Ežeras-Širdis Kalotėje, Cypa ir ... Jūros lygsvara prie uosto vartų

Pagaliau iš visos širdies ir net kaip žmoną pabučiavau Ąžuolą su laiko nujuodintu paukščių inkilu, kurie jau net 33 metus laimina kiekvieną mano ir mūsų kelionę iš Palangos į Klaipėdą ir atgal. Tas ąžuolas, – gaila, jau turintis ir sausšakių, – yra tarp paskutiniųjų iš didelio ąžuolyno šeimos brolių, kuriuos reikėjo „paaukoti“, tiesinant senąjį Palangos-Memelio traktą.
Apie tai sykį jau prieš 18 metų man vaizdžiai nupasakojo šias vietoves, kaip ir Vilnių, Kauną, Zarasus, širdim išstudijavęs gerbtinas intelektualas, žinomas savosios srities specialistas, 17 metų per du kartus vyriausiuoju Palangos miesto architektu dirbęs Leonas Laimutis Mardosas. Jis visom išgalėm gynė Palangos kurorto žalumą, jo ekologiją, panašiai, kaip Druskininkus – žinomas lietuvių publicistas, rašytojas, 2014 metų literatūrinės Žemaitės premijos Kelmėje laureatas, buvęs pirmasis LRS Klaipėdos skyriaus vadovas Romas Sadauskas, beje, ką tik išleidęs „Žuvėdroje“ simpatišką knygikę „Nerūdijančios meilės eilėraščiai“:
„... senas sodas
pilnas skreitas
vėlyvųjų obuolių
jau ruduo
dienų pilnatvė
Dieve šventas
kuo gi čia
dėta senatvė,
jei tave myliu...“
Mano lituanistinių studijų Vilniaus universitete 1965–1970 m. bendrakursis, poetas, patriotiškasis dzūkas Bronius Kašelionis pagarbiai Palangoje man kalbėjo apie Romo Sadausko, tuoj 80-mečio, Tarmių atlaidus Demeniškiuose.
Romas spontaniškai ir talentingai dirba, kuria tai, ko nepalaidosi – išliks ilgam. Už daug ką ačiū šiam tvirtadūšiui lietuvių literatūros darbininkui. Vilniuje, Ukmergės gatvėje 1968 m. sykiu šildėmės prie „Pauliaus Širvio židinio“. Bet užuolankom šiame tekste vaikščioti aš neturiu galimybių. Visų pirma, laimi konkretumas, tad, broliai ir sesės, būkim mintimis erdvūs, bet regimai konkretūs, kaip Baltijos jūra, kurios veidas – danguje, o dangus – jūros dugnu... Toliau žvalgykim Kalotės-Melnragės apylinkes.
Dar ir dabar mano atmintyje tebežėruoja „Bėgtukė“ – rytmetinė Palangos autobusų stoties elektroninė eilutė – 2018 08 18, plius 18 laipsnių, 6.50 val.
Unikali kosminio laiko skaičiuotė, štai todėl su kuprine „Margarita“ ant pečių vaikiškai veržiausi važiuoti link ano Palangos-Klaipėdos paplentės ąžuolo, kuris netoli geležinkelio, o nuo jo tiesiog laukais ėjau prie Kalotės ežero.
Vasara šiemet – kaip Batumyje, kur yra tekę 1966 m. lydėti Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkus su „Komjaunimo tiesos“ spec. korespondento pažymėjimu. Ten – tokie subtropikai, kaip kokioje Šri Lankoje. Lietuvoje, Palangoje 2018 metų vasara – panaši. Stabiliai šilta. Bet ar lietuviui įtiksi: „Gerai – vis tiek blogai“.
Visi visiems įtinka gal tik „Amžinojoje Pavėsinėje“. Ten visi „bagoti“. Nors ir po šia saule visų lygūs šansai jaustis palaimingai.
Štai einu laukais nuo „Mardoso ąžuolo“ tekant saulei ir dainuoju:
„O kai vagių atsižadėjau –
Su visais vaikais žaidžiau,
Aš nė euro neturėjau –
Visą Palangą valdžiau“.
Viską gali valdyti, ne tik Palangą, jeigu išmoksti valdyti savąsias emocijas, užgaidas, jei sugebi atleist, suprast kitą, atjaust ir paskutinį malonų žodį sutaupyt susitaikymui.
Tada ir kuklus žygeivis jautiesi kaip ponas Sanskritas prie šventojo Gango: „Aš vis tiek nueisiu, man dievai padės, nėra Abėcėlėj nesvarbios raidės...“
Taip pats įsitikini, kaip jaunesnių dienų „Gėruliai“ virsta tikrais Giruliais, su prabočių medžiais ir Vydūno pėdomis. Artyn, link muzikos: Cypa, ištekanti iš Kalotės ežero, ir kitos mažos upikės, palaiko jūros lygsvarą, taip pat net kukliausi įvairiaamžių menininkų darbeliai – paveikslai, poezija, muzikavimai gaivina dvasinę žmogaus sveikatą, optimizmą, praturtina intelektą.
„Žygiai man neleidžia žiliausiai pasent – miręs nepamiršiu, kaip smagu gyvent“, – niūniuoju, priėjęs pavyzdingai, vokiškai tvarkomą sodininkų bendriją „Ežeras“, o netrukus ... intuicija neapgauna: 2018 08 18 saulės švitimu akis nudžiuginau prie Kalotės ežero, kuris, žvelgiant iš paukščio skrydžio ar dabar madingo drono, yra tiksliai širdies formos. O prie ežero ... o prie ežero... 2018-ųjų rugpjūčio 18-osios šiltą rytą ... Visur yra jaučiama gyvastinga siela. Pasaka: taip tylu, kad net uodas praskrisdamas pašnibždomis tarsteli: „Atsiprašau“.
Man pavyko nutolti nuo moderniosios Kalotės gyvenvietės. Apsigeri prieežery nuo kvapų ir spalvų. Žavus Vakarų Lietuvoje, Klaipėdos rajone gero kilometro ilgio, 1,74 kvadratinių km baseino ploto ledyninės kilmės Kalotės ežeras, prie kurio prigludęs dar žvitriapročio Vydūno mėgiamas Kukuliškių miškas, į Baltijos jūrą išstumia mažą, o aktyvią savo pasiuntinukę – 6,1 km ilgio Cypos upikę, kuri pavasarį tiek suvandenėja, kad brisdamas rizikuoji net ilgus guminius aulinius batus vidurupy palikti.
Gaivina širdį ežero-Širdies vaizdai. O iš ten pusvalandis žygio mišku iki Olandų kepurės, dar valanda – iki molo, jūros vartų, po to Vėtros gatve – iki 6-tojo miesto autobuso, kuriuo 12 valandą privažiuoji Universiteto stotelę, iš kur Palanga – ranka pasiekiama.
Šios literato-žygeivio iškylos atminčiai eilėraštis:
„Kur Kalotė – ten galvoti
Ežeras – širdis.
Slepia pušys Laiko votis,
Verkiančius girdi.
Naujos pėdos krantą mina,
Savo jūrą gins,
O Vydūnas, sodą radęs,
Memely ramins“.