nors trenerio amplua jam – naujas, jis prisipažįsta, kad jam mieliausias darbas – su vaikais. „Treneriai taip sako, kad esu žaidžiantis treneris, – aš pats savęs tokiu nelaikau. Man pačiam labai patinka darbas su vaikais“, – prisipažino G. Juška.

Nuvedė mama
Šiandien jau nieko nestebina, kad tėvai savo judrų sūnų atveda į krepšinio treniruotes, mat ši sporto šaka tarp berniukų itin populiari. Pasiteiravus, kas paskatino rinktis ne krepšinį, o futbolą, G. Juška teigė nuo mažų dienų pirmenybę teikęs būtent pastarajam. „Futbole esu nuo mažens, nuo šešerių metų. Pirmą kartą mama nuvedė. Šiaip mano tėvai nėra sportininkai, bet aš pats norėjau. Tėvai pasakojo, kad kamuolį spardydavau būdamas mažas, paskui vaikų darželyje paspardžiau – kai išvesdavo į kiemą, ten kas krepšinį pažaisdavo, kas kamuolį paspardydavo. Man labiau spardyti patiko. Krepšinis nelabai žavėjo, tik kieme pažaisdavau“, – prisiminė pašnekovas.
Šešiametį G. Jušką mama nuvedė treniruotis pas trenerį Vygandą Garbaliauską. Futbolininkas prisiminė, jog pirmosios treniruotės nebuvo lengvos. „Daug kas gal ir nebebūtų lankę po pirmųjų treniruočių: stadione buvo šlapia, tešlos, bet man tas noras nedingo – pačiam buvo įdomu“, – prisiminė pašnekovas ir pridūrė, jog nuo tų dienų ir draugauja su futbolu.

Treniravosi Olimpiniame sporto centre
Būdamas keturiolikos jaunasis futbolininkas išvyko į Lietuvos olimpinį sporto centrą Vilniuje, kurį pats vadino internatu. Čia suvažiuodavo perspektyvūs jaunieji sportininkai iš visų Lietuvos miestų ir miestelių. „Buvo vykdoma atranka, kurią praėjęs ir pasilikau. Ten buvo ir kitų sporto šakų atstovų, ne tik futbolininkų. Pirmame pastato aukšte gyveno futbolininkai ir lengvaatlečiai, antrasis aukštas priklausė futbolininkams, trečiame buvo apsistojusios krepšininkės, ketvirtajame – rankininkės, irkluotojai“, – sakė pašnekovas.
G. Juška pasakojo, jog išvažiuoti į svetimą miestą ir ten pasilikti gyventi be tėvų buvo kiek neramu. „Išvažiuoti buvo didelis noras, buvo kažkiek baimės, kad teks be tėvų gyventi“, – sakė futbolininkas ir pridūrė, jog tėvai tokį sūnaus sprendimą priėmė be didelių atkalbinėjimų. – Žiūrėdami į mano kaip žaidėjo ateitį su tėvais pasitarėme ir jie išleido. Ten tame pačiame pastate buvo ir mokykla, mus ten maitino, auklėtojai prižiūrėdavo, vakarais visus suskaičiuodavo, taigi, viskas ten tvarkoje buvo“.
Mokantis Vilniuje labai daug dėmesio buvo skiriama sportui, todėl, pasak pašnekovo, mokslai ten nukentėjo. „Po dvi treniruotes kasdien tekdavo atlaikyti. Savaitgaliais išleisdavo į namus, bet realiai į Telšius važinėti man būdavo toloka, todėl namo keliaudavau ne kiekvieną savaitgalį“, – sakė G. Juška. Pasmalsavus, ar nepasiilgdavo draugų, kurie buvo likę vaikystės mieste, pašnekovas prisipažino, jog, be abejo, vaikystės draugų pasiilgdavo, tačiau Vilniuje buvo susiradęs naujų bičiulių. „Ten jau turėjau visą komandą, draugus“, – sakė sportininkas, bet pripažino senųjų bičiulių Telšiuose nepamirštantis iki šiol: „Su vaikystės draugais kartais grįžęs susitikdavau, dar ir dabar grįžęs pas tėvus su jais susitinku. Jie irgi buvo arba futbolininkai, arba prijaučiantys sportui. O mokantis Vilniuje ten buvo ir vyresnių už mane telšiečių“.
Išvykus gyventi į kitą miestą namų ilgesys jaunuolio nekankino. „Namų ilgesio nebuvo, pradėjau savarankiškai gyventi. Viskas buvo įdomu, nauja, patiko treniruotės. Nežiūrėjau, ar jų metu sunku, ar lengva – tiesiog reikėjo, ir treniravausi. O dėl mokslų ten į sportininkus atlaidžiau žiūrėjo“, – prisiminė futbolininkas.

