Minimas pirmojo Palangos laikraščio „La Limande“ jubiliejus

Šiais metais minime pirmojo Palangos laikraščio „La Limande“ išleidimo 130-ąsias metines.
XIX amžiaus pabaigoje Palanga tapo vis labiau populiarėjančiu kurortu. Poilsiautojų paslaugoms atidarytas kurhauzas, pastatytos naujos vilos, maudyklių pastatas. Palangos grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) dvaras – dar senuosiuose „palociuose“, priešais Kurhauzą, maždaug dabartinio kino teatro „Naglis“ vietoje. Vasarai į Palangą poilsiauti atvykdavo grafų Tiškevičių giminaičiai, kiti svečiai. Grafų šeima siekė, kad į kurortą atvykę svečiai ne tik mėgautųsi saulės ir jūros teikiamais malonumais, bet turiningai praleistų laiką pramogaudami. Vasaros teatras, muzikos koncertai, skaitykla – visa tai buvo poilsiautojų paslaugoms. Dvaro gyventojų iniciatyva buvo organizuojamos šventės, persirengėlių gėlėmis eisenos, labdaros koncertai, arklių lenktynės, paskaitos ir daug kitų atrakcijų.
Grafai Tiškevičiai suprato spausdinto žodžio reikšmę. 1886 m. birželio 22 d. išleidžiamas laikraštis prancūzų kalba ­– „La Limande“ (lietuviškai – „Plekšnė“). Paantraštė skelbia: Journal hebdomadaire pour la saison de bains a Poląga“ (savaitinis Palangos maudymosi sezono laikraštis). Laikraščio leidėjas nenurodomas.
Įvadiniame straipsnyje rašoma, kad mintis ir veikla – pagrindinės priemonės, kurios leidžia visuomenei intelektualiai vystytis. Siekiant įkurti laikraštį, visada atsirasdavo daug trukdžių. Bet pagaliau „antžmogiškos“ kliūtys įveiktos, ir įkurtas viešas laikraštis. Ten taip pat rašoma, kad toks laikraščio pavadinimas pasirinktas todėl, kad sunkų žvejų darbą galima prilyginti tiems vargams, kuriuos teko įveikti laikraščio steigėjams.
Kyla klausimas, kodėl būtent laikraščio pavadinimui pasirinktas žuvies plekšnės pavadinimas? Gal poilsiautojai panašūs į plekšnes (žuvys ant pilvų guli jūros dugne, o poilsiautojai – krante ant smėlio)? O gal todėl, kad laikraščio leidybai naudota plokščiaspaudė, o plekšnė taip pat plokščia? Vargu, ar rasime atsakymą į šį klausimą.
„La Limande“ buvo pirmas laikraštis Palangoje, leistas 1886 m. vasaros sezono metu. Tai savaitinis humoristinis rankraštinis laikraštis, keturių arba šešių puslapių apimties. Žinomi keturi numeriai, kurie išėjo 1886 m. birželio mėnesio 22, 29 dienomis ir liepos mėnesio 6, 13 dienomis. Laikraštis išeidavo sekmadienį. Ar 1886 m. išleista daugiau numerių, ar laikraštis buvo leidžiamas kitų metų vasarą, nėra žinoma. Laikraščio redaktorius nurodomas M. Monstre. Išvertus iš prancūzų kalbos, tai reiškia „pabaisa, baidyklė“. Pasak Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojo muziejininkystei Juliaus Kanarsko, šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo grafo Juozapo Tiškevičiaus sūnus Vladislovas Tiškevičius (1865–1936). Tuo metu jam buvo 21 metai, kartu su broliais mokėsi Sankt Peterburgo kadetų mokykloje, o atostogoms sugrįždavo pas tėvus į Palangos dvarą. Vladislovas buvo visų kultūrinių renginių Palangoje organizatorius, spektaklių režisierius.
Vladislovui, tikėtina, talkino broliai ir seserys, kiti grafų Tiškevičių svečiai. Jiems buvo skirti pastovūs laikraščio skyreliai, kuriems reikėjo parengti medžiagą. O skyreliai buvo tokie: „Oficialioji dalis“, „Neoficialioji dalis“, „Feljetonas“, „Vietinė kronika“, „Finansinis biuletenis“, „Dvaro naujienos“, „Teatras ir muzika“, „Prekybos apžvalga“, „Jūros kronika“, „Nugirsti pokalbiai“, „Provincijos paštas“, „Atvykusieji poilsiauti“, „Skelbimai“ ir kt. Periodinio leidinio puslapiuose apžvelgiami Palangos kurorto privalumai, poilsiautojų gausa, jų pasiskirstymas pagal visuomenėje užimamą padėtį ir tautybes, poilsiavimo kurorte tikslus, pasakojama apie kurorto įvykius, kultūrines, ekonomines, finansines naujienas. Įvykiai, faktai būdavo sureikšminami. Laikraštis buvo humoristinis, ir tik vienas skyrius – „Atvykę poilsiauti“ – atspindėjo tikrąją padėtį, buvo pateikiamas žymesnių poilsiaujančiųjų svečių sąrašas.
XIX a. antroje pusėje Palangoje aristokratai kalbėjo prancūzų, lenkų kalbomis. Todėl nenuostabu, kad laikraštis išėjo prancūzų kalba. Tekstas rašytas ranka. Laikraštis buvo dauginamas litografijos būdu Klaipėdoje.
Litografija arba plokščiaspaudė – tai spausdinimo ant lygaus paviršiaus rūšis. Atspaudas daromas nuo litografinio (kalkinio) akmens arba įklijinto popieriaus (grublėto paviršiaus su specialiu posluoksniu). Tekstas rašomas litografiniu tušu arba litografiniu pieštuku tiesiai ant šlifuoto akmens arba litografiniame popieriuje. Rūgštis nepaveikia įriebintų akmens vietų, o ten, kur rūgštis išėsdino, dažai nelimpa.
J. Kanarsko pranešime „Kretingos ir Palangos grafai Tiškevičiai“ (2015) minima, jog po šv. Mišių senosios Palangos bažnyčios (ji stovėjo toje pat vietoje, kaip ir dabartinė bažnyčia) šventoriuje laikraštį platino grafų Tiškevičių vaikų guvernantė ir mokytoja prancūzė Marija Fayard (1832(41)–1891). Tikėtina, kad laikraštis „La Limande“ buvo reklamuojamas ir platinamas turtingų poilsiautojų tarpe.
Kraštotyrininkė Emilija Adiklienė (1906–1993) išsaugojo keturių „La Limande“ numerių kopijas, pasirūpino ir dviejų laikraščių vertimu iš prancūzų į lietuvių kalbą. Dabar šios kopijos saugomos Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fonde. Ar yra išlikę originalūs šio laikraščio egzemplioriai, nežinoma. Gal kažkas iš palangiškių yra juos išsaugojęs?
Palangos vasaros sezonų atidarymo šventėms 2008, 2009 metais išleisti proginiai aštuonių puslapių leidiniai „Plekšnė“. 2010 metais, švenčiant 40-ąją Palangos vasaros sezono atidarymo šventę, organizatoriai išleido vienkartinį suvenyrinį keturių puslapių laikraštį „Plekšnė“ pirmajam Palangos laikraščiui „La Limande“ prisiminti.
Pirmasis Palangos laikraštis „La Limande“ praturtina Lietuvos periodinės spaudos ir Palangos miesto kultūros istoriją.

Parengė Bronislava SPEVAKOVIENĖ
Palangos viešoji biblioteka