Ir Palangos krašto žalčiai energingai vejasi Saulę

Rugsėjo trečiąją, grybaudamas aplink tas vietas, kur buvo dar „Draugo Palaičio diskoteka“, senojo Palangos „Vandentiekio“ teritorija, vos auliniu guminiu batu neužmyniau ramiai į seną priešgaisrinę žarną susivynojusį žaltį. Šventą ir neklastingą padarą. Štai ir minimas potyris įtikino: neskaudink sakralios Gamtos gyventojo ir jis tavęs tikrai niekada nelies. Atsigręš tik savigynai. Nei žaltys, nei gyvatė neturi kai kuriems dvikojams būdingų klastų.
Štai ir šio, 2013-ųjų buvusio Vandentiekio bokšto „sargas“ – žvilgėdamas juosvai, kaip palangiškės lietpaltis, nedelsdamas išsitiesė visu ilgiu, nusivinguriavo krūmynų link, ir aš vos garsiai neaiktelėjau: „Oho! Nu tu, žalty, koks gražuolis“. Žaltys buvo sveikai ir įspūdingai ilgas, dukart linktelėjau Princo geltonom ausinėm pusėn pasitikrinti: taip tai buvo nemeluotai pusantro vyro žingsnio ilgio „vyriokas“, kaip tartų aukštaičiai. Bet nereikia emocijų. Pajūrio krašto miškuose žalčių pilna. Šiemet dar su dviem grybaudamas sveikinausi pelkėtose šaipių giraitėse. „Arčiau jūros Birutės parke Palangoje gyvačių nėra, jokios baimės. Užtat karaliauja žalčiai“, – dar 2006 metais yra sakęs parko direktorius Antanas Sebeckas. O ką tarybinėje „Žalčių enciklopedijoje“ akcentuoja gamtininkai?
„Žalčiai (Colubridae) – gyvačių pobūrio roplių šeima. Lietuvoje yra 2 rūšys. Paprastasis žaltys (Natrix natrix) gyvena upių, ežerų, tvekinių pakrantėse, prie pelkių, drėgnuose miškuose. Kūnas iki 1 m ilgio. Nugara pilka, ruda arba juoda, pilkas pilvas. Galvos šonuose yra 2 didelės dėmės. Aktyvus dieną, slepiasi po medžių šaknimis, šieno stirtomis, akmenų krūvomis. Pasitaiko soduose, daržuose. Minta varlėmis, rupūžėmis. Veda 2-15 jauniklių. Retas. Lygysis žaltys (Coronella austriaca) gyvena kalvotose, krūmais apaugusiose vietose, sausose pievose, rečiau miškuose. Kūnas iki 65 cm ilgio. Nugara rusva, pilvas pilkas. Išilgai nugaros eina 2-4 juostos tamsių dėmelių (tuo skiriasi nuo paprastosios angies, į kurią yra labai panašūs). Galva pailgai rombiška (gyvatės trikampė). Minta driežais, smulkiais graužikais. Labai retas. Įrašytas į LTSR raudonąją knygą“.

Lietuviai tiki žalčio
magija, įprasmina jį meno kūriniais
Seniausia lietuvių – gamtamylių religijai būdingas vadinamasis „Žalčio kultas“. Dar iš „Senosios lietuvių istorijos“ sužinome, kad „...Jeronimas Prahiškis (XV a.) tvirtina, kiekvieną lietuvių šeimą laikius žalčius namų kampe ant šieno. Motiejus Strijkovskis (XVI a.) teigia, kad žalčiai buvę garbinami šventajame miške Vilniuje, prie Lukiškių, taip pat Lavoriškių girioje. Juos, kaip namų dievus, globoję ir maitinę žyniai. Pasak Jono Lasicko (XVI a.), metų pradžioje žynys maldomis kviesdavęs žalčius iš jų kampo prie stalo – tikėta, kad žalčiai, paragavę patiekalų, atneš žmonėms sėkmę. Motiejus Pretorijus (XVII a.) mini buvus žynius žaltuonis, tvirtina, jog lietuviai tikėję žalčius galint suteikti sveikatos, drąsos, išminties. Lietuviai aukoję žalčiams viščukus (G. Mareskotis, XVII a.), o prūsai – gaidžius (Petras Dusburgas, XIV a.). Pasak Simono Daukanto (XIX a.), senovėje nevaisingos moterys pienu lakindavusios žalčius, melsdamos iš jų vaisingumo. Žalčių liekanų išliko XIX a. Motiejus Valančius teigia, kad kai kurie valstiečiai ant kaklo nešioja kaukolių vėrinius, tikėdami, kad pagausės turto, apsisaugos nuo ligų. Tautosakoje populiarus žalčio motyvas („Eglė žalčių karalienė“), tvirtinama, kad žalčiai saugo namus nuo žaibo, ligos, žmogžudystės, kad žalčiui palikus namus arba jį užmušus, kas nors mirs arba pražus namai. Mitologai žaltį sieja su namų dievais (Pagirniu), taip pat Andaju, su mirusiaisiais, prūsų dievu Patrimpu. Prūsai žaltį laikė Patrimpo pasiuntiniu, Romuvoje Patrimpo garbei ąsotyje buvo laikomas žaltys ir lakinamas pienu Simonas Grunau, 1529). Žalčių sprindžių gausu tautodailėje“.