Žaidė Vilniaus „Žalgiryje“
Metus pasimokęs Olimpiniame sporto centre, įgavęs savarankiško gyvenimo patirties, G. Juška perėjo į Vilniaus „Žalgirį“. „Ten buvo daug net iš to paties internato, mus kelis pasiėmė, suderino, į kurią mokyklą eisime, maitino, su tėvais pasirašė sutartis. Dar truputį mokėjo už žaidimą. Visi jauni, penkiolikos-šešiolikos metų žaidėjai žaisdavome antroje lygoje“, – sakė sportininkas.
Faktui, kad už futbolą jau gauna pinigus, jaunuolis tuomet daug reikšmės neteikė. „Gerai būdavo, aišku, tėvams mažiau išlaidų, bet, kad galvočiau, kad jau esu futbolininkas, to dar nebuvo“, – prisiminė pašnekovas.
Žaidžiant futbolą pradėjo prasčiau sektis mokslai, todėl jaunajam sportininkui teko grįžti į Telšius. „Čia labai trumpai pažaidžiau už Telšių „Mastį“. Ir tada keliais iš mūsų susidomėjo Panevėžio „Ekranas“. Tėvai vėl pasirašė su „Ekranu“ kontraktą, išnuomojo Panevėžyje butą, kuriame gyvenome dviese su vyresniu „Ekrano“ žaidėju. Čia jau žaidžiau ir aukščiausioje lygoje. Žaisdamas patyriau kelio traumą, man išoperavo meniską, ir po mėnesio jau vėl galėjau žaisti. „Ekrane“ žaidžiau iki pat aštuoniolikos metų, tačiau paskui vieną mėnesį man sumokėjo mažiau pinigų negu iki tol, paskambinau tėvui, kad atvažiuotų pasiimti, susirinkome daiktus, televizorių, ir išvykau į Telšius“, – pasakojo G. Juška.

Pakvietė į armijos komandą
Grįžęs į tėviškę jaunuolis dar truputį palošė už Telšių „Mastį“, tačiau tuo metu jau atėjo laikas tarnauti armijoje. „Man paskambino iš Vilniaus „Geležinio vilko“ ir pasiūlė pažaisti už jų komandą. Sutikau, nes vis tiek komanda žaidė aukščiausioje lygoje, joje buvo pažįstamų iš Telšių, ir išvažiavau ten metams“, – pasakojo pašnekovas. Pasak sportininko, „Geležinio vilko“ komanda nebuvusi tokia profesionali kaip kitos aukščiausios lygos komandos.
Išvažiuodamas iš Panevėžio „Ekrano“ sportininkas nebuvo nutraukęs kontrakto, todėl negalėjo pasirašyti sutarčių su kitomis komandomis. „Kol esi armijoje, kontraktas negalioja, o grįžus iš jos jau už kitas komandas žaisti buvo negalima, tik už „Ekraną“. Man pasiūlė Plungė už juos žaisti, mėginau nutraukti kontraktą, tačiau to padaryti nepavyko. Tada Plungė susitarė, kad „Ekranas“ mane paleistų, ir aš su Plungės „Babrungu“ pasirašiau kontraktą“, – pasakojo pašnekovas ir prisiminė, jog rungtyniaudamas pirmojoje lygoje žaidusioje komandoje per truputį daugiau nei metus laiko įmušė daugiau kaip trisdešimt įvarčių ir sulaukęs pasiūlymo iš FBK „Kaunas“. „Pasakė, kiek galėsiu uždirbti. Sutikau, nes buvo naudinga ir finansiškai, ir kaip futbolininkui buvo verta keltis į aukštesnį lygį. Pasirašęs kontraktą iš pradžių žaidžiau už Kauno „Jėgerius“ pirmoje lygoje, po to mane paskolino į Šilutę, lošiau aukščiausioje lygoje, ten vėl įmušiau įvarčių, vėl paėmė į FBK „Kaunas“, bet ten nelabai gaudavau žaisti, paskolino į Marijampolės „Sūduvą“. Su ja užėmėme antrą vietą aukščiausioje lygoje. Po to pratęsiau su „Kaunu“ kontraktą, ir tada mane paskolino Klaipėdos „Atlantui“. Vidutiniškai ten sekėsi, „Atlantas“ kažkur per vidurį eidavo“, – savo odisėją po futbolo pasaulį trumpai nupasakojo sportininkas ir pasidžiaugė, jog, nors per tą laiką traumų pasitaikė, tačiau jos buvusios smulkios, todėl karjeros nesužlugdė.

