Grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus sugrįžimas

Šiais metais Lietuvoje pristatytas žinomo Lietuvos kolekcininko Gedimino Petraičio (1956–2021) viename Vokietijos antikvariatų įsigytas grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) apie 700 fotografijų rinkinys – didžiulis jo nuopelnas Lietuvos kultūrai ir jos istorinio atminimo išsaugojimui.

G. Petraičio dėka B. H. Tiškevičiaus darytos nuotraukos sugrįžo į Lietuvą, o jo vardas – į Lietuvos istorinį atminimą. Šiais metais surengtos trys jo fotografijų parodos ir aukciono namų „ARS VIA“ išleista 382 puslapių knyga „Sugrįžimas. Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935)“.

1891–1898 metų nuotraukos iš Gražinos ir Gedimino Petraičių rinkinio, kurį sudarė fotografijos istorikas Dainius Junevičius, tapo neeiliniu šalies kultūrinio gyvenimo įvykiu. 1866 m. mirus vienam turtingiausių Lietuvos žmonių grafui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui, jo turto paveldėtojas keturiolikmetis B. H. Tiškevičius tapo vienu turtingiausių žmonių Europoje, paveldėjęs didelius turtus Prancūzijoje ir Rusijoje. Gimęs 1852 m. gruodžio 9 d. Nemėžyje, šalia Vilniaus, anksti tapo našlaičiu, jo tėvui Mykolui Tiškevičiui (1825–1853), kilusiam iš šios giminės Logoisko šakos Ukrainoje, anksti mirus nuo džiovos, o po 7 metų 1860 m. nuo tos pačios ligos mirus ir jo motinai Vandai. Tapęs didžiulių turtų savininku, įgijęs gerą išsilavinimą, jis galėjo sau leisti laisvai gyventi, keliauti po pasaulį ir pramogauti. 1874 m. išplaukęs jachta į Šiaurės Ameriką, jis iš ten grįžo jau vedęs Klarą Elizabetę Bankroft (Clara Elizabeth Bancroft, 1857–1883). 1876 m. pradžioje grafas įsigijo jo užsakymu Prancūzijoje, Havro uosto laivų statykloje, pastatytą dvistiebę jūrinę jachtą, kurią pavadino „Žemaitej“, tai yra „Žemaitija“, kuria plaukiojo po pasaulį ir vėl apsilankė JAV. Jachtos įgulą sudarė per 30 žmonių, ši jachta ir po jos pardavimo 1879 m. kitam savininkui iki pat jos žūties 1914 m. buvo laikoma gražiausiu Prancūzijos burlaiviu.

Mirus jo žmonai, 31-erių grafas tapo našliu, jam pačiam teko rūpintis savo vaikais. Ypač brangus jam buvo šalia Kauno esantis jam priklausęs Raudondvario dvaras, į kurį buvo pargabenti ir čia palaidoti jo senelio B. E. Tiškevičiaus ir žmonos palaikai. Jis antrąkart nebevedė, bet jo gyvenime atsirado prancūzė Izabelė Fero (Isabelle Feraud), kurią matome daugelyje XIX a. pab.–XX a. pr. jo darytų nuotraukų.

Per savo keliones po pasaulį susidomėjęs fotografija, nuo 1894 metų dalyvavo fotoparodose, o 1897 m. buvo priimtas į garbingą Paryžiaus fotoklubą. Žinomos 1891–1898 m. jo darytos fotografijos yra jo to meto gyvenimo liudininkai. Jį matome keliaujantį po Prancūziją ir Europą, vaikščiojantį po Europos kalnus, lankantis antikinėje Pompėjoje, plaukiojantį jachta. Kitose nuotraukose jis įamžintas savo pamėgtoje Nicoje, važinėjantis dviračiu Paryžiuje, besimaudantis Belgijos Spa miestelio karštųjų šaltinių vandens baseinuose. 1892 m. jis lankosi Lenkijoje, garsiame Zakopanės kalnų kurorte, kur su savo vaikais praleidžia 3 savaites, fotografuoja vietinius žmones – kalniečius, fotografuojasi ir pats su vaikais, apsirengę jų tautiniais rūbais. Tais pačiais metais atvyksta į Raudondvario dvarą, fotografuoja rūmus ir žmones. Rūmai labai puošnūs, nes į jų atnaujinimą 1875 m., čia ruošdamasis atvykti gyventi su žmona, jis įdėjo daug lėšų. Ne gėda šias fotografijas parodyti ir savo turtingiems svečiams Paryžiuje. Jos didelio formato, labai geros kokybės.

