Kinija palangiškių akimis: įspūdingesnės šalies dar neregėjom

Trečiadienį Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje palangiškiai suteikė galimybę pamatyti Kiniją ir ten nesilankiusiems. Būrelis keliautojų fotografijų pagalba vaizdingai perteikė tai, kas jiems labiausiai paliko įspūdį viešint šioje šalyje.

Kaip Kinija atsirado Palangos gyvenime
Apie Kiniją įspūdžiais dalinosi Elena ir Andrejus Kuznecovai, Viktorija ir Adas Sendrauskai bei Birutė ir Romas Šalčiai.
Kaip Kinija atsirado Palangos gyvenime, – atskleidė fotomenininkas A. Sendrauskas, kuris ir užmezgė bendradarbiavimą su kinais. Pirmoji kinų paroda buvo pristatyta 2001 metais Egidijaus Rimkaus iniciatyva, Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo pristatyti nacionaliniai Kinijos tautiniai kostiumai.
Palangiškiai rankų nenuleido ir siekė su kinais toliau sėkmingai bendradarbiauti. Taip ir nutiko. Šie po kurio laiko pristatė Palangoje dar ne vieną parodą ir paskelbė visam pasauliui, jog prie jūros pradedamas Kinijos fotografijų turas.
Žinoma, be viešnagės Kinijoje neliko ir palangiškiai. Ne kartą jau apsižvalgę Kinijoje Sendrauskai, ten paskatino vykti ir kitus.
Už prisiimtą atsakomybę ir kelionės organizavimą jiems visų pirma ir padėkojo E. Kuznecova, sutikusi su visais pasidalinti įspūdžiais. „Mes tikrai pasitikėjome jais, o jie mumis rūpinosi kiekviename žingsnyje, esame labai dėkingi už jų tikrai dideles pastangas. Gražiai, šeimyniškai keliavome papramogaudami, pavakarodami ir, žinoma, nedidelių stresiukų turėdami, bet buvo tikrai labai smagu“, – dėkojo E. Kuznecova.

Laikas – svarbiau už pinigus
Palangiškė pripažino, jog prieš vykstant į tolimą šalį, visokių minčių kirbėjo, tačiau užteko vos įžengti į dar neregėtą šalį, viskas tarsi apsivertė viduje – taip pakerėjo viskas.
„Gatvės jau taip išpuoselėtos, visur išpuoselėti gėlynai. Visur – milijonai žmonių, nuolatinis didžiulis judėjimas. Ir pažvelgus į tą nenutrūkstamą judėjimą, atrodytų, jog viskas turėtų būti sutrypta, sunaikinta, bet anaiptol, viskas tiesiog tviska dėl ypatingos švaros ir priežiūros“, – įspūdžiais dalijosi E. Kuznecova.
Palangiškiai pirmiausiai lankėsi Šanchajaus mieste, kuris yra didžiausias Kinijos ir septintas pagal dydį miestas pasaulyje, vėliau aplankė ji priemiesčius ir Lišui miestą. Kai miestas – itin didelis, žinoma, jame daug ir gyventojų, kurie nuolat bruzda, juda gatvėmis. Didelius žmonių srautus stebėjo ir palangiškiai, kuriems buvo itin smalsu, kaip tokia žmonių minia, kokią Lietuvoje galima pamatyti, pavyzdžiui, per atlaidus, sugeba taip tikslingai judėti kiekvienas savo kryptimi, nieko neužkliūdamas ir vienas kitam netrukdydamas. Ir stebino tvarka – nematė šalies svečiai nei vienos šiukšlės. Nematė jie ir pastatų, apipaišytų grafiti.
„Žmonės išties ten visi labai skuba. Jie ir patys minėjo, jog laikas jiems yra svarbesnis nei pinigai. Ir mūsų gidė pasakojo, jog jeigu kieno nors sustojęs paprašysi atsakyti į vieną klausimą, ko gero, jis tiesiog nueis, nes jis nežino, ar tu tikrai norėsi užduoti tik vieną klausimą. O į daugiau klausimų atsakyti jis tiesiog neturės laiko, tad jam paprasčiau nueiti. Ne dėl to, kad jis negerbtų žmonių“, – šypsojosi Elena.
Nustebino ir metro, kuriuose taip pat pilna žmonių. Tačiau vyrauja tvarka ir tyla – visi užsiėmę savais reikalais, ruošia namų darbus, kaip pastebėjo Elena. O privažiavus reikalingą stotelę, jiems net galvos nereikia pakelti, jie jau žino automatiškai, kur reikia išlipti.
Tačiau apskritai žmonės ten labai malonūs, – dalijosi įspūdžiais palangiškiai. Pamatę europiečius kinai itin noriai su jais bendravo, fotografavosi. Tiesa, bėda ta, kad retas kuris kinas moka angliškai. Bet palangiškiai dėl to neprapuolė. Kaip paaiškino E. Kuznecova, susikalbėta buvo parodymais ir šypsenomis.

