Lietuvos švyturių istoriją palangiškis suguldė į knygą

Palangiškis Aidas Jurkštas, jau žinomas farologas, šiandien Palangos visuomenei pristatys naujausią savo darbą – knygą „Lietuvos švyturių istorija“. Kaip teigė švyturių istorijos tyrinėtojas, jeigu būtų prieš 20 metų atradęs tokią knygą, kokią dabar jis pats išleido, tuomet jo gyvenimas, ko gero, būtų kardinaliai pasikeitęs. Apie švyturius esama tiek nedaug informacijos, jog euforiją kėlė kiekviena atrasta smulkmena, o iš jų ir susidėliojožinių mozaika, galiausiai virtusi vertinga knyga.

Septyni švyturiai
„20 metų domėjausi švyturiais, pačioje pradžioje nebuvo absoliučiai jokios informacijos apie švyturius, net interneto nebuvo, o ir jam atsiradus, vis tiek nieko nebuvo įmanoma rasti. Būtent tas informacijos badas ir paskatino domėtis. Jeigu man kas nors prieš 20 metų būtų kas nors į rankas įdavęs tokią knygą, kurią dabar pats išleidau, turbūt mano gyvenimas būtų pasisukęs visai kitaip. Būčiau paskaitęs tai, kas man įdomu, ir tuo būtų pasibaigę. Bet štai nutiko taip, kaip nutiko“, – papasakojo jau žymus farologas A. Jurkštas.
Pašnekovas pripažino, jog jis pirmiausiai sau kėlė pačius paprasčiausius klausimus, tokius kaip, kada tie švyturiai atsirado, kaip atrodė pirmieji. Kuo toliau, tuo įdomiau darėsi – kilo klausimai, o kokie Baltijos jūroje buvo pastatyti švyturiai, kas pradėjo juos statyti, kokios valstybės, kokią vietą užima Lietuva šiame kontekste. Taip palangiškis klimpo į klausimų jūrą, o klausimai skatino ieškoti atsakymų. Taip prabėgo daug metų, kol atrado visus atsakymus į sau keltus klausimus. Taip susikaupė nemenkas archyvas. Susikaupė keli šimtai knygų, tūkstančiai straipsnių.
„Mano užmojis buvo išleisti Baltijos jūros švyturių enciklopediją. Bet toks užmojis – per didelis. Pusę tikslo įveikiau ir supratau, kad dar reikia kelių metų. Neišaiškėjo man nei kokiam tikslui man šios knygos reikia, nei kokiomis lėšomis išleisti. Galiausiai supratau, jog turiu pirmiausiai Lietuvai skolą grąžinti, kažką reikia daryti“, – apie kilusias mintis leisti knygą apie Lietuvos švyturius pasakojo A. Jurkštas.
Paklausus, kiek Lietuvoje esama švyturių, pašnekovas atsakė, jog septyni. „Tai tikrai nėra daug švyturių, bet mes juokingai mažai turime ir Baltijos jūros – 91 kilometrą. Kai tuo tarpu latviai turi 600 kilometrų, estai – 1200 kilometrų, švedai – netgi kelis tūkstančius kilometrų. Mes turime keturis jūrinius švyturius – Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos ir Šventosios ir tris senoviškus vidaus vandenyse Kuršių mariose“, – atskleidė farologas.
Palangiškis papasakojo, jog jūriniai švyturiai visi yra nauji, atstatyti sovietiniu laikotarpiu. Tokie švyturiai nebeturi istorinės vertės.

Po kruopelę
Pasidomėjus, kaip sekėsi rinkti medžiagą, pašnekovas patikino, jog buvo labai sunku. „Medžiagą rinkau tiesiog po kruopelę. Rinkau, rinkau, rinkau ir kai jau pagalvojau, kad reikia sėsti rašyti knygą, sunkiai įsivaizdavau, kokios apimties turėtų ji būti, nei kaip gausis. Galvojau, kaip gi man „išspausti“ vertingos informacijos, vertingų detalių iš tų „kruopų“, bet kai pradėjau dėlioti surinktą medžiagą, paaiškėjo, jog tų „kruopų“ esu jau pakankamai daug pririnkęs. Keliolika kartų perrašinėjau turinį, kol galų gale knyga tapo išsami, pradedant nuo laivybos istorijos Europoje ir Baltijos jūroje, apie pasaulio švyturių istoriją. Ši knyga vertinga tuo, kad kiekviename skyriuje padariau chronologines lenteles. Jeigu iki šiol dar istorikai improvizuodavo, kokiais metais švyturiai statyti, visa tai aš sutvarkiau ir improvizacijai vietos nebeliko. Bus galima drąsiai naudotis kaip žinynu“, – apie vertingą savo kūrinį pasakojo knygos autorius.
Ši knyga – ne pirmasis palangiškio leidinys. Anksčiau jis buvo išleidęs knygą apie Klaipėdos švyturį lietuvių ir anglų kalba, taip pat jo leidinių sąraše – atvirukų rinkinys „Senieji pasaulio švyturiai“, kur švyturiai buvo piešti jo ranka.

