Ir palangiškiai Klaipėdoje visada – kaip namiškiai

„Palanga yra Klaipėdos miegamasis, panašiai, kaip Jūrmalos kurortiniai miesteliukai Rygai. Ir tai neblogai, kai uostamiestis – ranka pasiekiamas, daugybė palangiškių ten darbus randa, o praturtėję klaipėdiečiai, žiūrėk, „Birutės parką“ ir kitus Palangos kampus brangiausiais kotedžais apstatė. Visi viena jūra pasidalindami, laivų atgabentom gėrybėm, smėlynais ir akmenynais, – o ką, ar blogai?“ – jau gan senokai analizavo, kam ir kokiais – ponios ar tarnaitės rūbais vilkėti Palangai ir Klaipėdai žinomas pajūryje verslo strategas Algimantas Paulikaitis.

Galvoto vyro garbei dera pasakyti, kad laikas patvirtina jo įžvalgas.
Kaip sraigės namelyje greitai neišauginsi tikrų perlų, taip Šventoji greit nepriaugs iki Palangos, o Palanga – iki Klaipėdos lygio. Yra, kaip yra, ir tuo savo unikaliu, kurortišku ramumu, švarumu Palanga nepralenkiama, ir net patys klaipėdiečiai jai to pavydi. Didmiestis turi savų minusų, o Palangos provincialumas, netgi įtartinai besišypsantis „mužikalumas“, savotiškas etnokultūrinis Europos pakraščio „inkliuzas“, ją net puošia. Argi kitaip pirmą kartą užklimpę Palangos smėlynuose su savo auksine karieta grafai Tiškevičiai būtų metę į šiuos pelkynus savo gyvenimo indėlius?
Šį sykį norisi atsigręžti į mūsų ištikimąją kaimynę, duondavę, pasauliui žinomo uosto savininkę Klaipėdą.
LR Seimo sprendimu 2013 metai dar yra Klaipėdos atgavimo Lietuvai, Klaipėdos krašto sukilimo 90-mečio metais.
Skausmingai kruvina, bet išdidi mūsų Lietuvos uostamiesčio istorija. Daugiakalbė. Dėl uosto valdymo kovos verda visame pasaulyje visais amžiais. Klaipėda, kurios laikraščių „Tarybinė Klaipėda“, „Lietuvos žvejys“ („Rybak Litvy“), „Darbininkų balsas“, „Vakarų ekspresas“, „Klaipėda“ man teko dirbti 1986-1990 ir 1992-1998 metais, jau anuomet atsivėrė savo betarpišku laisvumu, slavišku atvirumu ir kapitalistinės Europos kvapais iš jūreiviškų valiutinių parduotuvių... Tuo pačiu, sovietmečio gyvenimas čia kontrastingai skyrėsi nuo visada demokratiškai visas kultūras sintezuojančio, vienijančio Vilniaus, – palyginti su juo brežnevinė Klaipėda, „gėdydamasi“ savo istorinių – prūsiškų šaknų, nutylėdama jų esmę, atrodė lyg išsigandusi Girulių girių stirnaitė, provincialiai bijanti net į ganyklą vedamų veršių. Žmonių gyvenimą, kaip viską tada LTSR, „reguliavo“ Maskva.
Dabartinio universiteto teritorijoje į mūsų tuomečio darbdavio Antano Stanevičiaus buto daugiabutyje Liepojos plente langus žvelgė... tankų vamzdžiai. Genetiškai istorinis vardas MEMEL buvo tariamas pašnibždomis. Pažinimo prasme, Klaipėda visus mus turtina iki šios dienos. Lietuvai – ne tas pats, ką sako Klaipėda. Ir praturtina ekonomiškai. O, štai, ką apie Klaipėdos uostą, jūrą, šio garbingo jūros miesto istoriją savo tekstuose rašė, ką mąstė mano buvusieji kolegos „Tarybinėje Klaipėdoje“ ir šiandien kūrybingi vyrai – visų pirma, foto žurnalistikos patriarchas, zanavykas Bernardas Aleknavičius, taip pat šviesios atminties žurnalistai eruditai, brežnevinės Palangos gyvenimo „šefai“, jį stebėję ir, kol laikraščio palangiškiai neturėjo, uostamiesčio dienraštyje, kurortiniuose prieduose palangiškių viešojo gyvenimo naujienas ir problemas nušvietę Pranas Martinkus (1926-2007) ir Vytautas Bajoras (1925-2004). Pastarasis – Palangos vandentiekio inžinieriaus Rimanto Bajoro dėdė.
Mes, tada „jaunikliai“, juos stebėjome ir kai ko iš jų pasimokėme. Visų pirma, žurnalistinės inteligencijos takto, lietuviškumo net ir okupacinėm sąlygom, operatyvumo ir... betarpiško draugiškumo ne tik su kolegomis, bet ir su pirmu sutiktu pašnekovu, pasak buvusio kario Vytauto Bajoro – žodžiu ir vaizdu.