Tradicijų puoselėtojai
Palangiškiai atkreipė dėmesį ir į tokius paprastus, tačiau taip pat įspūdį palikusius dalykus, kaip viešieji tualetai. „Ten taip švaru, taip tvarkinga, tiesiog viskas blizga. Šiaip problemų dėl viešųjų tualetų niekur nebuvo. Mums gidė pasakojo, jog Kinija kartą, organizuojant olimpiadą, nuskambėjo pasaulyje, kadangi nebuvo tualetų, o taip neturėtų būti, nes jie laikosi tokio principo, jeigu jau labai reikia, darysiu bet kur. Mums tikrai nepasitaikė tokių dalykų, šioje srityje kinai labai susitvarkę“, – apie kasdienius, bet svarbius dalykus užsiminė E. Kuznecova.
Palangiškiai atkreipė dėmesį, jog Kinijoje gyventojai labai gerbia savo istoriją, tradicijas, išsaugota daug parkų, kurie buvo puoselėjami nuo seno, iki šiol tikima dvasiomis, apsauga nuo jų, daug kur galima pamatyti drakonų, kuris yra imperatoriaus ženklas, ryškių šviesų, kurios tikima, jog saugo nuo dvasių.
„Drakoną pastatyti savo sode buvo galima tik imperatoriui. Sklando net tokia legenda, jog žmogelis pastatė drakoną savo namų teritorijoje, imperatorius pagrasino jam nukirsti galvą, tačiau jis išsisuko, pasakęs, jog imperatorių jis labai gerbiąs: esą drakonas yra imperatorius, o jis tesąs rupūžė šalia jo. Taip žmogus išsaugojo savo galvą“, – papasakojo ilgametę legendą A. Sendrauskas.
Kinijoje buvo toks laikmetis, kai viskas, kas sena, buvo perdažoma, dangstoma, tačiau dabar viskas priešingai – viską stengiamasi išsaugoti. O saugoti tikrai verta – kinai, jeigu ką daro rankomis, viską atlieka itin kruopščiai: ant kiekvienos detalės galima pamatyti įvairiausius raižinius, tradicinius kontūrus.

Viena iš įspūdingiausių šalių
Kinijoje jaučiama ir kitų šalių kultūra, pavyzdžiui, esamas prancūzų kvartalas. „Kai ten lankaisi, jaučiasi, jog patekai į Europos dalį“, – paminėjo palangiškiai.
E. Kuznecova papasakojo, jog viešėdama Kinijoje ji būtinai norėjo parsivežti perlų. O beieškodami perlų, jie atrado tikrąjį perlą – Šanchajaus Veneciją. Ten, kaip paminėjo keliautojai, vyksta viskas, kuo gyvena Kinijos gyventojai. Tad perlai prieš visa tai, ką pamatė turistai, jau kaip ir nublanko.
Kalbant apie kinų buitį, tai gyventojai daugiausiai gyvena milžiniškuose daugiabučiuose, – visgi gyventojų yra labai daug, reikia visus juos sutalpinti. Įdomu dar ir tai, jog pas juos nevyksta daugiabučių renovacijų, kaip pas mus. Kai daugiabučiai pasensta, jie tiesiog kvartalais nugriaunami, o gyventojai perkeliami į kitus būstus. Ir gyvenamuosius būstus gauna kiekvienas šeimos narys. Tiesa, pas juos nėra centralizuoto šildymo, jie šildosi kondicionieriais.
Apskritai urbanizacija vyksta itin sparčiai. Vos per ketverius metus jie pastatė didžiulius dangoraižius.
Apie šią šalį, žinoma, palangiškiai būtų galėję pasakoti ne vieną dieną, tiek daug įspūdžių ten patirta.
„Mes su vyru esame tikrai nemažai apkeliavę ir daug kur buvę, bet ši kelionė tikrai buvo viena iš įspūdingiausių. Palikome visus rūpesčius užnugaryje, buvome emocinėje euforijoje. Net pamiršau, iš kur atkeliavome. Tikrai paliko didžiulį įspūdį“, – pripažino palangiškė E. Kuznecova.