„Nenoriu į kūno kultūros pamoką!”

Kas galėtų ginčytis, kad šiais visuotinės kompiuterizacijos ir su ja susijusio nejudraus gyvenimo būdo laikais mes – nuo mažo iki didelio – judame vis mažiau ir mažiau. Ir mūsų vaikams labai svarbios tampa kūno kultūros pamokos. Tačiau tiek tada, kai mokėsi tėvai, tiek dabar, kai mokosi jų vaikai, dažnai iš moksleivių lūpų nuskamba: „Nenoriu į kūno kultūros pamoką!“. Ar dažnai su tokiais nenorinčiais susiduria Palangos mokyklų kūno kultūros mokytojai?

Šventojoje problemų nėra
„Oi, ką jūs, Šventojoje nėra jokių problemų dėl kūno kultūros pamokų lankymo, – išgirdęs jam užduotą klausimą patikino jau tris dešimtis metų su moksleiviais dirbantis mokytojas metodininkas Kazys Litvinas. – Net priešingai: prieš ketvertą metų buvo tokia dešimtokų klasė, kurios vaikinukai buvo labai linkę iš pamokų lakstyti. Matydavau juos rytais bevaikštinėjančius po miestelį. Tačiau į kūno kultūros pamoką ateidavo visi“.
Negali mokytojas skųstis ir tuo, kad į jo vadovaujamas treniruotes trūktų norinčių: vaikinukai aktyviai lanko ir krepšinį, ir futbolą, ir bendro fizinio pasiruošimo treniruotes, kurių metu gali tiek stalo tenisą, tiek kitus žaidimus pažaisti bei treniruoklių salėje paplušėti.
„Kiek teko girdėti atsiliepimų iš Klaipėdos mokyklų, kuriose mokslą tęsia buvę mano auklėtiniai, apie šventojiškius tik gerai atsiliepiama. O Senosios gimnazijos kūno kultūros mokytojai dažnai man pasako, kad Šventosios vaikai puikiai pasirengę“, – neslepia pasididžiavimo ugdytiniais mokytojas.

„Vaikai tiesiog  užsisėdėję“
Tačiau nors dėl pamokų lankymo mokytojas skųstis negali, jis pripažįsta, kad pats fizinis vaikų ir jaunuolių pasirengimas smarkiai suprastėjęs.
„Negalima net lyginti to, kas buvo prieš kokius dvylika metų, ir kas dedasi dabar. Tada, kai dar nebuvo jokių gudrių technologijų, moksleiviai daug mieliau lankydavo įvairius būrelius bei treniruotes. O ir geriau pasirengę fiziškai būdavo. Štai, šiandien penktų, šeštų ir septintų klasių moksleiviai bėga krosą. Rezultatai nepalyginamai prastesni, nei pasiekdavo jų bendraamžiai prieš kokius dešimt metų. Vaikai tiesiog užsisėdėję“, – pastebi mokytojas.
Tiesa, jis pripažįsta, jog su penktokėliais tenka ilgokai padirbėti, kol jie pripranta prie pasikeitusių kūno kultūros pamokų ir reikalavimų – su pradinukais visai kitaip dirbama. Tad, anot K.Litvino, apie septynis mėnesius tenka juos „jaukintis“.
„Aš esu įsitikinęs, jog labai daug kas priklauso nuo mokytojo. Tada tėvai iš vaiko neišgirs: „Nenoriu į kūno kultūros pamoką“. Be abejo, lengviausia yra tiesiog vaikui numesti kamuolį, ir tegu jis daro su juo, ką nori. Tačiau juk būtent mes turime juos „išjudinti“. Juk kur daugiau jie pajudės: po 6-7 valandas sėdi pamokose, paskui namie rengia namų darbus, o paskui – prie kompiuterio. Mes ir tik mes atsakingi už vaikų fizinį pasirengimą“, – įsitikinęs mokytojas K. Litvinas.
Trūksta motyvacijos
„Negaliu atsakyti, kad būtų daug nenorinčių lankyti kūno kultūros pamokas moksleivių, tačiau, žinoma, tokių esama. Kaip ir esama tokių, kurie labai noriai jas lanko ir dar papildomai sportuoja, – sako „Baltijos“ pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojas metodininkas Arvydas Dočkus. – O kodėl nelanko? Greičiausiai motyvacijos stoka ir tiesiog nenoras judėti, kurį skatina tiek kompiuteriai, tiek išmanieji telefonai. Žinot, pastebėjau tokį dalyką: pats labai dažnai važinėju dviračiu tiek į Šventąją, tiek iki Karklės, ir per visą vasarą dviračių take mačiau tik tris savo mokinius. Ir bėgiojančių jų nematau, nors sąlygos tam Palangoje puikios“.
Nuo 1975-ųjų kūno kultūros mokytoju dirbantis A.Dočkus sako pastebėjęs ir tokį dalyką: seniau Drevernoje, kur jis pradėjo dirbti, didžiausia bausmė prasižengusiam vyrukui būdavo ta, kad mokytojas neįleisdavo jo į salę, kur vykdavo pamokos bei treniruotės.
Klaipėdos olimpinio rezervo sporto mokykloje ne vieną Lietuvos lengvosios atletikos čempioną bei prizininką išauginęs mokytojas sako, jog nors šiais laikais aktyviai sportuojančiųjų fizinis pasirengimas gerėja, tų, kurie nėra ir nebus profesionalais – tiesiog kūno kultūros pamokas lankančių moksleivių – fizinis pasirengimas gerokai prastesnis, nei jų bendraamžių prieš dešimt ar dvidešimt metų.

