Kaimynų kivirčai pasiekė teismus

Viename kiemų Jūros gatvėje, Šventojoje, - karinė padėtis. Piktažodžiavimai, nesusikalbėjimas, keiksmai ir iš nevilties svyrančios rankos – nei vienas nesiruošia nusileisti kovoje dėl bendro keliuko į namus. Ši kova jau pasiekė teismus.

Vienas – prieš tris, trys – prieš vieną

Jūros gatvės 13 ir 15 namo kaimynai gyvena glaudžiai – neįsigilinęs nesuprastum, kur kieno valdos, kur kieno žemės lopinėlis. „Palangos tiltą“ pasikvietusi Stasė Serepinienė pasakojo, jog visi kaimynų kivirčai ir prasidėjo dėl to, kad nepasidalinama nei žemėmis, nei įvažiavimu į tas žemes. Įvardijamas ir nesantaiką sėjantis kaimynas – Feliksas Venclova. Esą būtent jis užvirė visą košę, besidriekiančią iki teismo salės – kitaip keturi savininkai nebesusikalba.

Nesutarimai su kaimynais – jau kelis dešimtmečius

Moteris pasakojo, jog su kaimynu visada buvo sunku sugyventi. Tačiau visas kipišas prasidėjo dalinantis tuos žemės trupinėlius. Esą konfliktiškasis kaimynas piktybiškai įrodinėjo savo tiesas, teigdamas, jog kone viskas aplink bendrą namą – jo ir jog niekas neturįs teisės dėl kažko purkštauti. Negana to, pastaruoju metu jis užsigrobęs ir servituto teise keturiems savininkams priklausantį keliuką. Šventojiškė nedrąsiai pasakojo apie būdus, kurių imasi, anot jos, neprognozuojamas kaimynas su visa savo šeima. Nuolatiniai barniai, grasinimai, šauksmai, persekiojimas ir piktybiškas kenkimas kaimynams – taip atrodo gyvenimas šiame bendrame kieme. 

Užstatė įvažiavimą

Jūros gatvės 15 name – trys savininkai. Jūros 13 name – dar vienas. Tačiau rodos taikiai turintys konfliktus spręsti suaugę žmonės, vienas kitam rezga pinkles ir grasina susidorojimu. Vienas iš 15 namo gyventojų, minėtasis F.Venclova savavališkai ėmė ir užsitvėrė įvažiavimą, kuriuo iki tol naudojosi ir visi likę gyventojai. Pirmiausia, dar rudeniop, buvo nukastas bent pusmetris kelio žvyro, vėliau atsirado rakinami vartai su spyna, kurios rakto neturi nei vienas, išskyrus minėtąjį tvarkdarį, 15 namo gyventoją F.Venclovą ir jo namiškius. Dar vėliau vartai buvo užstatyti krovininiu automobiliu, priklausančiu F.Venclovos sūnui. Keliuko pakraščiuose sugulė ir betoninės trinkelės, atliekančios neaišku kokią funkciją – keliukas kol kas neremontuojamas.

Vartus atrakina tik saviems

S.Serepinienė pasakojo, jog užtvėręs įvažiavimą kaimynas elgiasi kaip vaikas – kai nori įvažiuoti pats, atlaisvina įvažiavimą, praleidžia savo ar sūnaus automobilį ir vėl tuojau pat pastato krovininį atgal, pakabina spyną. Kam tokio cirko reikia – nei vienas iš F.Venclovos kaimynų sakė nesuprantantis.

Jei rakinėti spyną atrodo per sudėtinga, anot kaimynų, F.Venclova įvažiuoja iš pušyno pusės, pažeisdamas taisykles – kerta pėsčiųjų taką, įvažiuoja žaliąja zona. Rekonstruojant pastatą vyrui ir jo sūnums esą tai daryti teko ne taip ir retai. 