Unikalius pastebėjimus apie žalčių sakralumo išaukštinimą mitologinėje lietuvių tautosakoje susistemino ir aprašė garsi mūsų mokslininkė Pranė Dundulienė, 1988 metais Vilniuje, „Mokslo“ leidyklos išleistoje 100 puslapių knygelėje „Lietuvių liaudies kosmologija“.
„...Kėdainių rajone ant namo sijos išpjaustytas ratas (Saulė) su šešiais stipinais, traukiamas dviejų žalčių Saulės ir dviejų žalčių kompozicija aptinkama ant medinių kryžių, geležinių stogastulpių viršūnių, vinguriuojantys žalčiai kartais atstoja Saulės spindulius.
Mitologinėje tautosakoje žalčiai – derlingumo, vaisingumo, šeimos gausumo, visokios laimės ir gerovės simboliai. Jie nevaizduojami nepaprastais, turinčiais antgamtinės galios, kasmet atgimstančiais kartu su Saule pavasarį. Saulė mylinti žaltį bei gyvatę, matydama juos negyvus nepalaidotus, verkianti. Apskritai šie ropliai, kaip ir Saulė, – tai amžinai negęstančios gyvybės ir neišsenkančios galios simboliai.
Žalčių ir gyvačių artimus ryšius su Saule liudija ir liaudies dailė. Šie ropliai kartais buvo vaizduojami su Saule ir jos žirgais. Tokių kaulo raižinių aptikta jau vėlyvajame akmens amžiuje. Kidulių kaime (Šakių raj.) koplytstulpyje pavaizduoti du žalčiai su kryžiais ant galvų. Koplytstulpio viršūnėje yra eglučių spinduliais apsuptas skritulys (Saulė), o jo viduryje – žirgas su raiteliu (galbūt tai raita antropomorfinė Saulė). Žalčiais drauge su Saule ir jos žirgais buvo puošiamos lazdos, darbo įrankiai, trobos. Vėliau, įsigalėjus krikščionybei, deivės Saulės vietą užėmė Marija, kuri taip pat kartais buvo vaizduojama su žalčiu, žirgu ir Mėnuliu. Tokia kompozicija rasta Kumpikų kaime Kretingos rajone.
Saulė dažnai būna apsupta ir gyvačių. Ši kompozicija būdinga kalvių kryžiams – saulutėms. Tai roplius simbolizuojantys banguoti Saulės spinduliai, kartais užsibaigiantys jų galvutėmis. Žemaitijoje, taip pat Klaipėdos krašte apskritimas – Saulė su dviem žalčiais iš šonų – kartais buvo iškeliamas ant stogo kraigo. Prieverpsčių ornamentą Lietuvoje dažnai sudaro Saulės, žemės, žalčių simboliai. Aukštaitijos prieverpstėse kartais Saulės skritulys apjuosiamas žalčiu ar gyvate. Šių roplių ryšį su Saule, dangumi ir žeme simbolizuoja ornamentas – vainikas ar vainikuotas skritulys (Saulė) saugomas dviejų žalčių, ant kurių nugarų tupi paukščiai. Toks ornamentas buvo išlikęs Vilniuje, dabatinėje Mildos gatvėje.
Vakarų Žemaitijoje, taip pat Kuršių nerijoje ilgai išliko paprotys namų kraigus puošti Saulės, žalčių, paukščių, augmenijos motyvais ir jų kompozicijomis, kaip visatos vieningumo, gyvybės amžinumo simboliais. Be to, namai buvo puošiami pusiau žalčių, pusiau paukščių zoomorfinėmis būtybėmis, saugančiomis vainiką ar skritulį (Saulę), „Pasaulio stulpą“.
Realistiškas ar simboliškas kryžiukų, kartais su žalčiais, motyvas lietuvių, kaip ir kitų tautų, dailėje, susijęs su tariamąja mirusiųjų globa bei apsauga nuo įvairių blogybių pomirtiniame pasaulyje, perimtas iš pirmykštės bendruomenės. Saulė su žalčiais buvo iškalama ant mirusiems statomų akmeninių paminklų.
