Lietuviškas kuklumas Anglijoje sėkmės neatneša

„Gyvendama Anglijoje labai pasikeičiau: tapau labiau pasitikinti savimi, gebu labiau už save pakovoti. Gyvendama Lietuvoje tiek daug neturėjau įrodinėti, kaip čia“, – filosofavo pažįstama, Anglijoje gyvenanti jau penktus metus. Ir panašias transformacijas veikiausiai patiria ne vienas emigrantas iš Rytų Europos, ne tik lietuvis. Sprendimas išvykti gyventi į svečią šalį dažnai reiškia ne tik pajudėjimą iš įprastos komforto zonos į nežinomybę, bet ir prisitaikymą prie naujų veiksnių, naujų įpročių. Emigravęs turi pasikeisti, atsisakyti dalies savęs. Ar tai tiesa? Ar iš tiesų kai kurios mūsų būdo bruožo savybės, net tautinio charakterio savybės, emigracijoje nepadeda?
Lietuvoje perdėtas kuklumas labai dažnai laikomas teigiama savybe. Gal iš dalies mūsų valstietiškos kultūros archetipas yra kuklumas, santūrumas, drovumas. Kita vertus, katalikybė taipogi propaguoja kuklumą, romumą. „Geras jis žmogus: ramus, akių nedrasko, perdaug nieko nereikalauja“, – su pasigėrėjimu lietuviai piešia idealių savybių rinkinį nešiojantį asmenį. Juk mūsuose jau nuo mažens vyrauja ganėtinai aiški hierarchinė bendravimo struktūra: mokyklose dar dažnai teigiama, jog mokytojas visuomet teisus, universitetuose paskaitų metų nuo uolaus studentų paskaitų konspektavimo tyloje gali girdėt tarakonų maldas. Šeimose vyraujantis patriarchatas hierachijos griežtumo įspūdį dar labiau sustiprina. Autoriteto kultas bei dirbtinis kaltės jausmas lietuviškame sociume labai svarbus. „Nežiūrėk, ką darau, bet klausyk, ką sakau“, – nuolat kartodavo savo anūkams senyva močiutė. Tokioje aklo konformizmo terpėje, kur būtina prisitaikyti prie aplinkinių bei autoriteto, perdėtas kuklumas ir savęs menkinimas yra labai teigiamos savybės.
Visiškai kitaip kuklumas suprantamas Vakarų valstybėse. Savo vertės suvokimas bei gebėjimas save teigti kaip asmenybę mažyliuose skatinami jau nuo darželio ir mokyklos laikų. Elgesio psichologija užima svarbiausius vaidmenis ugdymo procese. Štai amerikiečiai savo vaikams mėgsta teigti, jog užaugę jie gali tapti viskuo, net šalies prezidentais. Kodėl žydų vaikai tokie gabūs? Didžia dalimi ir dėl to, jog tėvai savo atžaloms žydų šeimose negaili pagyrų ir moralinių paskatinimų net už menkas gerai atliktas užduotis. Žinoma, vaikai privalo žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Gerose anglų šeimose taip pat pabrėžiamas vaikų pasitikėjimo savimi puoselėjimas. Ko jau ko, bet britų kukliais ir kompleksuotais nepavadinsi. Netgi priešingai: per didelis sociumo pasitikėjimas savo jėgomis šią kultūrą daro pernelyg orientuotą į sėkmę bei pinigus, savojo ego išaukštinimą. Tam įtakos turi kolonijinė anglų praeitis, sustiprinusi britišką identitetą ir pasitikėjimą savimi. „I am english, I am straightforward, I can do everything“: esu anglas, galintis tiesmukai pramušti viską. Toks dabartinės anglų kartos moto. Labiausiai jis atsiskleidžia populiarioje kultūroje – užtenka žvilgterėti į pramoginių laidų „X Faktorius“ (X Factor) ar „Britanija turi talentų“ (Britain got talent) turinius. Talentų atrankos komisija labai dažnai susiduria su daugybe be galo savimi pasitikinčių jaunuolių, kurie neretai su gabumais neturi nieko bendra. Tačiau jie eina pirmyn, nenuleidžia rankų ir tie, kurie siekia, dažnai save atranda vienoje ar kitoje srityje.
O kaip lietuvių emigrantai? Ar jie išmoksta anglams būdingo pasitikėjimo savimi ir sugeba perlaužti tą lietuvišką kuklumą? Veikiausiai tai pavyksta didelei daugumai, nes tautinis kuklumas turi būti užmirštas vos tik palikus oro uostą. Pakankamai gerai nemokantys angliškai turi skubėti į kalbos kursus – tai jau pirmasis iššūkis kuklumui. Pakalbintas anglo neraudonuosi, reikia išmokti dėstyti savo mintis pakankamai sklandžiai. Ieškant darbo agentūrose pasitikėti įdarbintojų pažadais santūriai nuleidus akis negalima. Pažadai, jog „paskambinsime už kelių dienų...“ dažnai lieka tik pažadais, nes tokių darbų ieškotojų kaip jūs per dieną agentūroje apsilanko bent kelios dešimtys. Ir visiems jiems pilvai intensyviai „gurgia“. Šioje situacijoje laimi patys nekukliausi: skambinantys į agentūrą kelis kartus per savaitę, primenantys apie save ir savo darbines savybes, pabrėžiantys, jog gali imtis darbo bet kada. Ir taip lyg „Tėve mūsų“. Tautiečiai po truputį išmoksta pateikti save, savo gerąsias savybes bei darbo patirtis. Bet be jokio chamizmo – tokie čia nepritampa. Nuėjęs „apsišopinti“ į kokią rytų europiečių maisto parduotuvę sutinki laužyta anglų kalba šnekantį pakistanietį kasininką, kuris tave perkantį akivaizdžiai „apstato“, duodamas grąžos mažiau pinigų nei priklauso. Ieško „kukluolio“, kuris galbūt jam priklausančių pinigų nepareikalaus? O tu dar sykį užmiršti lietuvišką kuklumą ir su mandagaus įžūlumo doze įrodinėji, jog jis tau atiduoti priklausančius pinigus privalo. Atsisakai brangaus TV programų paketo, o tau TV atstovai nuolat skambina ir mandagiai brukte bruka programas dar sykį užsiprenumeruoti – ir čia turi pasakyti mandagiai bet griežtai „ne“. Posakis „kvailį ir bažnyčioje muša“ angliškame kapitalizme taip pat labai aktualus. Gali būti, kad jis dar aktualesnis nei gyvenant Lietuvoje.
Dažnai nėra lengva nebūti emigrantu, bet nėra lengva ir juo būti. Kasdienė kova už būvį išlikimo prasme nebėra tokia arši, kokia buvo mūsų senelių laikais. Tačiau modernaus lietuvio kasdienybė pilna iššūkių, nesvarbu kur jis begyventų. Svarbu tai, jog gerąsias charakterio savybes užsieniuose išugdę emigrantai jas viena ar kita forma panaudotų gimtojo krašto statybai.