Išvyko į Azerbaidžaną
Pasibaigus kontraktui su „Kaunu“ G. Juška pasirašė sutartį su Gargždų „Banga“. „Šioje komandoje pažaidžiau gal pusmetį ar metus ir išvykau į peržiūrą, į užsienio klubą Azerbaidžane FK „Azal“. Ten pasirašiau metų sutartį, – sakė pašnekovas ir prisiminė, jog tolimame krašte viskas buvę kitaip nei įprasta Lietuvoje, neišvengta ir nesusipratimų. – Pačią pirmą dieną išėję į miestą nesupratome, kodėl į mus visi žiūri. Paskui sužinojome priežastį. Tą dieną mieste buvo keturiasdešimt penki laipsniai karščio, mes vilkėjome šortais ir sportiniais marškinėliais, o ten, pasirodo, vyrams taip vilkėti nedera. Mes gyvenome Baku mieste, ten jau buvo viskas pradėję europėti. Dabar, kiek žinau, dar labiau sueuropėję. Dėl maisto problemų taip pat neiškilo. Klubas mus apgyvendino penkių žvaigždučių viešbutyje. Kadangi komandos pagrindiniai rėmėjai buvo Azerbaidžano avialinijos, mes apsistojome šalia oro uosto esančiame viešbutyje. Tai vienas geriausių Baku viešbučių, kuriame apsistodavo žvaigždės: F. Kirkorovą, K. Orbakaitę teko pamatyti“.
Kadangi Azerbaidžane tvyro didžiuliai karščiai, rungtynės dažniausiai vykdavo vakarais, kai saulė jau būdavo nusileidusi. „Pradžioje, tik atvykus į šią šalį, išlipome kaip į pirtį – buvo labai sausa ir karšta, bet po dviejų-trijų savaičių apsipratome. Žaisti Azerbaidžane man sekėsi gerai, pirmą pusmetį buvau antras pagal rezultatyvumą. Antrą pusmetį man sekėsi prasčiau, bet komanda aukščiausioje lygoje paėmė ketvirtą vietą ir iškovojo teisę žaisti UEFA. Nebepasilikau – ir pats dar po šiai dienai nesuprantu kodėl. Ten taip įprasta, kad ateina naujas treneris ir atsiveda sau žinomus žaidėjus, dažnai keičiasi komandos sudėtis“, – sakė sportininkas.

Ragavo emigranto duonos
Grįžęs į Lietuvą G. Juška dar kurį laiką žaidė už Gargždų „Bangą“, vėliau metus už Pakruojo „Kruoją“. „Po to nebelabai gavau pasiūlymų, kurie sudomintų, ir išvykau uždarbiauti pas draugą į Norvegiją. Čia dirbau statybos ir kitokius darbus. Vėliau su Lietuvoje likusia drauge pasitarėme, kad užteks jau kelionių, ir grįžau į Lietuvą. Man būnant Azerbaidžane, draugė buvo likusi Lietuvoje, ji nevažiavo ir į Norvegiją. Parvažiavęs iš Norvegijos išvis nieko nedariau – tuo metu su drauge jau turėjome Klaipėdoje butą. Kelis mėnesius nieko neveikti buvo neblogai, bet paskui įgriso, reikėjo kažko ieškoti. Salėje pažaidžiau futbolą už „Irenitą“, dar Šilutėje pirmoje lygoje žaidžiau. Su „Irenito“ valdžia ir žaidėjais nutarėme pirmoje lygoje kurti komandą. Už tą komandą žaidė dabartinis mano kolega Marselis Balasanovas. Jis turi įkūręs savo FK „Gintaras“ – vaikų klubą. Vienam jam jau buvo truputį per didelis krūvis, pasitarę su klubo vadovais nutarėme, kad reikia lankyti UEFA B trenerio kursus. Pradėjęs juos lankyti pradėjau dirbti ir su vaikais – padėti Marseliui“, – pasakojo futbolininkas.

