Galima nuversti ir kalnus, bet bendromis jėgomis

Mokyklose veikia mokinių tarybos arba parlamentai.  Apie jų veiklą  visi jau  pakankamai daug yra girdėję, tačiau kirba klausimai:  ar iš tikrųjų jie yra reikalingi? Ar dirba jie efektyviai?  Ar teikia apčiuopiamą naudą mokiniams, mokyklai ar net visuomenei?

Pradėkime nuo mokinių. Jaunas entuziastingas žmogus ateina ir pareiškia norą dalyvauti rinkimuose į mokyklos parlamentą ar tarybą. Noras atrodo labai sveikintinas, bet  daugumos entuziazmas greitai dingsta vos gavus pirmąją užduotį.  Mano žodžiai nėra iš piršto laužti.  Palangos senosios gimnazijos parlamento rinkimuose dalyvauti šiemet norą paskelbė 21 jauni ir entuziazmu trykštantys žmonės, tačiau pareikalavus iki numatytos datos atnešti aprašymus apie save, iš jų liko tik 10...  Dauguma jaunuolių, pailsėję po vasaros, „neapskaičiavo“ savo galimybių ir „nepasvėrė“ norų?..Reikia sutikti, kad iš aktyvaus mokinių parlamento ir tarybos laimi visi. Ir mokykla, ir   mokyklos tarybos nariai, ir mokyklos  moksleiviai.

„Aktyvistai, dalyvaujantys tokioje veikloje, įgauna patirties, išmoksta dirbti komandoje, skatinama tolerancija, supratimas. Lavinami organizaciniai įgūdžiai, gebėjimas bendrauti, visuomeniškumas“,- teigė buvusi Palangos senosios gimnazijos prezidentė Marija Fridinovaitė.  Kokie įkvepiantys žodžiai! Gaila, kad nemažai moksleivių  mokykloje susiformuoja požiūrį  kad  jie parlamentui ar tarybai yra per prasti, ir kad jie nesugebės nieko pakeisti. Ar  ne tai matote už lango – suaugusių gyvenime? Lietuvoje būrys žmonių, besidedančių visažiniais politikais, diktuoja žaidimo taisykles, o visi žmonės (dauguma?) kantriai sukandę dantis kenčia ar laukia, kol atsiras koks nors drąsuolis, kuris išves mus iš  duobės, vadinamos krize, bet patys nieko nedaro! 

Alma Pronckūnienė, kuruojanti Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos mokinių tarybos reiklaus,   teigė: „Kiek tik yra įmanoma, ši veikla yra skatinama. Jaunimo tikrai nereikia nei stumti, nei traukti, jie eina į tarybą su mielu noru.  Dažniausiai iniciatyvą rodo  mergaitės, bet man labai žavu, kad  šiais metais vaikinai pradėjo rodyti didžiulę iniciatyvą“ ,- teigė Alma Pronckūnienė.  Ar tik mes nestovime ant permainų slenksčio? Gal jau pribrendo laikas keisti sistemą, ir tai  gali padaryti jauni žmonės?

 Artūras Jonkus, vienas iš Palangos Senosios gimnazijos parlamentarų, teigė:  „Vis daugiau žmonių mokykloje supranta, kad vietoje skundimosi geriau padaryti ką nors naudingo ir prie to prisidėti pačiam. To reikia ne tik mūsų mokyklai, bet ir mūsų valstybei“,- sakė A. Jonkus. M. Fridinovaitė  pridūrė:  „Moksleiviams nepadės ir nebus naudingas niekas, kol jie patys nepradės žiūrėti į tai rimtai ir aktyviai“.

Dažniausiai žmonės ateina į valdžią tikėdamiesi „nuversti kalnus“, bet po kelių savaičių ar kelių nepasisekusių projektų meta visus darbus ir pasiduoda. Taip bus tol, kol į mokyklos tarybą ar parlamentą  neateis savo jėgomis neabejojantis, gerai motyvuotas jaunimas. Tokių, turiu pastebėti, vis daugėja. Jaunimas vis mažiau sėdi prie kompiuterių, vis mažiau žiūri televiziją.  Jie pradeda suvokti, jog  kompiuteriniai žaidimai  ilgainiui nebetenka prasmės. „Norint, kad mokinių parlamentas būtų aktyvus, į jį ir turi susirinkti aktyvūs mokiniai, kurie išjudins visus veiklai“,-  sakė Antanas Mikalauskas. Tad reikėtų palinkėti sėkmės visiems būsimiems ir esamiems mokyklos  tarybos nariams ir parlamentarams. Nepraraskime motyvacijos ir ryžto.