1893 m. birželio mėn. grafas B. H. Tiškevičius atvyksta į savo giminaitės jauniausiosios Kretingos dvaro valdytojų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių dukters Elenos Klotildos Marijos Tiškevičiūtės (1876–1953) vestuves. Ji buvo patraukli, bendraujanti mergina, todėl dar nesulaukusi 18-os metų birželio 17 d. Kretingos katalikų bažnyčioje ištekėjo už dvarininko iš Lenkijos Aleksandro Antano Felikso Ostrovskio (1866–1904), su kuriuo ją sutuokė žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis (1834–1908), o B. H. Tiškevičius buvo vienas šių vestuvių liudininkų. Prabangus vestuvių pokylis vyko Kretingos dvaro rūmuose, kurio parkas ir aplinka buvo išpuošti gėlių žiedais ir elektros lempučių girliandomis, o sutemus buvo leidžiami ir tada dar daug kam neregėti fejerverkai. Po vestuvių B. H. Tiškevičius namo į Prancūziją neskubėjo, leido laiką fotografuodamas dvariškius ir jų aplinką, Palangoje aplankė dar senuosiuose Tiškevičių dvaro mediniuose rūmuose Vytauto g. priešais kurhauzą gyvenusį, nes nauji rūmai buvo pastatyti vėliau, 1897–1902 m., vedyboms besiruošiantį savo giminaitį Feliksą Tiškevičių (1869–1933), Plungėje – savo bičiulį grafą Mykolą Oginskį (1849–1902), ką liudija į Lietuvą sugrįžusios čia darytos fotonuotraukos. Plungėje B. H. Tiškevičių sudomino jo matyti Šv. Jono atlaidų ir turgaus vaizdai, kai Palangoje jis savo nuotraukose įamžino prieplaukos tiltą į jūrą, pajūrio kopas, poilsiautojus. Šio tilto statyba rūpinosi Kretingos dvaro valdytojas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Nusprendęs, kad jam priklausančioje Vilimiškių plytinėje gaminamos plytos gali būti sėkmingai parduodamos Latvijoje, jis 1882 m. pastatė medinį tiltą, kurio galas buvo „užlinkęs“ į šiaurę, taip sukuriant laivams saugesnę nuo vakarų vėjų prieplauką.

Vilimiškėje pagamintos plytos siauruoju geležinkeliu arkliais buvo atvežamos iki tilto pradžios, čia produkcija perkraunama į vežimėlius ant bėgių ir jais stumiama į prieplaukos galą, kur jos buvo sukraunamos į laivus. Didelė problema buvo išlaikyti reikiamą laivams įplaukti gylį, nes jūra, nesant molų, greitai prieplauką užnešdavo smėliu. Žinoma, kad 1889 m. J. Tiškevičius įsigijo 1871 m. Švedijoje statytą 12 vagonų talpos garlaivį „Feniksas“, kuris kelis kartus per savaitę į Liepoją gabeno plytas, iš ten parveždamas poilsiautojus. B. H. Tiškevičiaus padaryta Palangos tilto nuotrauka yra seniausia iš visų mums žinomų. Joje įamžinta prieplaukoje dirbanti mechaninė žemsemė, tiltas, prie tilto ant jūros kranto pastatyti prekių sandėliai, taip pat tolumoje neryškiai matomas pilkšvas, dar baltai nenudažytos, gal dar iki galo nepastatytos vilos „Komoda“ siluetas. Apie tilto vidurį regima į šiaurę nukreipta tilto dalis kaip ir patvirtina 1926 m. išleistoje knygoje „Palangos kraštas“ jos autorių Igno Končiaus (1886–1975) ir Viktoro Ruokio (1886–1975) išsakytą mintį, kad iš pradžių tiltas į jūrą buvo gerokai trumpesnis ir ši prieplauka buvo greitai užnešta smėliu, tad jį teko pailginti iki 380 metrų. Nuotraukoje ant jūros kranto matomi prekių sandėliai įėjo į Lietuvos istoriją, kaip vieta, kur 1899 m. rugpjūčio 8 d. buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“.