Treniruoja vaikus
Pašnekovas prisipažino, jog darbas su vaikais iš pradžių pasirodė nesantis lengvas. „Pradžioje atrodė sunkiau, po treniruočių su vaikais labiau negu po savų išsekęs, pavargęs būdavau, bet kuo toliau, tuo dirbti su mažaisiais maloniau“, – kalbėjo treneris.
Paklausus, kokie jaunieji futbolininkai susirenka į treniruotes, galbūt jau dabar galima prognozuoti, iš kurių ateityje bus futbolo žvaigždės, treneris teigė, jog dirbant su vaikais svarbiausia įskiepyti jiems norą žaisti futbolą. „Visokių yra vaikų. Kol kas sunku pasakyti, iš kurio išeis futbolininkas: yra labiau gabių, yra mažiau, bet čia iki dvylikos metų. Pradžioje svarbu pasiekti, kad vaikas futbolą pamiltų, o po to jau jis pats spręs, ar jam tai patinka, ar ne“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak G. Juškos, norint užaugti geru futbolininku, pirmiausia reikia didelio paties vaiko noro juo tapti ir pastangų. „O toliau daug kas svarbu: vikrumas, greitis, staigumas. O futbolo technikos atkakliai treniruojantis galima išmokti“, – tikino vaikų treneris. Pasak G. Juškos, jei vaikas futbolui neturi tinkamų duomenų, tačiau labai nori žaisti, daug ką galima koreguoti. „Jei vaikas apkūnus, svoris gali nukristi lankant treniruotes, greitį, vikrumą kažkiek gali išugdyti. Gal jis netiks būti puolėju, gal gynėju ar vartininku tiks. O šiaip, norint pasiekti daugiau reikia ir gabumų, ir stipraus noro“, – svarstė pašnekovas.
Kalbėdamas apie tai, kaip pasiekti, kad gabūs berniukai neišbėgtų visi į krepšinį, treneris sakė: „Kai berniukai ateina į futbolą, turi juos sudominti, padaryti, kad jie pamiltų futbolą ir nesidairytų į kitas sporto šakas. Aišku, trūksta finansavimo, – krepšinis daug pasiima: trūksta ir aikštelių, ir inventoriaus, vaikai yra, galima sakyti, tėvelių išlaikomi – šie moka už treniruotes“.

Žaidžia už „Palangos“ komandą
Po vaikų treniruočių G. Juška skuba į savo, jau kaip žaidėjo, treniruotes. „Palangos“ komandoje žaisti pradėjau neseniai – tik šiais metais. Pravedu vaikams treniruotes, po jų skubu treniruotis pats“, – kalbėjo sportininkas. Paklaustas, ar nepervargsta nuo tokių didelių krūvių, pašnekovas teigė gebantis viską suderinti. „Dirbdamas su vaikais parodai, paaiškini, paskui stebi. Jei ką ne taip daro, taisai, rodai dar kartą, o jei viskas puikiai sekasi, reikalavimus didini, kad vaikas tobulėtų. Pirmos lygos „Palangos“ komandoje kol kas žaidžiau tik trejas rungtynes: dvi komanda laimėjo, vienas pralošė“, – pasakojo futbolininkas.
Perspektyvus futbolininkas tikino, jog giminėje tokią karjerą pasirinkusių žmonių nebuvo. Pasiteiravus, ar niekada nesigailėjo gyvenimą susiejęs ne su krepšiniu, pašnekovas nedvejojo: „Nesigailiu pasirinkęs futbolą – man jis įdomesnis už krepšinį. Viskuo.“
Laisvalaikį futbolininkas leidžia panašiai kaip ir kiti: daug laiko praleidžia su drauge ir jos vaiku, vasarą dažnai eina prie jūros, mėgsta važinėtis dviračiu, nueiti į filmą ar šiaip ramiai pasivaikščioti.

Gvidas Juška. Iš Telšių kilęs žaidėjas yra atstovavęs tokioms ekipoms kaip Panevėžio „Ekranas“, FBK Kaunas, Gargždų „Banga“, Klaipėdos „Atlantas“, Marijampolės „Sūduva“ bei Pakruojo „Kruoja“. Su FBK „Kaunas“ tapo Lietuvos pirmenybių čempionu ir iškovojo sidabrą su „Sūduvos“ ekipa. Taip pat yra ragavęs legionieriaus duonos – žaidė Azerbaidžiano aukščiausioje lygoje, kur atstovavo Baku „AZAL“ klubui ir buvo vienas rezultatyviausių lygoje. Buvo sulaukęs kvietimo į Lietuvos rinktinę ir žaidė draugiškose varžybose. Atstovaudamas Palangos klubui G. Juška vilki 70 numeriu pažymėtus marškinėlius.