Jie Gimnazijoje kuria grožį ir moko jį kurti

Šiandien pristatome tuos Gimnazijos žmones, kurie daugiau ar mažiau padėjo kurti šventinę nuotaiką, laukiant šimtmečio koncerto ir jo metu. Tai – koncertui „Kai gurkšteliu jūros“ scenografiją su mokiniais kūrusi dailės mokytoja ekspertė Daiva Stonkuvienė ir įspūdingą būgnų šou pristatęs muzikos mokytojas metodininkas Augustinas Užkuratas, tautiniais ritmais publiką žavėjusių šokėjų mokytoja Daiva Sangavičienė ir istorinių fotografijų parodą parengusi Gimnazijos bibliotekos vedėja Skaistė Barkutė, savo mokinių pagamintais mediniais paukštukais išpuošusi Gimnazijos foje technologijų mokytoja Jolanta Gricienė ir bibliotekininkė, technologijų mokytoja metodininkė Jūratė Vaišvilė, be kurios žvilgsnio ir rankų prisilietimo nepraslydo nė vienas maketas – nuo kvietimų svečiams ir padėkų iki literatūros almanacho „Prie upokšnio“.

Štai ką jie patys kalba apie save.

Daiva Stonkuvienė: mes žaidžiame menininkus

Nuo pat mažens troškau būti kostiumų dizainere, dar galvoje sukosi architektūra. Nenorėjau būti tapytoja, grafike. Į Dailės akademiją nestojau, nes tiesiog nesitikėjau įstoti. Pasirinkau dailės pedagogiką – studijavau tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute, kuris vienintelis ruošė tokiai profesijai. Programa buvo tikrai puiki, mokėmės ir braižybos, ir dirbti su tekstile. Studijas baigiau 1990-aisiais, kai paskyrimų darbui nebedalijo, tad grįžau į savo miestą, Palangą, kur gyvenu nuo 6-erių. Beje, priklausau pirmajai vaikų darželio „Nykštukas“ laidai.

Nuėjau darbintis į Vlado Jurgučio mokyklą – nepriėmė. Nuėjau pas direktorių Algirdą Karačionką. Jis irgi galvą pakraipė, pasakė, kad dailės mokytoją turi, tačiau pasiūlė ateiti po kelių dienų. Atėjau, priėmė. Taigi, Gimnazija – mano pirmoji darbovietė. Čia dirbu 32-ejus metus. Pirmus 5-erius buvo labai sunku, mane labai trikdė tas darbo suskirstymas nuo skambučio iki skambučio. Nežinojau, ar čia – mano vieta. Po 5-erių metų pati pradėjau pati kurti užduotis vaikams. Supratau, kad turiu labai daug laisvės. Paskui 1999 m. startavo jaunųjų dizainerių šventė „Pirmoji banga“. Šį pavasarį vyks jau 10-oji, nes organizuojama kas antri metai. Karantino metais keitėme formą – atsirado kino, trumpo vaizdo menas. Buvau sužavėta, kaip kūrybingai mokiniai įveikė karantino kliūtis. Apskritai, dirbant su jaunimu, man labai patinka iškelti užduotį, kurią mokiniai pajėgūs įveikti. Laikausi nuostatos, kad jie turi gauti tą dešimtuką.

Čia, Gimnazijoje, aš augau, galiu net sakyti – gyvenau, subrendau. O mokiniams sakau, kad ugdau ne menininkus, bet žaidžiame menininkus. Ir tas žaidimas, ypač kuriant kolekcijas, suteikia labai daug – tai ir planavimas, ir pinigų paskirstymas, ir savęs pristatymas. Viena mergina po kolekcijos pristatymo pasakė: „Dabar galiu padaryti bet ką“.

O ką man reiškia frazė „Kai gurkšteliu jūros“? Su mokiniais ją netgi iliustravome ir kalbėjome apie jos reikšmę. Man pirma mintis – iš karto graužia gerklę… Jūra man visada buvo labai svarbi. Labai dažnai einu prie jos, vasarą mėgstu pajūryje pagulėti. Šiuo atžvilgiu esu netipiška palangiškė. Jeigu man namų tvarkymas, buities darbai visiškai beprasmiai, bet pagulėjimas pliaže – labai prasmingas. Jūra išpučia galvą. Palangoje tikrai labai gera gyventi. Mes čia turime labai gerą iškrovą.

