Kartu paprasti ir sudėtingi Neverauskų šeimos gyvenimo vingiai

Antanas Neverauskas 1923 m. pradėjo tarnybą Povilo Plechovičiaus kavalerijos pulke. Tarnavo trejus metus. Visi kavalerijos kariai buvo gerai apmokyti, o P. Plechavičius buvo tautos žmogus, labai atsidavęs Lietuvai. Jis kariams skiepijo meilę tėvynei ir Lietuvai. Tėvas pas jį prižiūrėjo ne tik savo, bet ir pulko vado arklį. Abu – ir tėvas, ir Povilas Plechavičius –buvo kilę iš Žemaitijos.
1923 m. sausio 15 d., vaduojant Klaipėdą, mano tėvas Antanas Neverauskas, būdamas dvidešimties metų, buvo sužeistas. Kavalerijai puolant, prancūzams šaudant iš patrankų, sviedinys sprogo netoli tėvo, kuris buvo išmestas iš balno. Arklys suklupo, nusilaužė koją. Ilgą laiką tėvas pragulėjo karo ligoninėje.
Tėvas praėjo sunkų ir sudėtingą, kupiną pavojų, netekčių ir skausmo gyvenimą. Daug visokių įvykių patyrė ir tarnaudamas kariuomenėje. Betto neminėsiu. Paminėsiu tai, kas vyko karo metu ir karui besibaigiant.
Vienas iš įvykių galėjo būti tragiškas, bet baigėsi laimingai. Kartą vokiečiai sugaudė ūkininkus ir arklius, suvarė visus prie dvaro tvenkinio Kretingoje, pastatė automatu ginkluotą sargybinį. Tėvas sužinojo, kad visi bus siunčiami toliau. Būdamas atsakingas už savo šeimą, už mažus likusius vaikus, sukūrė pabėgimo planą. Gale vežimo ratų sudėjo kelis maišus, prikištus kas papuolė, kad kulkos nepramuštų tiesiu taikiniu. Pastatė arklius priekyje prie išvažiavimo, kad nebūtų kliūčių. Pagavęs momentą išvertė iš kojų vokiečių sargybinį, pagrobė automatą ir sviedė toliau nuo kranto į vandens telkinį, šoko į ratus, griebė arkliams už pavadžio, o pats krito ant pilvo galva į priekį ir pabėgo. Paskui tėvą pabėgo dar vienas ūkininkas.
Kitas toks įvykis nutiko karui baigiantis. Vokiečiai 1944 m. į Kretingos geležinkelio stotį atvežė didelį būrį rusų tautybės žmonių. Tarp jų buvo žmonių ir iš Baltarusijos. Išlaipino iš vagonų,ir jie ten, netoli stoties sėdėjo ant žolės, o vienas barzdotas žmogus gulėjo. Tėvas važiavo iš malūno pro šalį, pastebėjo tą gulintį, nusilpusį žmogų. Atidavė jam savo pietus ir paprašė vokiečių, kad atiduotų tą barzdotą senelį jam.Vokiečiams sutikus, atsirado ir dvi senelio dukros – vyresnioji apie keturiasdešimt metų, vardu Anė. Antroji –apie aštuoniolikosKaterina. Tėvas buvo VasilijBakanov. Tos moterys paprašė, kad mano tėvas ir jas paimtų, tad vokiečiams leidus taip tėvų globoje atsirado trys rusų tautybės žmonės. Po to slėpė, kad nepaimtų apkasams kasti ar kur nors kitur neišvežtų, kur galėjo žūti. Praūžus karui jie visi trys, sveiki ir laimingi išvyko. Nelabai norėjo išvažiuoti. Bijojo partizanų, nes jie žinojo, kad rusų tautybės žmonės yra nepageidaujami Lietuvoje.
Trečias skaudus pamokantis atsitikimas. Karo metu, kur vyko mūšiai, laukuose įvairiose vietose buvo žuvusiųjų karių. Praėjus frontui, Rusijos karininkai imdavo ūkininkus su arkliais, surinkdavo ir veždavoprie iškastų duobių. Tėvas papasakojo vieną atsitikimą. Tėvui pasilenkus kelti žuvusį kareivį, iš po baltinių nuo kaklo išsmuko kryželis su švenčiausiuoju atvaizdu. Pamatęs rusų tautybės kapitonas nuplėšė tą kryželį, numetė ant žemės ir batais sutrypė. Tėvas sušuko, kad taip elgtis negalima, o tas tik nusispjovė ir nuėjo. Tėvas paėmė tą kryželį, nuvalė ir vėl užsidėjo ant kaklo. Netrukus įvyko Dievo kerštas, stebuklas, nes kitokių žodžių, kaip tai pavadinti, nerandu. Jam buvo sakoma neplėšti kryžiaus, netrypti į žemę, kas šventa ne tik tautai, bet ir visai žmonijai pasaulyje. Tas karininkas užlipo ant minos ir jam buvo nutraukta koja, o kita sužeista. Tėvas suplėšė savo baltinius, užveržė nutrauktąją koją kiek galėjo, įkėlė į vežimą ir greitai nuvežė į štabą, o iš ten dvisparniu lėktuvu U-2 išskraidino į karo ligoninę.
