Kaip sugauti savo gyvenimo „žuvį“

Ar pastebėjote, jog kartais iš kažkur atkeliavę žodžiai  mus susiranda, o susiradę  – daugiau nepaleidžia. 

Pagrindiniame vaidmenyje –„apžvalgos ratas“ 

Išgirdus rytietišką posakį „Nebėk, nes pagaus, šliaužk ir tu visada pasieksi tikslą“ įėjo į mano sąmonę labai stipriai. Manau, šie žodžiai, kaip niekada anksčiau, vaidina pagrindinį vaidmenį  dabartiniame mūsų gyvenime.

Patarlės  „Nebėk, nes pagaus, šliaužk ir tu visada pasieksi tikslą“ žodžius aš  nelyginu su karu Ukrainoje (nors ir čia yra tiesos), aš ją taikau realiame mūsų gyvenime,– pradedant nuo savo namų, šeimos, sociumo, valstybės.

Yra ir kita rytietiška išmintis: „Jei gali sėdėti – nestovėk, jei gali gulėti – nesėdėk“. Jaunystėje galvojau, jog ši patarlė yra skirta tinginiams. Šiandien nuomonė pasikeitė. Manau, jog joje taip pat slypi tūkstantmečiais išsaugota išmintis.  Ją turėtų įsisavinti kiekvienas iš mūsų, norėdamas sulaukti džiugios senatvės.  O tam, kad taip nutiktų, turi gyvenimas suktis tarsi gerai suderintas  mechanizmas. Jam suteikčiau „apžvalgos rato“ įvaizdį.   

Balta – juoda

Pasaulis negali būti vien baltas (tai prieštarautų fizikos dėsniams).  Įsivaizduokim, „apžvalgos ratas“ sudarytas iš daugelio, besisukančio apie savo ašį, kabinų. Ant kiekvienų kabinos durų užrašyti skirtingi žodžiai. Pavyzdžiui: „Kūdikystė“, „Vaikystė“, „Branda“, „Senatvė“, „Skausmas“, „Džiaugsmas“, „Vienatvė“, „Gimimas“, „Mirtis“ ir.t.t.

Šis mano sąmonėje išdygęs vaizdas labai panašus į Dantės Aligjerio „Dieviškojoje komedijoje“ – „Pragaras“ sukurtą „nelabojo“ įvaizdį.  Daugelis man paprieštarautų sakydami, jog šis, XIII a. gyvenęs italų poetas  parašė ir kitą – „Rojaus“ poemą. Be abejo, žmonės  būtų teisūs. Negalima visko piešti vien juodomis spalvomis. Mūsų gyvenime dominuoja dvi pagrindinės spalvos – juoda ir balta. Todėl atsakysiu gana paprastai: jei žmogui būtų sudarytos visos sąlygos išlikti sveikam, išsilavinusiam, gerbiamam, oriam ir laimingam – Žemė taptų Rojumi.

Žinau, tūlas pilietis  man paprieštarautų:  ką čia paistai,  juk vyresnės kartos žmonės seniai jau pamiršo žodį „komunizmas“, kurio tezes prieš pusšimtį metų mums kalė mokytojai ir dėstytojai.  Juk neįvyko, subyrėjo, nebėr... Astrologai, ar žiniuonys taip pat pasišaipytų:  nesąmonė, visi žmonės skirtingi, atėję iš kosmoso jau su savo ydom, charakterių ypatumais, genais, ligomis, karmomis , odos spalva.

Aišku viena, jog niekada pasaulis negalės dėti lygybės ženklo tarp visų žmonių, valstybių ,kontinentų. Tačiau skaudžiausia yra suvokti, jog žmogaus esybė mūsų Žemėje tapo nieko verta.  Nebijau tai pareikšti, nes akivaizdžiai šiandien tai kiekvienas matome ir jaučiame : karas, lipimas per galvas, noras nugriebti daugiau už kitus, arba, gink, Dieve, neatsilikti nuo jų (draugų, kaimynų, giminaičių). Vergovė savo kūnui, gobšumas, melagystės, manipuliacijos varo žmones iš proto. Žmogui pasidarė sunku atskirti baltą ir juodą  spalvas. Jos įgavo kažkokį makabrišką atspalvį, kurios anksčiau niekada nebuvo jokioje spalvų paletėje .

Stipresnis laimi? Ne, laimi žmogaus kantrybė 

Šiandien ypač skaudu matyti ir jausti, jog manipuliacijos žmonėmis valstybėje, sociume įgauna tokį greitį, jog, pavyzdžiui, manipuliuoti ligoniais, senjorais, vaikais tapo gyvenimo norma . Sakysit – stiprus silpną muša? Ne. Nereikia čia ir muštynių. Pažeidžiamiausia žmonių grupė yra menkai apsaugota (socialiai, teisiškai, valstybės mastu). Taigi, „Jei gali sėdėti – nestovėk.“ Sukis šiame „apžvalgos rate“  drąsiai ragaudamas  medų ir nuodus(patirdamas visas nelabojo pinkles)  tyra savo sąžine ir aiškiu protu . Svarbiausia – nenusižengti žmogiškumui. Kitu atveju  negalėsime  pasiekti kitos patarlės dalies: „Jei gali gulėti – nesėdėk“ . Saugok savo kūną, ypač širdį. Neleisk ,kad ją tryptų visi kas tik nori. Mūsų širdis privalo gerai jaustis savo tikruose namuose (saugok sveikatą).

Gyvenimas per trumpas žmonių rietenoms, pavydui, intrigoms, žudynėms. Šiandien, kaip niekada anksčiau, svarbu atsisukti į savo šeimą, giminę, tikrus draugus, o ne bėgti liežuvį iškišus ieškant naudos, materialinių gėrybių.  Niekur nenubėgsime, o tik dar kartą save sužalosime (nežinia kam ir dėl ko). Pabandykim tolygiai „šliaužti“ į priekį  vardan pagrindinio lobio Žemėje  –  gėrio ,– palikimo ateinančioms kartoms.

 Su Meile gyvenimui

Ką tik išlydėjau į paskutinę kelionę savo giminaitį – Stanislovą Mikuckį. Velionis, šimtaprocentinis palangiškis (gimęs Sermiestyje), tikras žemaitis, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis klausdavęs mylimos žmonos Laimos, ar gyva esanti jo mama, baba (močiutė), sakė sapnavęs savo darbą (buvo puikus statybininkas, mūrininkas). 

Savo ilgo gyvenimo kelyje buvo puikus tėvas, ištikimas  vyras. Jis iškeliavo iš šio pasaulio būdamas paprastu, draugišku, teisingu ir išmintingu žmogumi.

Pasak ponios Laimos, paskutinį kartą susapnavęs, jog sugavo labai didelę žuvį. Šį savo laimikį jis nusinešė ir Anapus.

Irena Valužė