Grėsmę kelią vos pridengtas šulinys

Mažylį auginančiai S. Serepinienės sūnaus šeimai tapo sunkoka net vežimėlį į gatvę išsistumti. Po kasybos darbų keliuko viduryje atsivėrė ir gąsdinantis šulinys, kurio viršų dengia tik aptrupėjusios medienos plokštės. „Gerai kad anūkas dar nevaikšto – tereikėtų laukti nelaimės“, - nuogąstavo S.Serepinienė, rodydama į tikruosius šulinio dangčius, atremtus į kaimyno laiptus. Jų esą taip pat liesti negalima – tvarką diktuoja tik pusamžis vyras su dviem suaugusiais sūnumis. Jokių klausimų kaimynai dar nėra išsprendę taikiai – tiek žemės dalybų klausimai, tiek bendro keliuko, tiek namo rekonstrukcijų klausimai buvo sprendžiami tik teismų keliais.

Nebežino ko griebtis, ko tikėtis

F.Venclovo savivaliavimų nesupranta ir Arūnas Staponas, gyvenantis 13-u numeriu pažymėtame name. „Susišnekėti neįmanoma. Galėtume kažkaip tartis, spręsti klausimus, tačiau kol kas tai atrodo neįmanoma. Sunku net nupasakoti, kaip visa tai atrodo, nenormalu ir tiek“, - rodydamas brėžinius, kuriuose pažymėtas servituto teise visiems keturiems savininkams priklausantis įvažiavimas, kalbėjo A.Staponas. „Kai kaimynas be niekieno žinios ar pritarimo nukasė pusę metro keliuko, mano įvažiavimas liko per aukštai. Neišsikentęs kad negaliu įvažiuoti į kiemą, užpyliau nupirkto žvyro – pasidariau įvažiavimą. Tai kaimynas net jį išvogė, o tada dar ir vartus užrakino, kad išvis nebeįvažiuotume“, - teigė A.Staponas.

Gąsdino pareigūnus

Policija, anot jo, pernelyg nesikiša. „Kaimyno sūnus net grasino atvažiavusiems pareigūnams, gąsdino – esą jei jie bent pirštu palies kelią užstačiusį automobilį ar kitaip kišis į šiuos reikalus, jis žinos, kaip su jais susidoroti“, - kalbėjo vyras. Pareiškimai policijai dėl savivaliavimo, kaimynų maldavimai leisti naudotis keliuku ir artėjantis teismas nesustabdo F.Venclovos veiksmų. „Palangos tiltui“ apsilankius Šventojoje, ant minėtų vartų kabojo didelė spyna, o prie jų tarsi patvirtindamas kaimyno poziciją keliuku neleisti važiuoti kitiems, stovėjo krovinis automobilis.

Palangos policijos komisariato Organizacinio poskyrio viršininkė Erika Kliaugienė pasakojo, jog skundai iš šio kiemo žinomi, svarstomi, į juos reaguojama. „Kaip tik šiandieną pareigūnai vyksta apžiūrėti situacijos, įvertinti. Žinome, jog vyks ir teismas. Mes neturime aukštesnių galių, nei teismai, tačiau užtikrinu, jog visų priemonių imamasi, kad padėtume išspręsti šią konfliktinę situaciją“, - antradienį „Palangos tiltui“ pasakojo E.Kliaugienė.

Jaučiasi nepelnytai kaltinamas

Suirzusiu balsu „Palangos tilto“ žurnalistus pasitikęs Feliksas Venclova turėjo savų argumentų. Kritikos jis pažėrė savo kaimynui A.Staponui. Esą jis ne tik pasistatė namą ne taip, kaip reikalavo planas, bet ir atėmė nemažą gabalą jo žemės – tvora pastatyta neatsižvelgiant į atstumo reikalavimus. „Dabar kaltina mane, nors patys nei šnekasi, nei tariasi. Jis ir mane sumušė, ir į sūnų kėsinosi, kol tasai remontą darė. Užgauliojimai ir terorizmas“, - aiškino F.Venclova. Vyras įsitikinęs, kad be teismų įsikišimo su kaimynais kalbėtis tiesiog neįmanoma. Kiekvienas esą turįs savų interesų, savų pageidavimų, visiems „sutilpti“ bendroje erdvėje tiesiog nebeišeina.