Niekam neįdomu
Tie, kurie žino, ką reiškia leisti knygą, suprastų ir palangiškį, kuris pripažino taip pat susidūręs su sunkumais. „Tik sumanęs leisti šią knygą supratau, jog apskritai esama problemų su jūrine kultūra. Tragiška padėtis dėl jūrinės kultūros finansavimo. Niekam neįdomūs buvo ir tie mano brukami švyturiai. Kur tik besikreipiau, atsitrenkiau tarsi į sieną. Susisiekimo ministerijai – neįdomu, Saugi laivyba atsako tik už šiandieninę navigaciją, jiems taip pat neįdomu, Kultūros ministerijai – neįdomu, jie visiškai nesupranta, prie ko čia tie švyturiai. Klaipėdos miestas yra ganėtinai apsileidęs jūrinės kultūros lygiu, jie neremia jokio švyturių projekto, jiems neįdomu. Ir kai pamatai, kokia yra situacija, pasvarstai, kad svarbiausia, jog man yra įdomu. Maždaug, jeigu esi durnas, tai ir leisk tas savo knygas. Ačiū Dievui, jog atkreipė dėmesį Kultūros paveldo departamentas, gal padėjo mano ilgametis įdirbis, jie sąlyginai prisidėjo, taip pat vienas kitas entuziastas ir Neringos savivaldybė“, – kalbėjo Aidas. Pusę kainos jam teko padengti pačiam, bet tai yra, kaip jis paminėjo, kaina už savo aistrą, už norą palikti stiprius, ryškius istorinius darbus.
A. Jurkštas patikino, jog jo išleista knyga tikrai nepasens nei po dešimt, nei po dvidešimt ir daugiau metų. Ji visuomet turės vertę. Joje sugulė tūkstančiai mokslinių citatų, faktų ir datų.
Tad kurgi ieškojo knygos autorius taip nelengvai randamos medžiagos? „Vienintelis archyvas, kuriame, neabejoju, būtų galima rasti daug vertingos medžiagos yra Prūsijos slaptasis istorijos archyvas Vokietijoje. Ten eilinių žmonių neįleidžia, reikia turėti istorikų pažymėjimą. Turintys pinigų žmonės ten važiuoja, „kasasi“, ieško reikalingos informacijos, o surasti ten tikrai nėra lengva, nes tas archyvas – mažo miestelio dydžio, – pasakojo Aidas. – O aš ieškojau informacijos įvairiausiais būdais. Dabar puikiausias dalykas yra tas, jog archyvai yra skaitmenizuojami. Toji mada yra lobis. Nebereikia niekur važiuoti ir ieškoti po tūkstančius bylų tau reikalingos informacijos. Žinodamas kur ieškoti, gali sėdėti namuose ir vartyti tą skaitmeninį dokumentą. O kitas mano informacijos šaltinis buvo Saugios laivybos inspekcija. Ten tokia lengva betvarkė jų turimose sovietinėse bylose, bet ten viską aš „išgliaudžiau“, ir dėkingas esu, jog man suteikė galimybę šiuos archyvus pamatyti“.
A. Jurkštas paminėjo, jog net sovietmečio periodo istorijos mažai telikę. Nors juk sovietmetis gi ne taip seniai ir baigėsi, o apie tą metą nieko nelikę. Beje, knygoje „Lietuvos švyturių istorija“ autorius parašė visą skyrių apie sovietinį režimą, daug atrasta įdomių detalių. Tai, pasak autoriaus, unikalus skyrius, šia tema niekas niekada nebuvo rašęs. Leidinyje esama ir daugiau unikalios medžiagos. „Marinistinis perlas“, – apibūdino autorius.

