Kaip aš vėl ganiaus „Tarybų Sąjungoj“

Mosėdis PARONŽIS

Rugsėjo 24-osios rytmetį virš Palangos, už Sodų gatvės, per šimtą metrų pakibus indiškai skaisčiai „viršvasario“ Saulei, ryškiai smagesniu net už Eurą žvilgsniu, per Klaipėdos – Liepojos plentą dviratį ištikimai vėl numynė į darbą pažįstama Elytė Socrūpyba. Apspangęs nuo jos šypsenos, staiga aš vėl prisiminiau... rudmėsiavimą per metrą nuo kopų smėlynų. Tik gražiaakė Kunigiškių duktė Elytė man prieš penkiolika metų pasakė „Palangos paslaptį Nr. 1“, t.y. kuriose vietose galima rasti ir kada čia masiškai veisiasi rudmėsės. Delikatesas. Apie rudmėses vieno garsaus žydų kilmės politiko žmona taip pasakė: „Objadienija“. Aistra. Rudmėsės keptos svieste – tas pats kaip jautiena, lydeka, tik trigubai prisotinta vitamino „E“ – vyrų „urano“. Naktis primins jaunystę. Ieškokite, vyrai, rudmėsių, ir Lietuvos demografinė situacija bus išspręsta teigiamai“.
Elytė iš Socrūpybos dar 1999 metų rudenį patarė: „Eik, Paronži, nuo gelbėjimo stoties priekopėmis, link Ošupio, per metrą du nuo smėlynų, atidžiai žvalgykis ir prisirinksi pilną krepšį gardžiausių grybų, iš kurių sunkiasi morkos spalvos „kraujas“.
Ėjau, radau. Nudžiuginau žmonikę. Ir šiandien esu dėkingas „šakninei“ palangiškei Elenai, kuri vaikystėje su draugėmis Viktorija ir Liucija yra iš štormingos Baltijos jūros bangų ištraukusios skęstantį vieną neeilinį Tapinų giminės vyrą.
Palangiškiai ne visi meluoja. Aš ypač tikiu palangiškėmis. Jos vertina ne tik rudmėses, bet jų gali ir nebūti, jeigu dar nesulepšėjęs, kaip aš, vyriškis dar turi bent gerai „parištą“ liežuvį ir moka... dainuoti. Beje, jau ne tik palangiškiai, bet ir svečiai geriausiu, dosniausiu, prasmingiausiu metų mėnesiu išrenka RUGSĖJĮ.
Šiemet ypač dažnai grybinėjau „Parko zonoje“. Bet nusibodo kazlėkai. Įsigeidžiau baravykų ir rudmėsių. Jų ieškodamas patekau į „nelegalią“ zoną, į kurią ir šiandien be „vizos“, be ypatingo skambučio nepateksi: „Dorogaja moja stolica, dorogaja moja Moskva...“ Aš kalbu apie vasarvietę, kurią jau senokai pastatė „9-oje upravlenijie KGB“ patiems riebiausiems ir reikšmingiausiems Tarybų Sąjungos valdovams. Tebestovi aukšta, stipri tvora. Tą tvorą 1989 metais palangiškius ant „Sąjūdžio bangos“ nuversti ragino prieštaringai vertintas ponas Albertas. Bet jo „jumorų“ niekas nesuprato ir nepalaikė – prieš tokią tvorą šakėm ir lopetom eiti – tas pats, kaip dalgiu užsimoti prieš garvežį. Taip ir išliko Palangoje miniatiūrinė „kurortinė Tarybų Sąjunga“, rezervatinė teritorija, kur akyse auga visų rūšių grybai, rudmėsės ir net... moterys! Pats šį rudenį įsitikinau. Seniai progos laukiau. Aš – kantrus žmogus. Sulaukiau dienos, kol vienas plieno tvoros blokas iškrito iš kitų konteksto ir aš be jokios vizos, legalausiai patekau į teritoriją, kur uliavojo ir ilsėjosi aukščiausi Maskvos tūzai. Net pats „Griša Romanovas“, ir jeigu ne fantastiška istorija su „pavėlavusiu lėktuvu“ Palangos aerodromo takuose, kaži, kaži, kaži...
Bet man rūpėjo grybai ir rudmėsės Vasarvietės teritorijoje. Už žalios plieno tvoros jų... Kaip visko – daug ir dykai Tarybų Sąjungoje. Vizualiai. Visur gerai ten, kur mūsų nėra.
„Įsiroviau“ į tą ilgai uždraustą zoną. Kantriai šmirinėjau kaip žiurkėnas. Baravykai – vienas, du, trys... Staiga matau: link manęs artėja visai nešpėtnos dvi moteriškutės. „Fain, visos rusės, nepaisant metų, pilnos aistros, kaip stirnos“, – tariau sau ir vos neužrėkiau: „Zdrastvujte, senjory“, – bet pagalvojau – „velnias žino, kiek joms metų, dabar jau ir Maskva moka „gerontologiškai atsijauninti“, čia ir „Lovos energija“ lemia „babkės, babkės, ponas Pazonži... turėsi valiutos – kaifuosi, kaip liūtas, tavo nusmurgęs „batraištis“ moteriškos moters delne vėl „ain moment“ pavirs „briedžio ragu“... Koks skirtumas – aš rusiškai dar moku. Aš nesuanglėjęs. Dar prisimenu šokius Birutės parko saloje:
„Tancploščiadka.
Gulbės lizdas.
Palangiškės –
Aistros vyzdyj.
Šoka sukasi du kūnai,
O išeina... viens lakūnas“.
Čia buvę kariškiai liūdėt palangiškėms neleido. Dabar, matai, istorija kartojasi – artėjančios maskvietės gal nudžiugins mane labiau, negu žmonos geidžiamos rudmėsės?
Moterys buvo šnekios. O dėl jų vidinės temperatūros... Matysem.
„Žiūrėk, žiūrėk, Zulike, koks zdarovas mužiks!” – kumštelėjo draugė kitai grybautojai, o ta... uždainavo: „Papoule!“
Labai fainas,
Tas vaikiuks,
Kaip Kaziuko
Buteliuks,
Pasakysim
Jam greit: „Stoj...“
Ir atkimšim
„Krepkostoj...“
Aš, garbės žodis, nusivyliau, kad grybautojos – ne mano sapnuotos ir geistos rusikės – karštos, tvirtakojės, kaip Žirgės iš Dobilo kaimalės, o žinomos palangiškės, „vyrbobės“ iš centrinio „Brendžio klubo“. Įsigavo kaip ir aš į „Tarybų sąjungos“ teritoriją, nuvirtus žalos metalo tvoros blokui ir nieko grybų neradusios, bandė „užkadrinti“ mane, kad statyčiau naują butelį. Nepajutau, kaip išsprūdo: „Žyzj nievozmožno poviernutj nazad“... „Su jumis gerai – o be jūsų dar geriau, mergikės“.