Dievoieška: ar tai yra visa, kas po „Gėrio žvaigžde?“

Atsakau išsyk į pavadinimo paklausimą: „Ne. Dievoieška yra ir ne viena galimybė klysti, bet tai supratus, klaidos nebekartoti“.
Dievoieška dažnusyk yra tarsi kūlgrinda – Žemaičių istorijoje žinomas akmenimis grįstas „slaptas povandeninis kelias“. Savųjų kraštiečių kojų pėdomis jaučiamas, o priešų akims – nematomas“.
Neišsyk žmogaus širdies ganyklas ima sergėti dieviškieji angelai, ne išsyk gali pasimėgauti sėkmės, džiaugsmo pilnatve ir dėkoti laimingai Lemčiai. O ar iš viso yra išbaigtinė likiminės Laimės formulė? Veikiau tai – Horizonto linija „Jūra – dangus“. Esama. Menama. Lyg ir susisiekianti su dangumi, o priartėjus – nutolsta. Likimo linija, kurią, metams bėgant, įgyjant išminties lengviau viltingiau vytis, nes pradedi suvokti ir „Irklų kodus“. Aiškiau – kaip siekti tikslo, laimės. Metai, kuriuos nugyveni, tampa dieviškaisiais patarėjais. Kantriai grumiantis su nelaimių bangomis ir klastomis, skaudant, o ištveriant, ašarų pasauliui nerodant, kaip ir džiaugsmo, kurį neretai apgaubia nelaimingų pavyduolių, godžiųjų kėslai.
Dievoieška... Poetiškai tariant, „Laimė ateina per pragarus, nelaimė – be proto tą laimę prageriant“. Visos priemonės geros, kurios veda į gerą tikslą, nepakenkiant kitų interesams, o turtinant, kasdien tobulinant save, plečiant Pažinimo ribas, – bet vėl... Taip pat auga vis naujų „Klaustukų kalnas“. O, kieksyk žmogui tenka „blūdinėti“ tamsiame kambaryje užrištomis akimis!
Bet... Net nieko nesitikint – EITI TIKINT. Susižemink, bet nenusižemink. Tada nuosavomis pėdomis pajusi dieviškų akmenų pelkynuose rankas, o piktumai ir netikėtumai, velnizmai lankys vis rečiau ir skandins sielą vis mažiau.
Sunku, bet įmanoma rasti Dievo – Kūrinijos valdovo takus, kuriuos nuolat užpusto smėliai ir pučia atšiaurūs, agresyvūs vėjai, bet viskas nurimsta. Smėliai – štormų šešėliai. Žmoguje štormas ir štilis. Tai, ką jaučia visi viso „judesinio pasaulio“ gyvieji, „perverda“ ir žmoguje. Sielvartas ir džiaugsmas.
Beprotiški klydimai, aistros, bet tai – ne pragaras. Pragarą dažniausiai sukelia „tobulieji mokovai“, dažniausiai patys „blūdinėjantys tarp „negalima – galima“, tačiau dosniai apdovanojantys „pastabėlėmis“ kiekvieną mandagesnį ir paklusnų. Švento nerasi jokioje auksu išpuoštoje šventykloje. Šventa gali būti tik kantrybe gyvenimo takiukuose ir žvyrkeliuose sava širdimi išjausta patirtis ir, pagal Proto išgales, būdo savybes – Išmintis. Kiekvienam – sava. Pats žmogus yra „Diskusijų klubas“. Nenuleisk akių nuo savęs. Analizuok savo elgseną, mintis. Jomis teka gyvenimas.
Aš labai gerbiu išmintingo, Aukštaitijoje gimusio, o pajūriui ir Lietuvai daug prasmingų veiklos barų įveikusio vyro – Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataro Kovo 11-osios Klaipėdos klubo nario Stasio Malkevičiaus – Malkaus (gimė 1928 m. kovo 17-ąją) knygą „Žmogus ir Kūrėjas“ (Pamąstymai apie amžinąsias vertybes), kurią I. Simonaitytės bibliotekoje padovanojo dar 1990 metais Klaipėdoje, laikraščio „Darbininkų balsas“ redakcijoje pažintas labai atviraširdis, gera visiems linkintis klaipėdietis, tuomet vos 98 metų Petras Giniotas. Jis irgi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.