Būdamas Kretingoje, B. H. Tiškevičius fotografavo savo gimines dvariškius. Tikėtina, kad į Kretingą iš Prancūzijos jis atvyko geležinkeliu per Vokietiją, kur jos šiauriausioje, ką tik 1892 m. nutiesto Klaipėdos–Bajorų geležinkelio stotyje giminės jį ir pasitiko. Iš čia jis ir išvyko namo, ką patvirtinta šioje stotyje fotonuotraukoje įamžinti jį išlydintys Kretingos dvaro dvariškiai. Kitos mus pasiekusios fotonuotraukos pasakoja apie vėlesnes grafo keliones po pasaulį, aplankant Azijos šalis, Afriką, Egiptą, Izraelį ir kt. Apie 1905 m. grafo susidomėjimas fotografija dėl nežinomų priežasčių dingo, o po 1906 m. jis fotografijos parodose nebedalyvavo. Per I pasaulinį karą grafas gyveno Prancūzijoje, St. Nazaire mieste, prie Luaros upės žiočių. Vila, kurioje jis gyveno, per bombardavimus sudegė, ir joje buvę visi fotografijų rinkiniai pražuvo. Po karo B. H. Tiškevičius jau nebekeliavo, gyveno tarp Prancūzijos ir Lenkijos, kur jį globojo dukros šeima.

1935 m. pradžioje iš Lenkijos į Prancūziją grįžęs grafas sunkiai susirgo ir eidamas 83-čius metus mirė. Palaidotas Cimier kapinėse Nicoje, šeimos kape, šalia savo motinos. Prancūzijos fotografijoje aktyviai reiškęsis du dešimtmečius (1884–1904) jis pasižymėjo visose fotografijos srityse ir tapo žinomu fotografu. Jis vienas pirmųjų pradėjo naudoti momentinės fotografijos techniką, jį traukė išvykos ir kelionės, kur jis fotografuodavo vietinius gyventojus, taip pat pagarsėjo fotografuodamas „gyvuosius paveikslus“. Senos fotografijos – reikšminga kiekvienos šalies istorijos dalis, tad šia kolekcija domimasi ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje, Lenkijoje, taip pat Baltarusijoje, kur apie 100 km į pietryčius nuo Vilniaus B. H. Tiškevičiui priklausiusiame Vialos dvare jis vasaromis praleisdavo kelis mėnesius, čia medžiodavo, pramogaudavo ir čia padarė nemažai savo aplinkos ir vietinių gyventojų nuotraukų. Šios unikalios kolekcijos netikėtas atsiradimas parodė, kad ir laikomos negrįžtamai prarastomis fotografijos ir jų rinkiniai gali netikėtai atsirasti. Palangoje 1941 m. birželio 14 d. NKVD pareigūnų senuosiuose Palangos dvaro rūmuose suimtos ir sovietiniame konclageryje 1943 m. mirusios grafaitės Marijos Tiškevičiūtės (1871–1943) įkalinimo byloje, be įvairaus turto – paveikslų, kilimų, baldų ir kt., yra įrašyta ir 20 fotografijų albumų, kurie buvo palikti realizuoti jos namų tvarkytojai Zuzanai Piekaitei, kuri vargu ar spėjo tai padaryti, nes netrukus prasidėjo Vokietijos-SSSR karas. Nuo to laiko praėjus 80 metų jų likimas nežinomas, bet viltis išlieka, kad vieną dieną nors dalis šių fotografijų gali atsirasti, kaip po daugiau negu 100 metų atsirado čia trumpai aprašytos grafo B. H. Tiškevičiaus darytos fotografijos. Juk ir žmogus, jas sugrąžinęs visuomenei, ilgam išlieka jos atmintyje.

Publikacijoje panaudota medžiaga ir fotografijos iš knygos „Sugrįžimas. Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935)“

Romualdas BENIUŠIS

„Pajūrio naujienos“