Kiaušinis – ne lobis, bet pramušti jo lukštą –verta

Šalčio sukaustyta jūra nebeįstengia savo vandenis nešti tolyn. Atsitrenkusi į ledo luitus, savo dusliu alsavimu išgąsdinusi ne vieną praeivį, ji pagaliau paklūsta gamtos dėsniui (šąlantis vanduo plečiasi) ir, susitaikiusi su likimu, taikingai nurimsta. Visa ši gamtoje (ir ne tik joje) atsiradusi sumaištis man, tik prieš mėnesį laiko sugrįžusiai iš emigracijos gyventi į Lietuvą, panaši į netinkamai išvirusį kiaušinį. Jei kiek pražiopsojai – kiaušinis išvirė ne toks, kokio tikėjaisi.

Sugrįžus į namus
Po keturiolikos kitoje šalyje praleistų metų, šiandien mano namai kvepia ne tik stintom, gaiviu pajūrio oru, akinančio sniego baltuma akyse, bet ir kartėliu, kuris, lyg neprašytas svečias, braudamasis į mano privačią erdvę, neduoda galimybės jaustis saugiai, užtikrintai (reikalingai sau ir kitiems).
Nedidelis pajūrio miestelis žiemą yra tarsi miręs. Eilinę savaitės dieną išėjusi pasivaikščioti apsnigtomis parko alėjomis sutikau tik vieną vienintelį žmogų (palangiškį, ir kiek žinau – benamį). Ei, žmonės, kur jūs? – norėjosi sušukti ne tik parke, prie jūrosar tuščiose miesto gatvėse.
Gyvendama užsienyje daug kartų Palangą lygindavau su kurortiniais miesteliais Anglijoje, sau užduodama klausimą: kodėl pats populiariausias Lietuvos kurortas Palanga negali būti paklausus visais metų laikais? Nei oras, nei išskirtinis žmonių kontingentas, nei pramogos pagrindinės rolės čia nevaidina. Visuose kurortuose – daugiau ar mažiau tos pačios atvykusiems teikiamos paslaugos,ir nieko čia naujo negali pastebėti.
Anglijoje esu atradusi mažą žvejų miestelį (Teigmuoth),kuris jau XVI a. buvo garsus savo klimatinėmis ir gydomosiomis savybėmis. Keturis šimtmečius į šį balneologinį kurortą atvyksta žmonės pasisemti sveikatos iš visos Jungtinės Anglijos Karalystės. Kurortas populiarus ištisus metus. Kodėl? Atsakymas vienas: nauja – tai užmiršta sena.

Spąstai sau pačiai?
Sutikite, sugrįžus į namus iš megapolio, kuriame nuo ryto iki vakaro verda gyvenimas – Palangoje jautiesi ateiviu. Kita vertus, nebejausdamas gyvenimo ritmo ir praradęs darbinę veiklą, patenki į savo pačios pasirinktus spąstus.
„Du, trys mėnesiai ir emigrantai išvyksta atgal“, – tokius žodžius išgirdau iš maloniai su manimi bendravusios moters Palangos darbo biržoje. Suteikusi išsamią informaciją apie darbo paieškas internetinėje biržos svetainėje, ji, dviprasmiškai nusišypsojusi, paaiškino: „Palangiškiams darbai – tik vasaros sezonui. Retai kam nusišypso laimė įsidarbinti pagal skelbiamas laisvas darbo vietas Lietuvos darbo biržos tinklalapyje“.
Svečiuodamasi tris mėnesius Anglijoje, vieną vakarą praeidama pro mano gatvėje stovintį restoraną pastebėjau lange skelbimą apie laisvas darbo jame vietas. Draugų paskatinta nusiunčiau savo CV (gyvenimo aprašymas) į elektroninį restorano tinklapį. Netrukus gavau pakvietimą pokalbiui su restorano menedžeriu. Juokas juokais, tačiau po savaitės turėjau darbą, dar po savaitės – atlyginimą. Atostogaujant ekstra (papildomi) pinigai labai praverčia. Restorane dirbo daugiausiai jauni žmonės. Nežiūrint metų skirtumo, jaučiausi esanti visiškai sava (Anglijoje nėra žmogaus amžiaus cenzo).

Darbo paieškos
Lietuvos darbo biržos tinklalapis laisvų darbo vietų gausa nepasižymėjo. Suradusi skelbimą, jog vietiniam Palangos leidiniui reikalingas žurnalistas – nudžiugau. Nedelsdama leidinio vadovui išsiunčiau elektroninį laišką su nuoroda apie save. Jokio atsakymo (NEREIKIA, NETINKAMAS) nesulaukiau. Užsienyje tokių dalykų nebūna. Kitoje organizacijoje,ieškodama administratorės vietos, gavau mandagų atsakymą – ačiū, jau turime. Kitos darbo biržos tinklalapyje siūlomos vietos, tokios kaip šaltkalvio, taksisto, elektriko, buvo man nepriimtinos.
Kitą dieną myniau taką link miesto valdžios būstinės. Regis, nepaisyti Lietuvos Prezidentės D.Grybauskaitės nurodymų, duotų sausio pradžioje Lietuvos miestų savivaldybėms (apie pastangas suvaldant emigraciją Lietuvoje) – negalima. Akivaizdu, juk tokios, prie miesto savivaldybių įkurtos institucijos, kurios rūpintųsi sugrįžusiųjų integracija – būtų pirma stotelė žmogui, nežinančiam už kokio šiaudo galo stvertis. Entuziastingai pravėrusi Palangos savivaldybės sekretoriato duris, gavau aiškų ir konkretų atsakymą: tokių institucijų Palangos miesto savivaldybėje NĖRA.