Keliaus po Lietuvą
Paklausus, kokių planų farologas numatęs ateičiai, jis tik šyptelėjo: „Šioje srityje dar galima tiek daug nagrinėti... Penkiems gyvenimams į priekį užtektų. Rašant šią knygą man akys atsivėrė, kiek daug nėra žinoma. Toks informacijos skurdas, net sunku suvokti. Per 50 metų niekas nesugebėjo nieko parašyti, išskyrus keletą nedidelių knygelių. Tuo ir pasibaigė visa mūsų marinistika“.
Knygos autorius užsiminė, jog dabar jis jau mąsto apie kitą darbą, kuriam gali prireikti penkerių metų – atskleisti Lietuvos vandenų istoriją. Tai būtų didžiulės apimties leidinys, galbūt net keli tomai.
Aidas pripažino, jog pusę gyvenimo praleido Vilniuje, kitą pusę – Palangoje, tad kurio miesto gyventoju labiau save laikyti, nežinia. Visgi jūra, švyturiai jį pakerėjo taip, jog galbūt palangiškio vardas jam ir labiau tinka.
„Daug keliauju. Pastebiu, jog pasaulis labai sumažėjo. Dabar kelionė į Vilnių yra niekai, vienas juokas“, – šyptelėjo A. Jurkštas. Kelionė po Lietuvą Aidas jau suplanavęs – daugelyje miestų bus pristatyta jo knyga. Beje, keletas pristatymų jau įvyko. „Aš taip pat galvojau, ar tiems gyventojams, kuriems toji jūra yra toli, ateis į pristatymą. Bet čia labai įdomus dalykas. Jūra labai domina buriuotojus, o šie yra atskira žmonių grupė, kurie buriavimui atsakingai ruošiasi, o paskui, atsižvelgiant į piniginės storį, buriuoja vandens vandenyse, kiti išplaukia į jūrą, dar kiti sugeba nuvykti paplaukioti ir Viduržemio jūroje. Ir tokių žmonių yra keli tūkstančiai, išsibarstę po visą Lietuvą. Vilniuje buriuotojų yra daugiau nei Klaipėdoje, tad labai sunku nuspėti, kiek žmonių susirinks į pristatymą“, – atskleidė Aidas, pasvarstęs ir apie tai, jog žmonių, norinčių sudalyvauti kultūros renginiuose, yra visur – kai kuriuose miesteliuose jų labai trūksta.
O pats, analizuodamas Lietuvos švyturius, išskyrė kurį vieną iš septynių esančių? Aidas šyptelėjo, kad tokiam klausimui jis turi parengęs klasikinį atsakymą. „Kiekvienas švyturys yra tarsi vaikas, neįmanoma išskirti. Bet patys gražiausi ir įdomiausi buvo Klaipėdos prieškariniai švyturiai. Knygoje esama daug nuotraukų“, – sakė A. Jurkštas.

Romantikos būdavo mažai
Švyturiai dažnam asocijuojasi su romantika, tačiau žymus farologas pripažino, jog švyturiuose išties būdavo mažai romantikos. Švyturių prižiūrėtojų darbas buvo vergiškas, dažnai net tragiškas. Dažniausiai šie žmonės gyveno atskirtyje. Tačiau, kaip papasakojo švyturių istorijos tyrinėtojas, esama ir tokių pavyzdžių, kai aplink švyturį susikurdavo net miesteliai, bet tai vienetai, dažniausiai švyturio prižiūrėtojus lydėdavo liūdnos istorijos. „Dažnai prižiūrėtojas būdavo įpareigotas užimti šias pareigas keletą mėnesių, net pusę metų, tam laikotarpiui atveždavo maisto, jo ir turėdavo užtekti. Žmonės gyvendavo be jokios medicininės priežiūros, vienatvėje. Tik filmuose atrodo, jog gyvenimas švyturiuose būdavo labai įdomus. Toji profesija palaipsniui ir išnyko. Tik Lietuvoje dar iki šiol iš sovietinės inercijos yra išlikusios šios pareigos. Tik dabar jų pradedama atsisakyti. Kitose šalyse jų jau nebėra kelis dešimtmečius“, – pasakojo A. Jurkštas.
Pokalbio metu paaiškėjo, jog istorija gal ne šiaip domina Aidą, tai tarsi jo tėvelio, kuris buvo istorikas, palikimas. Būtent jam – Jonui Jurkštui, iškeliavusiam Anapilin lygiai prieš dešimt metų, Aidas knygą ir dedikavo.
„Man asmeniškai vardas, kaip, pavyzdžiui, istoriko, ne taip ir svarbu. Mokslo pasiekimų žmogus gali turėti daug, bet svarbiau yra tai, ką tu padarei“, – paminėjo pašnekovas.
Išsakius pastebėjimą, jog Aidas yra laimingas žmogus, kadangi jis atrado sritį, kuri įkvepia, suteikia tarsi antrąjį kvėpavimą, juk ne kiekvienas tai gali pasakyti, jis palingavo galva, pasvarstęs, ar tai galima vadinti laime, kai tenka įdėti labai daug pastangų. „Bet, aišku, kai užsibrėžiu tikslą ir jį įvykdau, esu laimingas. Aš suprantu, kad jeigu atėjai į šį pasaulį, turi jį padaryti geresnį. Mano misija yra palikti vertingos informacijos, kurios iki šiol nebuvo, ir tai yra paminklas man. Šie darbai liks, net kai manęs nebus. Kitas dalykas – gali gyventi ir mėgautis gyvenimu, aš atrandu viduriuką tarp to ir ano. Galiu pasakyti, kad tampa labai įdomu gyventi, kai atrandi šaltinius, tam tikrus reikalingus faktus...“, – pripažino palangiškis A. Jurkštas.
Neabejojama, jog jis, vedamas aistros pasirinktai sričiai, nustebins savo siekiais dar ne kartą. Pavyzdžiui, Aidas svajoja apie Baltijos jūros švyturių muziejų, kurį įsivaizduoja įkurtą prie kurio nors švyturio. Jis išsakė ir daugiau planų, kuriuos norėtų įgyvendinti. Tikėtina, jog užsispyręs palangiškis įgyvendins visus savo tikslus, jeigu tik noro nepristigs, o noro, panašu, jam nestinga. Istorijos klodai juk neišsemiami...