Šiek tiek apie knygnešystę ir grafo Petriuką

Šiandien esame laisvi skaityti, mąstyti, keliauti, mokytis. Atvirose ir šviesiose bibliotekose sudėta knygų, žurnalų, vyksta įvairūs renginiai, kuriuose dalinamasi žiniomis, patirtimis ar tiesiog gerai leidžiamas laikas.Knygos, žinių kelias pas skaitytoją į namus ne visada buvo paprastas. Lietuviška knyga, periodinė spauda ištisą keturiasdešimtmetį brendo ir plitoengiamos, jų gyvastys – akylai persekiotos. Laikas nuo 1864 iki 1904 m. lietuvių kultūroje – unikalus ir turi savitą, tvirtai įsišaknijusį pavadinimą – spaudos draudimo, knygnešių, daraktorių gadynė. Spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis turėjo tapti rusifikacijos priemone lietuviams, trumpai tariant, priartinti Rusijos caro Nikolajaus imperijos idealo siekį: vienas caras, viena tauta, viena tėvynė. Caro valdžios pareigūnus drąsino tai, kad lietuviai, neturėdami savo spaudos, mokyklos, kalbos, literatūros, kultūros ir ūkio organizacijų, nepajėgs priešintis valdžios prievartai,tačiau jie nė nenutuokė, kaip lietuviai moka susitelkti bendram reiškiniui. Tai istorijoje visam pasauliui įrodė ne kartą – knygnešystė, Baltijos kelias, Dainuojanti revoliucija...
Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomos vos trys knygos iš spaudos draudimo laikotarpio. Dvi iš jų – religinio turinio, viena – Palangos pirmojo burmistro, aušrininko Jono Šliūpo „Lietuvių tauta senovėje ir šiądien“, dienos šviesą išvydusi 1904 m. Plymouth‘e, JAV. Spauda ir kaštai, kaip nurodyta ant viršelio, priklauso periodiniamleidiniui „Vienybė lietuvninkų“ – JAV lietuvių savaitiniam laikraščiui, leistam nuo 1886 iki 1985 m.XIX a. pab. – XX a pr. laikraščiai nebuvo tokie finansiškai stiprūs, kad leistų vien savo pastangomis knygas. Ne išimtis ir šioji – paskutiniuose lapuose pateikiamas žmonių sąrašas, kurie finansiškai prisidėjo prie leidybos. Pratarmėje nurodomi rašymo tikslai. Autorius išlieka sąžiningas su skaitytojais ir, vardydamas motyvus, atskleidžia ne tik siekį: „Apart polytiškos istorijos, pagal išgalę aprašau kulturišką stovį musų tautos, nėsa mano nuomonėje vienas kitą papildo ir vienas nuo kito priguli. Apšvietimas žmonių, lyginai kaip literatura tautos ir paminklai, yra geriausia miera dėl tautos kulturos, ir todėl aš atkreipiau atydą, kiek įstengiau, ant visų pusių gyvenimo lietuvių, kaip senovėje, teip naujausioje gadynėje. [...] Aš drąsiai galiu atkartoti Herderio žodžius šiądien lietuviškajai priaugančiajai gentkartei, lyginai kaip žmonėms darbo: „Jaunuomene, tegul Tavę pasergsti ir pamokina musų klaidos! Laikai, kuriuoseTavprisieisgyventi, reikalauskonorsdaugiauneguviennominališko mokslo. Reikės žmonių; žmonių su tikra įžiura ir sveiku supratimu [...] iš to tad pareina, kad nežiurint į visokeriopus persekiojimus, visuomet randasi žmonės, kurie drąsiai eina į priešakį, idant savo kaulais parodyti žmonėms kelią, idant savo mučelninkišku krauju pralietu pagaivinti žemę ir padaryti ją pagabia ant priėmimo sėklos mislies apie ateinančiąję draugijos revoliuciją.“ (p. 4).