Paprotys statyti medžio (ąžuolo) pavidalo paminklus su apsivyniojusiu žalčiu ar gyvate ir Saulės, Mėnulio bei žvaigždžių simboliais kai kur Lietuvoje buvo išlikęs dar XIX amžiuje. Pasakojama, kad prie Luponių k. (Šiaulių raj.), alkakalnio senkapiuose, vietoje kryžių buvo statomi stulpai (moterims – iš vinkšnų, vyrams – iš ąžuolų) su išpjaustytais Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis, žalčiais. Ilgiausiai išlikęs paminklas buvęs ąžuolinis, apie 2 m aukščio, su apsivyniojusia karūnuota gyvate. Mirusiuosius laidodavę po medžiu, paskui tą medį nukirsdavę poros metrų aukštyje ir likusiame stulpe išpjaustydave minėtus dangaus šviesulius su žalčiais. Stulpą apdėdavę akmenų vainiku“, – primena žinomoji etnokultūrinio paveldo tyrinėtoja P. Dundulienė.

Žaltys gerbiamas
Šaukėnose ir Rokiškyje
Čia priminsime įvairiuose Lietuvos kraštuose girdėtas patarles: „Šnypščia kaip žaltys be ožkos pieno“ (Vilkaviškis); „Nu tu, žalty, koks esi prašmatnas“ (Šaukėnai); „Guli išsitiesęs, kaip gudrus žaltys ant saulės“ (Molėtai).
Mėguvos krašto gyventojai gamtatikiai – kuršiai, kuršininkai ir net naujųjų amžių palangiškiai (taip pat „parėjūnai“, bet jau „supalangėję“), neabejoja, kad žaltys yra pagrindinis „Saulės sargas“, vasariškai vyniojasi jos spindulių kryptimi ir išnyksta iš mūsų jūros horizonto sykiu su Rudens lygiadieniu (solsticia).
Ir dar: užerzintas ar užmintas žaltys spjauna ant jam priešiškos „asabos“ tokią smirdalų dozę, kad sako, dvokia triskart siaubingiau negu seniai neplautas kurortinis tualetas stoties teritorijoje.
Šių eilučių autoriui šią tiesą praėjusią vasarą paliudijo giminiška Jūratė K. iš Utenos. O iš 2005-2006 metų vasarų irgi pargrįžta kai kurie prisiminimai apie gudrius, pagarbos vertus Palangos parko žalčiukus bei jų tėvus – metrinius „pančius“. Birutės parke žalčių bendrija kompostynės“ teritorijoje – lyg Vatikanas Italijoje. Atskira Respublika.
Žalčiai stebi parko tvarkytojų darbus, klausosi darbininkų ir šių vietų svečių šnekų – tarsi visa, ką mąsto žmonės, saulei leidžiantis, nuvinguriavę prie jūros, visas žinias turėtų perduoti paslaptingajam Visatos, Kūrinijos Valdovui. Neveltui sakome: „Gudrus kaip žaltys“.
Vieną tokį „princą“ geltonais akiniais praminiau Valdžiu. 2006 metų darbo parke vasarą mane „persekiojo“ kiekviename žingsnyje. Tarsi A.Sebeckas ar J.Strikaitis būtų specialiai pasamdę, idant žinotų, ką darbininkas veikia, ar nesimuliuoja.
Štai, nuvežiau už gamybinių patalpų karneliu išpilti šiukšlikes, likusias tvarkant gėlyną. Išverčiu. Ir, – stebuklas? Viena lazdyno neplona šaka atsiskyrusi nuo visų, linksta – linksta – linksta ir ... tik nusiraito į žaliapieves – „vėl žaltys Valdis“. Kai papasakoau savo istoriją pavydėtinai darbščiam parko mechanizatoriui bičiuliškam vyrui Sauliui Neimanui, jis prisiminė regėjęs žaltį papartyje: „Skutu žoliapjove laukelį netoli tvenkinių, ogi iš paparčio išnyra žalčiogeltoni paausiai. Klausosi traktorininko variklio burzgimo. Nemėgsta vibracijos. Išjungus variklį, tekinom per pievą! – juokėsi Saulius. – Ir plaikioja tarp ančių tvenkinyje“. Rugpjūčio mėnesį Žvejų gatvėje po kelerių metų sutiktas kaip reta drąsus, tvarkingas Palangos gelbėtojas Jonas Čeriauka šypsojos: „Iš tolo, Gedai, gerbiu, bet iš arti Palangoje bijau tik žalčio“.