Noras būti
Žmonės – smalsūs. Noras gyventi ne savo, o kitų gyvenimais ypač jaučiasi mažuose miesteliuose (provincijose). O noras papletkint, sutirštint spalvas, sukiršint – saldžiau už saldų. Pati tuo įsitikinau. Ar tikrai mudu su vyru daugiau nebeišvyksime? – kartojo visi, ką tik teko sutikti. Taip, aš turiu visas galimybes sugrįžti. Bet aš noriu į savo gimtą miestą atvažiuoti ne tik vasarą, per Kalėdas ar Stintų šventę. Man norisi jame būti, jausti jo pulsą, džiaugtis ir didžiuotis, jog esu palangiškė.
Emigracijoje gyvenantys mūsų draugai taip pat svajoja sugrįžti į Lietuvą. Daugelis, ypač vyresniojo amžiaus žmonių, yra numatę buvimo svetimoje šalyje limitą – būti tol, kol užsidirbs anglišką pensiją. Žmonės žino, jog sugrįžus namo be užsienyje užsidirbtos pensijos Lietuvoje gyventi bus labai sunku.
Gaudama 122 eurų senatvinę pensiją, užėjau į Palangos SODRA sužinoti apie mažiausią Lietuvos piliečiui skiriamą pensiją. Anot SODROS darbuotojos, pensija skiriama pagal kiekvieno žmogaus individualų uždarbį (mažiausia pensija – 102 eurai). Sužinojusi, jog mano 25-erių metų darbo stažas kultūros srityje įvertintas tik 122 eurais, nuramino, neva, virėjos taip pat nepatenkintos mažomis pensijomis. Vadinasi, mano aukštojo mokslo diplomas vertas mažiausio Lietuvos piliečiams skiriamo atlygio.

Noras kalbėti
Kaip kažkada sakė mano geras pažįstamas palangiškis psichologas Rimvydas Budrys, teisinėje valstybėje bobutės, susitikusios prie bažnyčios, neturėtų kalbėti apie politiką. Jos turėtų kalbėtis apie savo vaikus ir anūkus. Anot jo, politika – politikams.
Šiandien politinės batalijos, tarsi maras, apsėdęs visą Lietuvą. Gali prisiklausyti įvairiausių politikų postringavimų ir apakti nuo kraupios statistikos (kiek per metus Lietuvoje žūsta vaikų, pradingsta žmonių, žiemą sušąla senukų, kiek žemių ir miškų nebetekome, kokie emigracijos mastai ir t. t.). Apie tai kas vakarą praneša diktoriai iš žydrųjų TV ekranų (silpnų nervų žmogui geriau televizoriaus nežiūrėti). Tenka ramintis tik seniai žinomomis tiesomis: kas juodas, o kas baltas – atskleis istorija. Jos valioje ir dešimt Dievo įsakymų. Jų dar niekas nepakeitė.Gaila, jog praeities šešėliai („Raganų“ medžioklės) – lyg šleifas, nusidriekęs dešimtmečiais (o gal ir šimtmečiais), neleidžia šaliai pereiti į aukštesnį lygmenį. Tūpčiojame vietoje, nors pasaulis kosminiu greičiu juda į priekį. Šis tūpčiojimas man primena stovintį vandenį. Tai – kelias į niekur.
Džiugu šiandien girdėti, jog žmonės Lietuvoje tapo drąsesni. Pajutę „kelio į niekur“ grėsmę, jie pradeda kalbėti apie tai, ką mato, jaučia, kas skauda. Tokiu būdu yra vilties sulaukti, jog vieną dieną šis pritvinkęs pūlinys turės šansą pratrūkti. Nuolanki „avių“ banda nebepaklūsta „šunų“ lojimams. Duok, Dieve, jai gerojo VEDLIO.
Kaip sakė Romos imperatorius ir filosofas Markas Aurelijus, „gyvenk taip, tarsi būtum kelionėje. Nėra jokio skirtumo, ar tu esi čia, ar ten, jeigu visame pasaulyje jautiesi kaip valstybėje. Tegu žmonės mato ir pažįsta tave kaip žmogų, iš tikrųjų gyvenantį pagal prigimtį. Jeigu jie negali tavęs pakęsti, tegu užmuša; geriau mirti, negu taip gyventi...” Anot išminčiaus, „pasaulis trokšta daryti tai, kas trokšta atsirasti“, todėl nugalėjus baimę, – fobijų fobiją, verta pramušti kiaušinio lukštą. Nepabandęs – nesuprasi.

Irena VALUŽĖ