Iš ilgos citatos, kuriai skiriama gana daug vietosknygos prakalboje, akivaizdu, J. Šliūpas ne veltui remiasi autoritetu, drąsindamas jaunąją kartą. Pavyzdžiu pasirinktas Johanas Gotfrydas Herderis – vokiečių filosofas, teologas, poetas, literatūros bei istorijos tyrinėtojas, vertėjas, literatūros kritikas ir humanistas – vienas iš įtakingiausių Vokietijos Apšvietos epochos rašytojų ir mąstytojų. Jam priklauso terminas „pasaulinė literatūra“, šio asmens pastangomis literatūrinis procesas suvokiamas kaip vientisas dvasinis kūrybinis procesas.Filosofinis istorijos apmąstymas, kaip Herderio, skatina ieškoti jungčių, sąsajų ir neleidžia reiškinio palikti atskirame supratimo burbule. Kita vertus, Jonas Šliūpas, kaip niekas kitas, žinojo, kaip svarbu yra veiktiir būti dėmesingu laikmečio realijoms, nesivadovauti tiksausa įstatymo raide. Juk ir draudžiant spaudą lotyniškais rašmenimis,jis sėkmingai leido lietuvišką periodiką, rašė knygas, o nepriklausomoje Lietuvoje, tapęs pirmuoju Palangos burmistru, energingai ėmėsi miestotvarkos reikalų. Sveika nuovoka, elementarus humaniškumas ir atida dvasinei kultūrai, minties savarankiškumas – tai savybės, kurios, paradoksas, labiausiai kritikuotos Jono Šliūpo darbų vertintojų, tačiau tuos vardus beveik visus nutildė laikas, o J. Šliūpo „Aušros“ svarbos turbūt jau niekas nedrįstų ginčyti, kaip ir jo indėlio į Palangos kurorto infrastruktūros gerinimą.
Knygnešystę, kaip sąmoningą pasirinkimą, 1924 m. turėjo viešai paskaitoje „Spaudos 1864 metų uždraudimas, jojo pasekmės ir reikšmė“ aptarti dr. Jonas Basanavičius. Paskaita parengta dvidešimties metų spaudos atgavimo sukaktuvėms paminėti, bet negautas leidimas surengti, todėl išleista smulki brošiūros tipo knygelė, kurios du išlikę autentiški egzemplioriai yra saugomi Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skaitykloje. Dr. Jonas Basanavičius jojeatskleidžia daug skaičių ir faktų apie knygnešystės reiškinį: „Persekiojant lietuvių spaudą pačioje Lietuvoje ir saugojant sieną su Prūsais, muitinėse, per kurias galėjo būti knygos gabenamos, tik dešimties metų tarpe nuo 1891–1902 buvę konfiskuota 173259 egzemplioriai, neskaitant visų tų, kurios buvo atimta kratas darant ir suiminėjant knygnešius.“ (p.14). Knygoje atskleidžiamos pavardės tų, kurie prisidėjo prie proceso vyksmo. Tiesa, ne visos. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad tikslių surinktų duomenų dar būta ne tiek ir daug, spaudoje tik tik ėmė švyturiuoti prisiminimai.
Norą pažinti knygnešystėsprocesą iš vidaus 1924 m. viešai išreiškė ir redaktorius P. Ruseckas. Minint dvidešimtąsias spaudos atgavimo metines, užsimojosurinkti vienon vieton knygnešių atsiminimus ir išleisti juos knygos pavidalu. Į pagalbos šauksmą atsiliepė tie patys guvūs ir visuomeniški lietuviai-knygnešiai, kurie papasakojo ne tik apie savo, bet ir draugų potyrius.1926 m. dienos šviesą išvydo pirmasis „Knygnešys“, kuriame ir sudėti surinktieji atsiminimai. Šiame leidinyje yra ir kunigo Marcijono Povilo Jurgaičio atsiminimai. Nors jį tyrinėtojai paprastai sieja su Šiluvos kraštu, nes ten M. P. Jurgaitis įsteigė lietuvišką mokyklą, didelę senelių prieglaudą, pastatė įspūdingus parapijos namus su sale susirinkimams, viešbučiu ir arbatine, atidarė pirmąją krašto skaityklą „Kibirkštėlė“, pradėjo Dievo Motinos Marijos apsireiškimo koplyčios statybą, tačiau M. P. Jurgaitis nepaprastai svarbus ir Palangai – dirbo bažnyčios vikaru ir keturklasės progimnazijos kapelionu (1883–1889). Nuolat bendradarbiavo su jaunystės mokslų draugu Jonu Šliūpu, kuris jį ir rekomendavo spaustuvininkui Martynui Jankui kaip patikimą ir galintį organizuoti „Aušros“ ir knygų gabenimą iš Klaipėdos ir Nemirsetos apylinkių į Palangą. Taip M. P. Jurgaitis prisiėmė ir atsakingas knygnešio pareigas, galėjusias jam kainuoti laisvę.