Augustinas Užkuratas: į darbą einu kaip į šventę

Gimiau ir augau Klaipėdoje prie jūros, tad gana daug teko jūros vandens gurkštelėti. Nuo mažumės grojau, dainavau, suburdavau draugus į tada madingus estradinės muzikos ansamblius. Mokiausi Klaipėdos II-ojoje muzikos mokykloje, paskui Stasio Šimkaus konservatorijoje ir Muzikos fakultete liaudies muzikos katedroje, nes grojau birbyne. Tada svajojau būti žinomu atlikėju bei aplankyti užsienį, nes buvo gūdus sovietmetis su geležinėmis užtvaromis. Svajonėms buvo lemta išsipildyti, grojau Klaipėdos liaudiškos muzikos ansamblyje „Uostamiesčio muzikantai“, su kuriuo apkeliavome daug šalių. Tik vėliau, žmonos (taip pat muzikos mokytojos) įkvėptas, atėjau dirbti į mokyklą. Pradėjau nuo neformalaus ugdymo Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijoje. Mokiau groti gitaromis, būgnais. Subūriau pirmą Lietuvoje braziliškų būgnų orkestrą. O pernai dirbti pakvietė Palangos senosios gimnazijos administracija. Iš pradžių abejojau dėl bendrų pamokų, bet viską atpirko santykiai su jaunimu. Nudžiugau, kad tokie iniciatyvūs, atsakingi bei išradingi Palangos gimnazistai. Net nustebau, kad į darbą einu kaip į šventę. Su jaunimu kartu muzikuojame, pajuokaujame, jie mane paskatina dalyvauti įvairiuose projektuose. Noriu gimnazistams palinkėti neprarasti muzikinės iniciatyvos ir skleisti „muzikinį virusą“.

Daiva Sangavičienė: šokis – mano gyvenimas

Jau nuo pirmos klasės žinojau, kad būsiu šokių mokytoja. Mes su vyru abu kauniečiai, bet choreografijos studijas baigėme Klaipėdoje, susiradome darbus Palangoje. Pirmiausia dirbau „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje, paskui Smilčių pradinėje, Šventojoje. Ir prieš kokius ketverius metus Gimnazijos direktorius paskambino, pakvietė čia, kad šioje įstaigoje atsirastų tam tikros šokių tradicijos.

Ačiū Dievui, kad Gimnazijoje yra ne tik būrelis, bet ir šokių pamokos pirmokams. O šokame viską, ką tik reikia, ko tik mūsų paprašo – nuo Lotynų Amerikos šokių iki tautinių. Tiesą sakant, išgirdę, kad šiam šimtmečio koncertui reikės rengtis tautiniais drabužiais, vaikai nelabai norėjo. Bet kad matę jų emocijas, kai jie nulipo nuo scenos! Patyrė viską – ir rankų drebėjimą, ir akių žibėjimą. Ir jau klausia, kada vėl šoksime.

Todėl labai džiaugiuosi, kad galiu vaikus supažindinti su šokiu, prie kurio jie galbūt ir neprisiliestų. O man pačiai šokis – visas mano gyvenimas. Neįsivaizduoju nieko kito ir nenoriu nieko kito.

Jūratė Vaišvilė: vaikai kasdien tie patys ir vis kiti

Trisdešimt vienerius metus dirbu Palangos senojoje gimnazijoje. Tiek jūra, tiek augantis jaunimas kiekvieną dieną kintantis ir nenuspėjamas. Ir jūra, ir mokiniai gyvenime ir darbe niekada nebūna monotoniški ir nuspėjami. Darbas mokykloje niekada nebus panašus į darbą ofise: čia nuolat kinta nuotaikos, džiaugsmai, problemos, pasiekimai ir nesėkmės, nes vaikai kiekvieną dieną tie patys ir vis kiti. Gera stebėti, kaip auga ir keičiasi tie jauni žmonės, gėrėtis, ko pasiekė kūryboje ar gyvenime, ir džiaugtis, kad kažkada teko juos ugdyti.

Skaistė Barkutė: svarbu atsirinkti tai, kas vertingiausia

Esu svajotoja, ieškotoja (kelionėse ir knygose). Visada stengiuosi į gyvenimą žiūrėti kūrybiškai.