Ketvirtas įvykis iš tėvo pasakojimo. Praėjus frontui, buvo daug tuščių namų, kuriuose galėjai apsigyventi. Daug buvo tokių, kuriuose ir apsigyveno. Bet tai buvo labai pavojinga. Daugelis šių vietų buvo užminuotos, degtinė ir geriausieji gėrimai – užnuodyti. Tokią Klaipėdą paliko bėgdami vokiečiai. Mieste buvo daug žuvusiųjų, tarp jų ir kareiviai. Tėvas, paimtas su arkliais, Klaipėdoje matė tokį vaizdą. Eidavo po tuščius namus, pastatus ir išnešdavo žuvusius. Užėjęs į restoraną tiesiog nustėro pamatęs sėdinčius ar sukniubusius prie stalo, nukrauto gėrimais, karininkus. Jų buvo virš dešimt, apie penkiolika. Patikrinus jie visi buvo negyvi, apsinuodiję tais gėrimais.
Kitas atsitikimas įvyko 1945 m. anksti pavasarį. Buvo kovo mėnuo, tėvas su arkliais nuvažiavo į malūną pas dėdę Želvį į Reketės kaimą netoli Šateikių, ir buvo paimtas rusų kariuomenės karininkų. Tais laikais gaudė Lietuvos jaunimą, vyrus ir siuntė į Liepojos frontą, kur vyko aršūs mūšiai. Liepojoje vokiečiai buvo labai gerai įsitvirtinę, turėjo dideles maisto atsargas. Kiek yra žinoma, jau kapituliavus Vokietijai, Liepojos frontas dar kariavo ir vokiečiai tvirtai laikėsi. Tik vėliau, įsitikinę, kad Vokietija yra nugalėta, iškėlė baltą vėliavą, pasidavė. Suėmus tėvą, įsodino į paskutinę mašiną. Važiuojant į kalną per mišką, jis iššoko iš mašinos ir pabėgęs pasakė tokius žodžius: „Tegu Hitlerissu Stalinu kariauja, tik ne aš“. Grįžo į malūną pas dėdę, grūdai jau buvo sumalti. Išsivertė kailinius, užrišo kepurę, kad atrodytų senesnis ir laimingai grįžo į namus.
Tai vieno žmogaus aprašyti įvykiai. Jų buvo tūkstančiai, mūsų tautos istorijos suluošintų žmonių likimų. Rašydamas apie savo tėvą aš noriu, kad jauni žmonės žinotų, ką patyrė jų seneliai, proseneliai, tėvai, tauta dvidešimtame amžiuje. Tėvas nemėgo tų, kurie ėjo su vokiečiais, baltaraiščių, kurie tarnavo vokiečiam. Po karo buvo visokių išgamų, skundikų, kurie kolaboravo su atėjūnų valdžia, skundė kaimynus. Tėvai paskolino kaimynui Stanislovui Drungilui pinigų užmokėti mokesčius už ūkį, o šis nenorėdamas grąžinti skolos, padėjo savo parašą, kad tėvai vokiečių laikais turėjo daug žemės ir esame partizanų rėmėjai. 1948 m. gegužės 22 d. buvome vežami į Sibirą – tėvai ir mes, aštuoni nepilnamečiai vaikai. Puikiai prisimenu tą dieną, kada jau būnant mums vagone buvo iškviestas mano tėvas dar kartą apklausai. Jos metu paaiškėjo, kodėl esame vežami ir kas pasirašė. Pagal Drungilo padėtą parašą, buvo vežamos septynios šeimos iš Rūdaičių, nors jo paties brolis ir tėvas buvo numarinti badu 1945–1946 m., kasant Belamor-Baltija kanalą.
Už ką vežė, turi būti tik vienas atsakymas. Už tai, kad buvai lietuvis, mylėjai savo šalį, tėvynę Lietuvą. Okupantams reikėjo pigios darbo jėgos ir ištrinti iš atminties, kad esi lietuvis, kad gimei Lietuvoje. Tėvai buvo priversti pasirašyti likti Sibire visą gyvenimą.
Mylėkime savo kraštą ir didžiuokimės, kad esame lietuviai, kad gyvename mums visiems laisvoje tėvynėje Lietuvoje.

Tremtinys Petras NEVERAUSKAS
(Pabaiga)