Reikia tėvų pavyzdžio
„Žinot, tada nebuvo sėdima namie. O ir ko ten sėdėti – televizorius rodo dvi programas, tad visas laisvalaikis, ypač berniukų, prabėgdavo lauke, jie natūraliai judėdavo, tad būdavo daug geresnės fizinės formos“, – pasidalijo pastebėjimais mokytojas.
Pasak mokytojo, kurie vaikai sportuoja, tie sportuoja, tačiau apie 30 proc. esama tokių, kurių nei mokytojai, nei tėvai nesugeba į kūno kultūros pamoką „atvaryti“.
„Ką darysi – gyvenimas keičiasi, jaunimui labiau patinka naršyti po internetą, negu sportuoti ar tiesiog aktyviau pajudėti. Ir manau, kad čia daug kas priklauso nuo tėvų, nuo to, kokį pavyzdį jie rodo. Deja, ir tėvai dažniausiai visą dieną darbe prasėdi“, – sako A.Dočkus.
Mokytojas prisipažino, kad ir jo sūnui vienu laiku buvo dingęs noras lankyti kūno kultūros pamokas. Tai tėvas kartu su sūnumi pradėjo sportuoti.
„Iš pradžių, kai bėgiodavome, jis paskui mane trepsėdavo. Po kiek laiko pradėjo mane lenkti, o dar po kurio laiko visos problemos dėl kūno kultūros pamokų išnyko. Tad manau, kad tėvai galėtų rodyti pavyzdį, o rasti laiko kad ir pabėgioti su vaiku tikrai būtų galima. Jeigu tik noro būtų“, – įsitikinęs mokytojas metodininkas Arvydas Dočkus.

Sportuoja noriai
„Mes, kūno kultūros mokytojai, kartais pajuokaujame, kad yra kelios moksleivių grupės: dirbantys visu krūviu, lankantys specialias grupes, atleisti nuo kūno kultūros pamokų ir grupelė, kurios šūkis „nekenčiu kūno kultūros!“ – pajuokavo V.Jurgučio pagrindinės mokyklos, šiemet patekusios į sportiškiausių Lietuvos mokyklų dešimtuką, mokytoja metodininkė Tatjana Stankevičienė, pridūrusi, jog mokinukų nenoras aktyviau pajudėti – iš čia ir nenoras lankyti kūno kultūros pamokas – atspindi visos mūsų visuomenės bėdą. Ir tėvai, ir vaikai mieliau renkasi laisvalaikį prie kompiuterio – nuo žaidimų vaikams iki „žaidimų“ suaugusiems.
Tačiau ji nemano, kad Palangos vaikai nėra sportiški. Jų mokykloje moksleiviai noriai sportuoja, žaidžia tinklinį, krepšinį, futbolą, badmintoną, stalo tenisą ne tik kūno kultūros pamokų metu.
„Palanga – specifinis miestas. Dauguma vaikų į mokyklą ateina pėstute ar atvažiuoja dviračiu. O, tarkim, prie mano namų vyresnieji patys sau aikštelę įsirengė – ir prisitraukimus daro, ir svarmenis kilnoja. Manau, kad nenoras judėti ir nenoras lankyti kūno kultūros pamokas – aktualesnis didmiesčiams“, – sakė mokytoja.

Pavyzdys – ir tėvai, ir mokytojai
T.Stankevičienė nesako, kad dabartiniai vaikai prasčiau fiziškai pasirengę, nei prieš dešimtmetį ar dar anksčiau. „Seniau buvo visokie normatyvai, kuriuos moksleiviai turėdavo būtinai išlaikyti. Dabar to nėra, ir labai gerai. Mano nuomone, svarbiausia vaiką sudominti, kad jis norėtų aktyviai judėti. O tų normatyvų mokiniai tiesiog bijodavo. Jeigu moksleiviui nesakai, kad tu turi įveikti, pavyzdžiui, 100 metrų per tiek ir tiek laiko, o pajuokauji, pasiūlai nugalėti dar vieną kliūtį gyvenime – jis smagiai nubėgs tą atstumą“, – pasakojo mokytoja.
Kodėl vis dėlto kai kurie vaikai vengia kūno kultūros pamokų? „Dalis – ypač mergaitės – kartais kompleksuoja dėl savo kūno formų. Kartais merginos, jeigu kūno kultūros pamoka ne pirma ir ne paskutinė, nelabai nori persirenginėti – ateina pasipuošusios, o čia reikia sportinės aprangos, paskui – vėl puoštis“, – vardijo T.Stankevičienė.
„Mano nuomone, norint vaikus sudominti kūno kultūra ir paskatinti aktyviau judėti, reikia ir tėvų, ir mokytojų pavyzdžio. Jeigu tėvai linkę kelių šimtų metrų atstumą būtinai mašina įveikti, ir vaikas nenorės pėsčias eiti. O jeigu tėvai pasitempę, save prižiūrintys, patys sportuoja – tegu nors šiaurietišką ėjimą praktikuoja – jau moksleiviui pavyzdys. Ir, žinoma, mes, mokytojai. Jeigu išlaikome formą, jeigu, tarkim, sugebame virve iki pat viršaus įsliuogti – vaikas visai kitaip žiūrės ir priims tokio mokytojo pamokymus. O dar jeigu jie bus pateikiami lengvai, su humoru – ir noras sportuoti atsiras. Ir apskritai – viską lemia sveikas gyvenimas. Pradėkime nuo savęs, parodykim pavyzdį augantiems“, – ragino mokytoja T.Stankevičienė, pokalbio pabaigoje pridūrusi: „Gyventi – sveika, o sveikai gyventi išmoksime“.

 Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Mes-juros vaikai".