Kaip palangiškiai puoselėjo Advento ir Kalėdų tradicijas

Adventas – didžiojo laukimo metas. Laukiame gražiausios metų šventės – Kalėdų, Jėzaus gimtadienio. Tas laikas lydimas paslapties, susikaupimo, ramybės ir susitaikymo.
Palangos švietimo pagalbos tarnyba,vykdydamaprojektą „Tradicinių švenčių papročių puoselėjimas šeimoje“,sukvietė Palangos miesto savivaldybės darželių tėvelius į edukacinius užsiėmimus, skirtus Kūčių ir Kalėdų tradicijų pažinimui. Projektu siekiame skatinti šeimas puoselėti tradicijas, perduoti jas savo vaikams.
Užsiėmimuose tėveliai aktyviai dalyvavo: gamino žaislus, šventinius valgius, žaidė, šoko, dainavo, būrė, dengė šventinius stalus – kūrė šeimos šventę. Tikimės, kad dabar tėveliai gebės sukurti šventę ir jos laukimą kaip žaidimą ar pramogą, o vaikus įtrauks kaip visaverčius švenčių dalyvius ir nepakeičiamus pagalbininkus. Žinoma, jiems padės projekto metu išleistas metodinis leidinys „Ka tau graži – i mon graži“.Pateikiame keletą pavyzdžių iš šio leidinio, kokios buvo palangiškių Kūčios ir Kalėdos.

Ar žinote, kad...
Palangiškiai popierinius žaisliukus ir girliandas gamino iš saldainių popieriukų, folijos, paprasto ir krepinio (tampomo) popieriaus, šiaudelių, mėgo daryti paukščiukus.
Palangos krašte kepdavo kalėdinius meduolius vadinamus „pipirninkais“ (žemaitiškai –„pipirninka“). Jie buvo kepami prieš mėnesį ar bent savaitę iki Kalėdų ir gerai paslepiami nuo vaikų, dažniausiai išnešami į palėpę.
Palangos kraštas garsėjo grafo Tiškevičiaus rūmuose papuoštomis Kalėdų eglutėmis, prie kurių pasibūti ir papramogauti šeimininkas sukviesdavo ir globos namuose augančius vaikus. Eglutę palangiškiai puošė obuoliais, saldainiais, „pipirninkais“, savadarbiais ir pirktiniais žaislais.
Kūčių vakarienei ant palangiškių stalo galėjo būti ne mažiau kaip 12 patiekalų – kiekvienam mėnesiui po vieną. Svarbiausia, kad jie būtų pasninkiniai – be mėsos, kiaušinių ir pieno produktų: pasninkinis šiupinys, cibulynė (sriubalynė), spirginė, sūdyti grybai, troškinti kopūstai, spanguolių kisielius, šližikai (kūčiukai), medus, žuvis.
Palangiškiai, dengdami Kūčių stalą, vidury padėdavo lėkštę su šienu, užklota balta skepetaite ir ant jos dėdavo plotkelius (kalėdaičius). Ant stalo taip pat dėdavo lėkštę neseniai mirusiam šeimos nariui, tikint jo vėlės apsilankymu.
Kalėdų senelis Palangos krašte ateidavo per Kūčių vakarienę su išvirkščiais kailiniais, ilga barzda. Tai dažniausiai būdavo namiškis ar kaimynas. Dovanos nebuvo svarbiausias jo apsilankymo tikslas. Nors kartais iš maišo ištraukdavo mažų, dažniausiai valgomų dovanėlių: saldainių, obuolių, pyrago, svarbiausia buvo pasveikinti ir palinkėti. Už tai senelį pavaišindavo arba įdėdavo į maišelį skanėstų, kad turėtų ką kitiems vaikams duoti.
Palangos krašte svarbiausias Kalėdų patiekalas buvo šiupinys. Šeimininkės taip pat svečius vaišindavo kepta žąsimi su obuoliais, rūkytu kumpiu, pripikliuotu lašinukais ir keptu pečiuje, troškintais kopūstais su mėsa, kalėdine babka, pyragu su aguonomis, ar medumi („medauninku“), nekeptu duoniniu tortu, gira (kvasu), „pridaryta menke“ ir kt.
Labai sena ir užmiršta Palangos krašto tradicija – blukvilkiai. Blukis (blukas, žemaitiškai – bluks, blokis, blokas, bloks) – senas, sutrūnijęs kelmas ar stambus rąstgalys, kurį apraišiodavo stipriomis virvėmis ir per Kalėdas jaunimas tampydavo po kiemus. Tas blukis simbolizuodavo senuosius metus ir visas negeroves, kurios per tą laiką buvo patirtos. Jaunimą, kuris atlikdavo blukio vilkinimo apeigą, vadindavo blukvilkiais. Toks paprotys Palangoje ir Šventojoje buvo gyvybingas dar ir XX-ojo amžiaus pradžioje.
Daug gražių tradicijų, papročiųšiandien pamirštama. Stengdamiesi juos išsaugoti, ir ateinančiais metais tėvelius pakviesime susipažinti su Užgavėnių bei Velykų papročiais.

Parengė Vilma VARPIOTIENĖ
Palangos švietimo pagalbos tarnybos metodininkė