Gimnazijoje dirbu dar palyginti neseniai. Vadovaujuosi nuostata, kad knyga negali būti nustumta į gyvenimo paraštes: ji turi mus lydėti visą gyvenimą, joje mes ieškome įkvėpimo, svarbių atsakymų apie žmogaus ir pasaulio santykį, mūsų būtį.

Esu mokslininkė, todėl man svarbi ir įdomi ši, su knygomis ir informacija, susijusi sritis.

Manau, literatūra turėtų paliesti tiek jausmus, tiek mąstymą, tiek valią. Dirbu mokymo įstaigoje, todėl esu viso ugdymo proceso dalis, glaudžiai bendradarbiaujanti su mokytojais.

Kadangi dar neseniai dirbu, kol kas perimu kolegų gerąją patirtį, stebiu aplinką, kuriu įvairias strategijas. Vėliau pasimatys, kas keistina ir tobulintina. Mane džiugina Gimnazijos aplinka, gana turtinga biblioteka ir tai, kad galiu dalintis savo žiniomis su Gimnazijos bendruomene. Liūdina šių laikų opi problema – kad jaunimas vis mažiau skaito knygas bei nesuvokia jų, ilgus amžius kauptos išminties, naudos.

Mokykloje buvau rami, niekuo neišsiskirianti mokinė, rašiau eilėraščius, vaidindavau mokyklos spektakliuose.

Mano palinkėjimas gimnazistams: būkite smalsūs, viskuo domėkitės, tačiau atsirinkite tai, kas vertingiausia, kas turtina sielą, kas pakelia virš kasdienybės ir padeda kritiškai ją vertinti.

Jolanta Gricienė: man patinka nustebinti pačius vaikus

Visai negalvojau būti mokytoja – ja tapau vyro paskatinta. Jau brandaus amžiaus, 30-ies, įstojau į Šiaulių pedagoginį universitetą. O menus rinkausi, nes šioje srityje buvau stipriausia. Nors Gimnazijoje dėstau tik technologijas, pagal specialybę esu ir dailės mokytoja. Taigi, pedagoginiu keliu eiti pradėjau, kai jau ir pačios vaikai buvo praauginti.

Palangos senojoje gimnazijoje atsidūriau per dukrą Eglę. Ji čia dirbo biologijos mokytoja, bet išėjo, ieškodama darbo Klaipėdoje. Susirado pusę etato. Aš ieškojau informacijos, ar dar kurioje nors mokykloje nereikia dalies etato biologo. Ir akis užkliuvo už Palangos gimnazijos skelbimo, kad reikalingas technologijų mokytojas. Neplanavau čia iš karto dirbti, nes darbą turėjau ir tebeturiu Klaipėdoje, Saulėtekio progimnazijoje. Ėjau tiesiog susipažinti, galvodama galbūt apie kitus metus. Tačiau direktorius įkalbėjo pradėti darbą jau nuo rugsėjo.

Kaip mokytojai man smagu išsikelti tam tikrus iššūkius ir nustebinti pačius vaikus, kad jie gali tai padaryti. Šiemet jie gamino paukščiukus. Jų akys puikiai parodė, kaip jiems patiems buvo netikėta iš tokių medžiagų patiems sukurti tokius darbus.

Mano geriausia draugė yra vokiečių kalbos mokytoja, o aš taip ir neišmokau šios kalbos mokykloje. Jai labai nesisekė technologijos. Aš jai sakau: „Jeigu aš būčiau turėjusi tokią vokiečių kalbos mokytoją, tikrai būčiau išmokusi šią kalbą“. O ji man: „Jeigu aš būčiau turėjusi tokią technologijų mokytoją, būčiau mokėjusi technologijas“. Tad mes, mokytojai, turime leisti vaikui pajusti, kad jis kažką gali.

Darbas Palangos senojoje gimnazijoje man leido pasijusti palangiške. Į Palangą atsikėlėme iš Šiaulių, bet visą laiką dirbau Klaipėdoje. O dabar būna labai malonu, kai parduotuvėje ar tiesiog mieste išgirstu netikėtą: „Laba diena, mokytoja“.
 

Straipsnį parengė Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Ligita Sinušienė