Patikimais vikaro pagalbininkais tapo Kunigiškių kaime, netoli Palangos, gyvenę tėvas ir sūnūs Neimantai. Jiepargabendavo „Aušrą“, vėliau „Šviesą“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, taip pat religinės literatūros (maldaknygių, giesmynų). Spaudinių dažnai atveždavo ir kiti pažįstami žvejai. Kartais su knygnešiais važiuodavo ir pats M. P. Jurgaitis. Pargabentą spaudą išsiuntinėdavo prenumeratoriams pagal Martyno Jankaus duotus adresus, taip pat perduodavo knygnešiams į kitas Lietuvos vietas bei į Liepoją. Į tolimesnes vietas siųsdavo paštu arba su patikimais vežėjais.Ypatingas privilegijas keliauti per muitinę mažai tikrinamas turėjo palangiškis Petras Lignoras. Apie jį išlikusių žinių nėra ypatingai daug, tačiau jų užtenkaknygnešystės spalvingumui atskleisti.
Kraštietis Petras Lignoras gimė 1867 m. rugsėjo 11 d. Palangoje. 1888 m. balandžio 23 d. pradėjo dirbti sargu, vėliau – liokajumi pas grafus Feliksą, po to – Antaną Tiškevičius. Grafo liokajus Petras Lignoras prižiūrėjo pastatų ir bendrosios priežiūros darbuotojus, dirbusius kurorto komercinėse, gamybinėse ir gyvenamosiose patalpose,vykdė namų ekonomo pareigas. Dažnas palangiškis jį pavadindavęs „grafo Petriuku“. Vieną, du kartus per savaitę Petras vykdavo grafo prašymu į Tilžę. Naudodamasis galimybe Tiškevičiaus siuntimu pereiti valstybių sieną, slapčia pradėjo pergabenti lietuviškas knygas, laikraščius Palangon. Spaudą grafo liokajus paimdavo Nemirsetoje iš ūkininko Jono Žiliaus, kuriam ją atsiųsdavę iš Amerikos. Retsykiais, kai leidinių būdavę daugiau, Petras samdydavosi ir daugiau pagalbininkų: Antaną Neimantą iš Paliepgirių kaimo, Stonį iš Virkštininkų, Antaną Luokaitį, gyvenusį Palangos naujamiestyje. Visas perneštas per sieną knygas siųsdavę toliau Lietuvon: į Darbėnus, Salantus, Skuodą, Griškabūdį, Mosėdį, Plungę. Daug leidinių perduodavę ir Palangos progimnazijos kapelionui Marcijonui Povilui Jurgaičiui, kuris platindavo juos tarp moksleivių. 1889 m., iškėlus Marcijoną Povilą į Skaistkalnės parapiją Latvijoje, jo pareigas bažnyčioje ir Palangos progimnazijoje perėmė kun. Juozapas Viksva (1889–1892), vėliau – kun. Kazimieras Genys (1892–1896), Felicijonas Juškevičius (1896–1900). Petras Lignoras atsiminimuose sumini beveik visus kapelionus, nors ir maišo jų eiliškumą. Su Juozapu Viksva teigia ne kartą pats važinėjęs į Klaipėdą ir, gavęs įvairių lietuviškų knygų, gabeno jas Palangon.
Ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta: pasitaikydavo finansinių ir moralinių nuostolių. Daug knygų paslėpta Birutės miško kadagynuose, o atėjus pasiimti – ne visada atrasta. Petras Lignoras įtarė, kad prie žydų kapų gyvenęs trobelninkas vis nurodydavo žandarams slaptavietes. Daug kartų suimtas, bet vis už užstatą ir per pažintis jį paleisdavo. Galėjo Petras šiek tiek piktnaudžiauti padėtimi, nes jo tėvas dirbo muitinės prižiūrėtoju, pažinojo visus viršininkus. Tačiau ir tai jo neišgelbėjo. Nuo 1895 m., nepaisant pažinčių, tarnystės pačiam grafui, prasidėjo knygnešio persekiojimas. Žandarai Petrą sekiojo diena iš dienos. Sykį sugautas, išsisuko su 300 rublių užstatu, tačiau valdžios įsakymu jam nurodyta išsikelti nuo sienos už 30 mylių. Liokajui šįkart pagelbėjo grafas Feliksas Tiškevičius. Pavaldinį jis išsiuntė pas brolį į Kasčiukiškes netoli Vilniaus. Ten Petras Lignoras ne tik dirbo pavestus darbus, bet ir toliau palaikė ryšius su knygų platintojais. Arešto išvengė, tačiau į tėviškę nebegrįžo. Nuo 1920 m. dirbo geležinkeliečiu Vilniuje. Tuomet susilenkino pavardę į Lignarskio. Nuo 1937 m. jam paskirta valstybinė knygnešio pensija – 20 Lt. Mirė Petras Lignarskis (Lignoras) 1952 m. Palaidotas Bernardinų kapinėse Vilniuje.
Greičiausiai tas pačias slėptas knygas mena ir kunigas Marcijonas Povilas Jurgaitis: „Dar buvo paslėptų knygų pamiškėje, pas grapo Tiškevičiaus girininką, ir tas paėmę sukrovėme. Spaudinių iš viso buvo už 400 rublių.“ (p. 126). Tiesa, įdomus faktas yra tai, kad nors įprasta manyti, kad knygnešiai buvo vien vyrai, tačiau vikaras nurodo, kad daugiausia knygas Palangoje platino... parapijos moterys, pasišventęs vyras esą vos vienas kitas atsirasdavęs.
Palangos viešosios bibliotekos darbuotojos Bronislavos Spevakovienės sudarytame kraštotyros darbe, skirtame knygnešiams, tankiai figūruoja vyrų pavardės. Moterų pavardžių – nedaug: palangiškė Marijona Buivydaitė, talkinusi daraktorei knygnešei Elžbietai Šešplaukaitei parsigabenti spaudos; Jadvyga Teofilė Juškytė, Palangos progimnazijos kapeliono Felicijono Juškevičiaus pusseserė, paprašiusi grafą M. Oginskį, kad po vadinimo „Amerika pirtyje“ padėtų išvežti iš Palangos lietuvišką spaudą; palangiškė Ona Pleškaitė – aktyvi Marcijono Povilo Jurgaičio pagalbininkė; daraktorė Kristina Šilauskaitė; grafaitė Marija Tiškevičiūtė, knygnešiams prašant, perveždavo spaudos, nes jos karietos muitininkai netikrindavo;rašytoja Stasė Vaineikienė; Barbora Žilienė, nubausta 7 dienų areštu, per kratą aptikus knygas.
Paprasta suprasti, kad knygos buvo visų reikalas. Jono Basanavičiaus atskleisti atimtų knygų skaičiai parodo, kad leidyba ir skaitymas – klestėjo. Skaitymo ir švietimosi pasekmės netruko išsiskleisti nepriklausomybės žiedu. Tie patys moksleiviai, kuriems vikarai, kapelionai Palangoje slapčia davė knygų, kitąsyk tik grožinių, nebūtinai religinio turinio, vėliau tapo svarbiais Lietuvos valstybingumo puoselėtojais. Užtenka paminėti vieną iš Palangos progimnazistų – Antaną Smetoną, pirmąjį Lietuvos prezidentą, atsiminimuose skaitymą įvertinusį kaip neabejotinai svarbią patirtį. Apie knygų naudą publicistikos straipsniuose kalbėjo ir vienas iš nepriklausomybės Akto signatarų, taip pat Palangos progimnazistas – Jurgis Šaulys. Būtent jo ranka rašytą Aktą, tapusį didžiule švente šimtmetį švenčiančiai Lietuvai, Vokietijos archyvuose rado profesorius Liudas Mažylis. Knygnešiai, daraktoriai sudėjo pamatus atsirasti laisvei. Jų indėlis laisvės naudai – ypatingas.

Dainora KANIAVIENĖ
Palangos miesto biblioteka