Knyga „Žmogus ir Kūrėjas“, kurią gerbiamas S. Malkevičius paskyrė ir Palangai dėmesingam dr. Bronislovui Lubiui atminti, būtent ir visapusiškai bando atsakyti į klausimą: „Kas tu esi, iš kur ir kur eini, žmogau?“
Augant žmogaus metų kupetai ir „sveriant“ nueitų kelių patirčiai, savaime aišku, gausėja ir savų „pasaulėžiūrinių“ klaustukų. Dievoieška ypatingai suaktyvėja. Nuolat vyksta vertybių perkainavimas. Sielos revizijos. Šiuose baruose labai padeda ir mokslininko-politiko-filosofo iš kovo 17-osios „Žuvų klubo“ S. Malkevičiaus knyga „Žmogus ir Kūrėjas“ („Pamąstymai apie amžinąsias vertybes).
„Palangos tilto“ skaitytojų dėmesiui S. Malkevičiaus mintys iš 9-ojo skyriaus:
„Knygos paskirtis ir esmė“
Tai knyga XXI amžiaus žmogui, ragavusiam šiek tiek mokslo, padėjusiam suvokti, kad pasaulis sukurtas ne žmogaus rankomis, kad tokia kūryba ne žemiškojo proto galimybėms ir kad tai ne chaoso ir atsitiktinumo padarinys. Milžiniškas kūrybos mastas, subtili konstrukcija ir preciziškai sukurti mechanizmai, visuotinė sukurtos sistemos darna liudija apie neišpasakytą konstruktoriaus kūrybinę galią ir išmintį. Tačiau tvirtai tikėti, kad tai Dievo išminties rezultatas šiam žmogui kliudė kai kurių religinių bendruomeninių primityviai pateikiama mitologinė pasaulio sukūrimo istorija.
Su šia problema tiesiogiai teko susidurti ir man asmeniškai. Buvau religingas – lankiau bažnyčią dar būdamas vaikas, nes liepdavo tėvai. Kai kada apsilankydavau joje jau būdamas subrendęs. Bet tik todėl, kad taip elgėsi kiti mano draugai. Turiu prisipažinti, kad toks religingumas nepadarė manęs tikinčiu. Net ir tikybos pamokos, kurias teko lankyti dar pradžios mokykloje, nežadino susidomėjimo, o retsykiais kėlė tik juoką. Pamenu, kai sykį kapelionas, dėstęs klasėje tikybą, matyt, nepatenkintas mažu dėmesiu jam, staiga trenkė stora knyga man per galvą. Smūgis buvo netikėtas. Akyse pažiro žalios žiežirbos. Įsiminiau tai visiems laikams, bet tikėti jo dėstomais dalykais ši bausmė manęs nepaskatino.
Rimtai pradėjau tikėti Dievą – visatos ir žmogaus kūrėją, tik pradėjęs pats savarankiškai mąstyti apie amžinąsias vertybes. Norėjosi, jau remiantis mokslu, rasti atsakymą į tai, kas aš toks, kodėl aš toks, o ne kitoks, kodėl aš egzistuoju? Kas kvietė mane apsigyventi čia, šioje planetoje? Kokia mano misija? Kam aš čia reikalingas? Koks skirtumas tarp manęs ir slieko arba manęs ir varnos? Nustebęs sužinojau, kad skirtumas labai mažas ir tai tik morfologinis, t. y. tik išorinis. Tuo tarpu vidinio – gyvybės mechanizmo principai ir schema buvo tie patys. Savaime piršosi prielaida, kad ir konstruktorius buvo tas pats, kad tiek sliekas, tiek varna, tiek aš buvome beveik vienodai reikalingi gyvybės sistemos dalyviai. Tik mums, žmonėms, labai pasisekė, nes Kūrėjas mums mūsų žmogiškąją funkciją užprogramavo miniatiūrinėje DNR molekulėje ir tą programą išdalijo milijardams mūsų kūno ląstelių.
