Eurochamizmas: „Pūsk, ritinmalka, ša, man tavęs nėra, – „Į Būdą!“

Seniai knieti viešai prisiminti ir mūsų buitinės elgsenos esmines pastarųjų dviejų dešimtmečių permainas. Kolektyvizmą, draugiškumą, nuoširdumą pakeičia savanaudžių egoistų – pseudokapitalistų primetamas įžūlumas ir net agresyvus chamizmas. Betgi mandagumas privalomas visais laikais! Čia primintina kita tiesa: „Materija formuoja sąmonę“. Arba, seno Vilniaus gyventojo lenko žodžiais – „Pynigas yra vyskas“. Gaila, kad „visame kame“ prarandamas SAIKAS. Mus užvaldė daiktų chaosas. Daiktų, vaistų, gardumynų. Visa ko „persivalgymas“ arba „Akys už pilvą didesnės“. Dauguma mes – „abžoros“. Skuduržmogiai. Sugodėję. Pavydūs. Štai todėl – nirštaujantys, nemandagūs, negeranoriški greta esančiojo atžvilgiu. Kapitalistėjimo priešaušryje PINIGAS lietuvių pagrindiniu „vadu“ išrinko... Pilvą. Še tau, kad nori!
... ir nenorint ne viskas – gerai. Aš labai gerbiu komunalininkų kolektyvą už retai kur dabar Lietuvoje esantį draugiškumą. Iš jų mandagumo pasimokyti galėtų dar ir ne viena jaunesnės kartos palangiškė – „vaikų ugdytoja“, kaip vadiname „Neurosojuze“. Gal kitaip? Turtai auga, tačiau savo nervų, CNS daug kas nebesuvaldo.
Vieno Palangos mažo mažvaikiukų darželinuko darbuotoja, pasikeitus valdingajai vadovei, neslėpė laisvumu dvelkiančio džiaugsmo, pasikeitus ir kolektyve moraliniam klimatui: „Jau nereikia prie durų žegnotis. Visus pirmoji ponia baimėj laikė, tvarkėsi kaip nuosavame dvare. Kas nepataikavo – „karpė“ kruvinai uždirbamus pinigėlius. Dėkui dangui, viena „Šiluvos Marija“ mažiau ir išsyk visos ir visi smagesni. Tarnų laikai pasibaigė“. Teisybės dėlei tokių pensijos vertų „caricų“ Palangoje dar yra! O Palangos komunalinio komandos vyrai Juozas, Antanas ir kiti stebisi – neatsistebi, kokie idealiai buityje netaupūs yra kurorto gyventojai. „Vežam ir vežam, ir dar ilgai vešim mašinikėm palangiškių išmestus prie konteinerių pusnaujus baldus. Ale visai sviets išprotėja: tokios spintikės, sofos, kėdės, lovos dar kur nors tarnautų – garaže ar sodo namelyje, bet dabar visi nori spėt su madom – tik duok naujausio modelio baldus, mašinikes, rūbus, duok, duok, duok“... „Kiaušių pūstyklės“, netaupūs dabar žmonės, nevertina to, ką turi, turbūt nebūtų laimingi net ir trijose loterijose po milijoną laimėję“, – vieną rugsėjo pusdienį apie „skuduržmogius“ kalbėjo man Sevastopolio povandeniniame laive armijoje tarnavęs, darbštumu reto pralenkiamas dabar „Skieraus ir Ginto komandos“ Juozas, kraudamas „Bam‘e“ į mašiną apynaujį virtuvinį komplektuką.
Daug kur ir daug ko jau nepakeisim. Graudu, kad toj „Materijos jūroje“ skęsta geri žmonių jausmai, gimsta daug pykčio. Nuoskaudų. Sielvarto. Apmaudo. Abejingumo. Amoralumo. Bet vėl – moralai ar pedagogika čia nepadės.
Ką siūlau? Juokimės. Kaip Grigorijus Kanovičius. Jurijus Nikulinas. Čarlis Čaplinas („Aš – kaip dagys: kuo daugiau kojų neina, tuo geriau augu“). Juokimės net tada, kai rudenėja, debesuojasi, kai liūdna ar net kai kur „beseksualiniai diegliai varsto kūną“.
Juokimės. Juk „mirties valanda – ir toji praeina“, – primena aukštaičiai arti Pandėlio. O štai šių metų rugsėjo 18-ąją, redaktoriaus, žinomo publicisto Vytauto Žeimanto žurnalistinio profesionalumo ir žmogiško atidumo dėka, Lietuvos žurnalistų sąjungos tinklapyje (www.lzs.lt) pateiktas „riebus sprindis“ žinomo Vilniaus krašto satyriko ir lietuvių kalbos mokytojo Alberto Skyrelio (1936-01-02 – 2012-02-26) „Lietuviškų rubajų“ iš rinkinuko „Kas kvailesnis?“.
Prie gerbiamo Vytauto Žeimanto vertinimų pridurčiau ir savą – Palangos smėlynų žygeivio „trigrašį“. A. Skyrelio, kurį ir aš pažinau „Šluotos“ satyrinio žurnalo redakcijoje Vilniuje, kūryba šiame laikmetyje yra vertinga kaip rentgenas, tomografas, nes jautriai, meistriškai paprastai, – tik niekad ne prastai! – išsakytos mūsų „nulietuvėjančios“ – godėjančios visuomenės ydos, moralinis nuosmukis, ogi, visas laikotarpio po 2000-ųjų „Eurochamizmas“, kur žmogus žmogui... retas linki vienas kitam gero. Nugiminėję. Nesavi. Ką ten į širdį, sielą – į akis viens kitam gal tik prieš „Pirmą naktį“ pasižiūrim, o toliau viskas telpa į klaustukus: „Kiek gauni, ką duosi, kodėl tokia maža pensija?“ Ir t.t. Ir t.t. Iki „Tvartelio etikos“. Tai pastebėjo ir A. Skyrelis:
Gariūnai skamba, klega, tviska,
Čionai parduoda, perka viską.
Greta Dievulio vaipos seksas...
Apsilankykit. Gal ir seksis.
Ačiū jam už tai. Tūkstančiams skauda, panašiai galvoja, tik literatui, menininkui pavyksta Kančią įprasminti savais žodžiais.
Išėję į naują, nežinomą krantą
Lietuvis lietuvio jau nebesupranta.
Tas šaukė užkimęs, o kitas – tylėjo,
Tikriausiai prireiks iš... Zimbabvės vertėjo.
Literatai, ypač satyrinius eilėraščius, feljetonus rašantys yra ne itin valdančiosios „Ponijos“ mėgiami būdraujantys sarginiai šunys. Arba narkotikų ieškantys aviganiai. Arba psichosomatinio skyriaus gydytojas. Satyrikas irgi – savaip filosofas, net pranašas:
A la berniukai, a la mergaitės
Siaubingai laka, nešvankiai keikias.
Didieji vagia, mažiem neduoda
Kūrėjai gimdo humorą juodą.
Pritarkim ir šioms mokytojo – satyrų kūrėjo A. Skyrelio eilutėm: „Kol gausūs mesijai ir guodžia, ir žada, pažaiskim toliau šį Būties maskaradą“.