Bernardas Aleknavičius apie Klaipėdos sukilimą
„Mažosios Lietuvos Tautinei tarybai, išbandžiusiai visas diplomatines priemones, nepavyko įgyvendinti Tilžės akto siekių. Liko vienintelis kelias – sukilimas. Politikai suprato, kad Versalio sutartimi (1919 m. sausio 18 d.) atskirtoji nuo Vokietijos Mažosios Lietuvos dalis, gavusi Klaipėdos krašto pavadinimą, turi priklausyti Lietuvai. Šį priklausomumą dar prieš Versalio sutartį patvirtino ir JAV Prezidentas T. V. Vilsonas (1854-1924). Tik ne visoms kaimyninėms valstybėms patiko toks Mažosios Lietuvos klausimo sprendimas. Kai kurių vyriausybių vadovai Europos žemėlapyje nenorėjo matyti Lietuvos, kuriai priklausytų neužšąlantis Klaipėdos uostas. Versalio konferenciją užliejo tarptautinio melo ir šantažo banga. Jauna ir dar diplomatinio statuso „de jure“ neturinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė galingų valstybių spaudimo neišlaikė. Versalio konferencijoje ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto klausimas nebuvo išspręstas. Politikai jautė, kad nestabili Klaipėdos krašto politika turi susilaukti atomazgos, kurios parengimui Mažosios Lietuvos Tautinė taryba ir skyrė 1922 metus. Pirmiausia, psichologiškai reikėjo parengti Klaipėdos krašto žmones – ne tik lietuvius, bet ir vokiečius. Šį darbą turėjo atlikti dar 1920 m. iš Tilžės į Klaipėdą perkeltas ir lietuviška dvasia pagarsėjęs „Prūsų lietuvių balsas“.
Prancūzų administracija Klaipėdoje į krašto lietuvių visuomenę ir kultūrinę veiklą nekreipė dėmesio. Tokia prancūzų laikysena sudarė pakankamai gerą dirvą krašte atsirasti lietuviškoms organizacijoms. Susikūrė daug jaunimo bendrijų, kurias jungė „Santara“. Visuomenės veikėjų Jokūbo Stiklioriaus ir Adomo Brako iniciatyva 1922 m. sausio 25 d. atvėrė duris lietuvių gimnazija, kuriai vadovauti ėmėsi dr. Vilius Gaigalaitis.
1922 m. gruodžio 18 d. sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kurio vadovas – Martynas Jankus. Priešiškoms vokiečių jėgoms suaktyvėjus, Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas iš Klaipėdos išsikėlė į Šilutę ir čia 1923 m. sausio 9 d. paskelbė garsųjį „Manifestą“ – kreipimąsi į visus Klaipėdos krašto gyventojus.
Šis sukilėlių žingsnis iš anksto buvo suderintas su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir Lietuvos šaulių sąjunga, kuriai tuomet vadovavo zanavykas Pranas Klimaitis (1883-1940). Padėti mažalietuviams įsijungė ir šalies ginkluotosios pajėgos, vadovaujamos Lietuvos kariuomenės vado zanavyko generolo Juozo Stanaičio (1865-1925). Neliko nuošalyje ir Vidaus reikalų ministras zanavykas Kazimieras Oleka (1880-1971). Į sukilėlių gretas stojo Lietuvos kariuomenės kūrėjai...
Finansiniai krašto resursai buvo menki. Valstybės iždas – pustuštis, o užsienio prekyba vos tik prasidėjusi. Kur gauti pinigų? O be pinigų sukilimas lygus pralaimėjimui. Vienu kitu tūkstančiu dolerių parėmė JAV lietuviai. Lietuvos verslininkas ir finansininkas, zanavykas kunigas Juozas Vailokaitis Klaipėdos sukilimui atskaičiavo 25 tūkstančius litų. Vargana Lietuvos valstybė ir turtingesni krašto piliečiai savanoriškai į šį sukilimą investavo savo finansinius išteklius. Klaipėdos krašto sukilimas tapo visos lietuvių tautos reikalu.
Vyriausiosios Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto „Manifestas“ – sukilimo pradžia. Jame skelbiama:
1. Nuo šiandien visą šio krašto galybę ir vyriausią valdžią paimame į savo rankas.
2. Lig šiol buvusią krašto direktoriją su Steputaičiu priešaky ir Statsratą skaitome atstatytą ir pašalintą, ir niekas neprivalo jų klausyti.
3. Nuo šiandien pat Klaipėdos krašto direktorijos Pirmininku paskiriame mūsų krašto gyventoją, buvusį senos direktorijos narį Erdmoną Simonaitį ir pavedame jam ne vėliau trijų dienų sudaryti krašto direktoriją iš 5 žmonių.
Sujudo ne tik Klaipėdos kraštas, bet ir Didžioji Lietuva, ypač zanavykai. Sausio 10 d. Lietuvos kariuomenės intendantūra zanavyką Vincą Gudaitį paskyrė Klaipėdos krašto sukilėlių armijos intendantu, sukilimo vado pavaduotoju tapo zanavykas Pranas Klimaitis, sukilėlių medicinos reikalus tvarkė Vyčio Kryžiaus ordininkas gydytojas zanavykas Antanas Petraitis, ne paskutiniuoju lumzdeliu grojo ir buvęs Lietuvos kariuomenės organizatorius, karininkas Kazys Germanas. Dailininkas Adomas Brakas organizavo Gaivinimo komitetą sukilėliams remti ir maitinti, į kurį atėjo susipratusios Mažosios Lietuvos lietuvaitės – Ėvė Simonaitytė, Marta Petrikaitė, Lidija Bajoraitė, Ema Boksnovičiūtė, klaipėdiškiai Mikas Buntinas, Jurgis Sauga ir kiti.
Sukilime reikšmingą vaidmenį suvaidino prie Kretingos esanti Bajorų geležinkelio stotis. Nuo Skuodo traukiniu iš Kauno turėjo atvykti dalis sukilėlių, ir Bajorai turėjo tapti pirmuoju pasipriešinimo punktu, kuris sausio 11 d. žūtbūt turėjo būti sukilėlių rankose. Šią užduotį atlikti pasisiūlė Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Erdmonas Simonaitis.
Turėdamas beveik 30 ištikimų savanorių sukilėlių, E. Simonaitis atvyko į Bajorus“.
(Iš B.Aleknavičiaus knygos „Mažosios Lietuvos poringės“, 2008).