Norint atsakyti į visus „kas“ ir „kodėl“, neužteko tik prisiminti mokykloje įgytas žinias. Daugelį dalykų teko studijuoti iš naujo. Reikėjo pažinti viską, kas mus supa, t. y. Kūrėjo paliktus pėdsakus. Tiek ląstelę – gyvybės pagrindą ir jos subtiliąją preciziją, tiek kosmosą su miljardų milijardais jame patikimai skriejančių „erdvėlaivių“ – milžiniškų dangaus termobranduolių reaktorių, kurie jau milijardus metų skleidžia šilumą ir šviesą bekraštėje visatoje. Paaiškėjo, kad mokslas nekliudo tikėjimui, o tik padeda tikėti. Mokslas padėjo atskleisti, kad pasaulis turi pradžią, kad pasaulio kūrybinis procesas prasidėjo prieš 13,7 milijardų metų, kad iki to momento nebuvo – nei materijos, nei gyvybės, nei mokslo. Kūrėjas, sukūręs pasaulį, sukūrė ir reiškinius, taigi ir prielaidas mokslui atsirasti. Kūrėjas tapo mokslo fundatoriumi, o mokslas tikėjimo partneriu. Visų Žemėje atrastų dėsnių, teorijų autoriumi turėtų būti pripažintas pasaulio sukūrėjas. Žmogus tik atrado dėsnius. Iš čia sekė svarbi prielaida, kad net smarkiai kritikuota Č. Darvinui priskiriama gyvybės evoliucijos teorija – galėjo būti dangiškojo Kūrėjo gyvybės projekto dalimi. Beje, ne taip seniai apie tai prabilo net Vatikano elitas.
Ko gero, Kūrėjas nusprendęs suteikti žmogui išskirtinę padėtį gyvybės grandinėje, dovanoti jam intelektą, mąstymo galimybę ir sielą, sielos materialaus apvalkalo formos paieškai nusprendė pasitelkti evoliuciją bei gyvybės formų įvairovę. Tai leido Jam, pasitelkus laisvos konkurencijos bei natūralios atrankos principus, nustatyti, kad Homo sapiens morfologija šiam tikslui tinka geriausiai.
Visus šiuos apmąstymus ir bandau trumpai atpasakoti skaitytojui šioje knygoje. Joje bandau atskleisti ateizmo bejėgiškumą siekiant įrodyti, kad kūrėjas nebūtinas kūriniui atsirasti. Pagal ateistus, pasaulis atsirado savaime, kaip chaoso, atsitiktinumo ir evoliucijos rezultatas. Tai negali būti absoliuti tiesa jau vien todėl, kad iš trijų milijardų ženklų sudarytas prasmingas gyvybės programos tekstas. Kūrėjo įrašytas kiekvieno gyvo organizmo DNR molekulėje, negali būti chaoso ir atsitiktinumo padarinys. Pavyko parodyti, kad ateistų kritikuojamas Šventasis Raštas, tiksliau pradžios knygos pirmasis pasakojimas apie kūrimą, dera prie XXI a. žmogaus pasaulio atsiradimo sampratos. Žinoma, jei skaitytojas pajėgs atspėti, ką daugiau nei prieš 3000 metų Kūrėjas norėjo ir galėjo esminio pasakyti to meto dar riboto mąstymo žmogui, o vertėjas teisingai parinks daugiaprasmiams žodžiams prasmę. Beje, taip elgėsi ir šv. Augustinas, skaitydamas ir aiškindamas Bibliją.
Aš, skirtingai nuo ateistų, neigiančių Bibliją, tikiu, kad Ji yra Dievo žodis, tikėjimo pamatas ir išminties šaltinis, Dievo apsireiškimas žmogui. Aš tik norėjau parodyti, kad mokslas netrukdo, o padeda tikėti Dievą – Kūrėją“.
Panašios knygos – lobis minčių kasryt alkanai ir klausiančiai sielai, žmogui, ant kurio dešiniojo peties tupi Kipšas, o širdies pusėje – geraširdis Angelas: „Kuris – kurį“, o sykiu – žmogaus apžvalga. Dievoieška tęsiasi.