Keliukas – vienų šeimininkų

F.Venclova su sūnumi tikino, jog jo kaimynas, A.Staponas, besiverčiantis verslu, tiesiog nebesugalvoja kaip ir iš ko pasipelnyti. „Apsistatęs savo plotą be galo be krašto. Pats praeiti nebeturi pro kur. Sau priklausantį takelį iki namų sumanė apstatyti nameliais – poilsiautojams nuomos. Tad dabar mūsų keliuką bando paversti savu. Reikėjo matyti ir girdėti, kas čia sezono metu dėjosi – sunkvežimiai dieną naktį, pasikrauna, iškrauna, zuja. Kaip tai galima pakęsti? Jei neįmanoma sudrausminti, ėmėmės tokių veiksmų. Mūsų keliukas, ką norim tą darom“, - kalbėjo Venclovų šeimos vyrai. Anot jų, servituto teise visiems priskirto kelio čia niekada nebuvo – tai esą tik jų, vienų šeimininkų kelias ir jie turį visus dokumentus.

Nepaisant to, kad tame pačiame name gyvena trys šeimos, anot Venclovų, kelias jau nuo senų senovės priklauso tik jiems. Nors su S.Serepiniene tuo keliuku naudojasi jau kelis dešimtmečius, patys didžiausi nesutarimai ir net drastiški kelio užstatymai prasidėjo visai neseniai – praėjusiais metais.

Neslepia pykčio verslo planų turinčiam kaimynui

Nors kiti kaimynai – A.Staponas ir S.Serepinienė atnešė ir „Palangos tiltui“ parodė dokumentus, kuriuose aiškiai nurodytas kelias, skirtas dalytis visiems gyventojams, F.Venclova tikino turintis kitokius – anie, pas kaimynus, pagal jį, yra tik klastotė siekiant savų tikslų. „Aišku – A.Staponas turi savo verslą, jam paranku mūsų keliuku kuo arčiau namo privažiuoti, kai atveža prekes – mat savąjį keliuką jau panaudojo kitiems, pasipelnymo iš poilsiautojų tikslams, tačiau kuo dėti mes? Mes tik giname savo teises. Nenorime, kad mūsų keliuku važinėtų ar juo labiau stovėtų sunkusis transportas. Triukšmas dieną naktį ir visa kita. Be to, kai trinkelėmis išklosiu takelį, tikrai nenorėsiu kad tas, kuris neprisidėjo, jį ardytų. O už jo puolimą, agresyvumą ir smurtą aš dar jam vendetą surengsiu“, - neslėpė kerštingų užmojų F.Venclova. Anot jo, nei vienas kaimynas nepareiškė noro prisidėti prie būsimo trinkelėmis iškloto keliuko net prašomi, o burnoja dėl netvarkos, išvežto ar net pavogto žvyro.

S.Serepinienei vyras taip pat turėjo „pora žodžių“. Anot jo, moteris tik rėksnė, lengvai pasiduodanti kitų įtakai. „Kai A.Staponas pradėjo verslą, ji stojo mūru už jį. Manęs tas „verslininkas“ net alaus bokalu nėra pavaišinęs, o kartą perkant iš jo tą bokalą, net grąžos neatidavė“, - dėstė šventojiškis.

Nežada nusileisti net po teismo

Kalbų būta ir daug. Visi vieni kitiems turėjo galybes priekaištų. Iškastas „karo kirvis“ tik įrodo, jog nesantaikos sėkla pasėta ir duoda vaisių – pareiškimai policijai ir esamas (ar tik menamas?) smurtas. Gegužės mėnesio pabaigoje teismas turėtų nagrinėti gyventojų teises į keliuką. Vienos iš pusių teigimu, keliukas jau bene dešimtmetį yra bendro naudojimo, tą įrodo ir dokumentai, kita pusė tą neigia ir kaltina jog dokumentai kažkuriuo metu buvo suklastoti vardan kažkokių tikslų. Nesantaikos nuotaikos tarsi tvyro ore – nors visi prisipažįsta, jog pavargo nuo tokios atmosferos tarp artimiausių kaimynų, nei viena pusė neketina nusileisti. Tik vargu, ar tik teismo sprendimas čia turės įtakos – F.Venclova su sūnumi žurnalistus tikino: net jei teismas lieps patraukti automobilį, atrakinti vartus ir leisti naudotis keliuku kitiems gyventojams, jie to nedarysią. „Sunkvežimis mano. Jis stovės čia, mano kieme, ant mūsų keliuko. Aš krausiu jį bent iki rugsėjo...“, - teigė šventojiškio sūnus.