Kada tik griaunanti opozicija ims kurti?

Ar demokratijai būtina valdžios opozicija? Tokie svarstymai pasigirdo po savivaldos rinkimų, kai pirmą kartą absoliučią vietų daugumą taryboje laimėję konservatoriai, dar rinkimų euforijos apimti, visiems pasiūlė miesto labui dirbti išvien, be pagalių kaišymų ir nepagrįstų prieštaravimų.
Toks beopozicinės tarybos modelis jau keletą kadencijų veikia Kretingos rajone, kuriame mažumoje likę politikai valdančiajai daugumai aršiai į atlapus nekimba ir geriausiu atveju sau panosėje pabumba tarybos posėdžio metu.
Ar ne apie panašią ramybę svajojo ir rinkimus laimėję Palangos konservatoriai, kurių sprendimams būtų pritariama vienbalsiai, be jokių prieštaravimų?
Tačiau vieni kitiems gerais ir korektiškais stengiantys išlikti kretingiškiai rajono tarybą pavertė į maurais užžėlusią kūdrą. Jokios aštresnės diskusijos, karštesnių ginčų, siūlomų alternatyvų. Kitaip tariant, jokio spyrio valdžiai į užpakalį. O, anot ilgamečio jau buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko taiklaus pastebėjimo, spyris į užpakalį valdžiai bet kuriuo atveju pasitarnauja postūmiu į priekį.
Pirmieji po konservatorių rinkiminės emocijos atsitokėjo liberalai, kurie pareiškė, kad opozicija kurorto taryboje bus. Galima suprasti, kad ją sudarys visų likusių partijų negausūs atstovai, nes kiek vėliau įsižeidę Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų nariai pareiškė, kad valdžią gali formuoti ir vieni patys.
Neabejotina, kad darbinga opozicija yra būtina bet kokiai demokratinei valdžiai. Vien tam, kad būtų kam revizuoti valdžios priimamus sprendimus, taip patikrinant jų tobulumą ir siūlyti alternatyvas.
Tokios opozicijos atsiradimui turi būti dvi sąlygos: tarp valdžios ir mažumos turi įsivyrauti pasitikėjimas, o opozicija privalo įrodyti, kad sprendimus kritikuoja ne persekiodama valdžią revanšistinių ambicijų vedini, o siekdami tik gerovės miestui.
Deja, Palangoje toks valdžią gavusių ir be jos likusių politikų pasitikėjimas vieni kitais buvo gal tik Nepriklausomybės atgavimo aušroje. Jau keletą kadencijų iš eilės dažniau galima stebėti, kaip valdžia iš principo atmeta bet kokį opozicijos pasiūlymą, o prieš balsavimo buldozerį bejėge pasijusdavusi mažuma labiau kabinėdavosi prie nereikšmingų smulkmenų, persekiodavo miesto vadovus, pasiruošusi apskųsti bet kokį jų žingsnį ir patys negalėdami paaiškinti kodėl, nepritardavo valdžios sprendimams.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vakar vykusiame tarybos posėdyje, miesto Garbės piliečio vardą suteikiant ilgamečiui miesto vadovui sovietiniais laikais Daniui Puodžiui, 5 tarybos nariai susilaikė, nors politikų pasisakymuose jokių abejonių dėl tokio sprendimo nesigirdėjo.
Palangoje yra aišku, kodėl taip atsitiko. Tariama opozicija susilaikė vien todėl, kad buvo siūlomas valdančiosios daugumos paruoštas sprendimas. Tačiau lygiai tokiu principu balsuojama ir priiminėjant miestui svarbius ūkinius klausimus. Būna ir taip, kad daugumai pritrūkus balsų opozicijos dėka svarbus sprendimas atidedamas, o neatidėliotini darbai užvilkinami mėnesiui.
Ar taip be jokių motyvų ir argumentų valdžios sprendimus „revizuojanti“ ir juos „tobulinanti“ opozicija tikrai dirba miestui? Juk ir be realios valdžios likusius politikus rinko tie patys palangiškiai, kurie įsivaizdavo, kad jų pasitikėjimą gavę miesto gyventojai stengsis dėl Palangos gerovės, o ne užsiims kerštavimu vienas kitam.
Tačiau užuot vykdę rinkėjams duotus pažadus, opozicijos atstovai naršo keletos metų tarybos sprendimus ir atkakliai ieško mero Šarūno Vaitkaus viešų ir privačių interesų derinimo pažeidimo ženklų. Net dviem skundais VTEK ir įvairioms teismų instancijoms meras buvo skundžiamas, kad nenusišalino balsuodamas dėl „Palangos komunalinio ūkio“ bendrovės, kurioje dirba jo sesers vyras.
Šią savaitę Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nustatė, kad savivaldybės taryboje svarstyti bendrovės valdymo, finansų ir personalo tvarkymo klausimai nėra susiję su šioje bendrovėje dirbančio mero svainio darbo sąlygomis ir karjeros galimybėmis.
Iš anksto buvo aišku, kad šios opozicijos pastangos pakenkti merui yra padiktuotos artėjusių rinkimų, o ne šių politikų rūpesčiu miestu. Ar VTEK padėtas taškas atšaldė aklą opozicijos įtūžį, ar užmiršę kam iš tiesų yra išrinkti, opozicijos atstovai ir toliau tenkins savo revanšistines ambicijas?
Neatrodo, kad situacija pasikeis ir kitą kadenciją, nes būsimoje opozicijoje – tie patys veidai. Į tarybą sugrįžęs vietos liberalų ideologas Eugenijus Simutis politinės brandos mažumai vargu ar pridės, o gana netikėtai į tarybą patekusi „tvarkietė“ Irena Galdikienė viena „pagados“ nepadarys. Nė kiek nebus nuostabu, jei po kurio laiko politikos naujokė atsidurs konservatorių gretose.
Ar ateinančius ketverius metus Palangoje bus tik 13 narių taryba su tuščiai skalijančia opozicija, ar geriausių sprendimų miestui ieškos visi į Palangos valdžią išrinkti politikai?
Tai priklausys ir nuo pačios valdančiosios daugumos, kurios elgesys su opozicija kartais primena pririšto šuns erzinimą. Juk ir mažam vaikui žinoma, kad nutrūkęs jis neabejotinai puls kąsti.