Dėmesio ir bendravimo stoka vaikus stumia į kleptomaniją

 Turbūt ne vienoje šeimoje tėvams yra pasitaikę atvejų, kai iš piniginės „kažkur“ dingsta pinigai. Arba, išėjus iš parduotuvės, vaiko rankoje pastebimas šokoladukas, kurio gimdytojai jam nepirko. Pirmais kartais tėvai į tokias vaikų „išdaigas“ žvelgia atlaidžiai, o nereikėtų. Vėliau prasideda kur kas rimtesni dalykėliai – vaikų vagiliavimas arba kleptomanija.

 Vogimas – palaima

Palangos pirminės asmens sveikatos priežiūros psichologė Inna Viršilienė sako: „Kleptomanija (iš graikų kalbos „klepto“ – vagiu ir „mania“ – beprotybė, aistra) – liguistas potraukis vogti, kaip elgesio sutrikimas literatūroje aprašytas jau labai seniai. Vagystė dažniausiai būna impulsyvi, bet kartais ji suplanuojama iš anksto. Jie išgyvena dėl kiekvienos vagystės, tačiau niekaip negali atsispirti traukai ką nors pavogti. Kleptomanui net brangus daiktas neturi jokios materialinės vertės, tačiau jo parduoti ar nešioti kleptomanas neketina. Pavogtą daiktą jis saugos ir apžiūrinės, prisimindamas palaimą, kurią patyrė jį vogdamas. Tokiu būdu kleptomanai atsikrato streso, vidinės įtampos, todėl ir vėl vagia“.

Psichologė perspėjo, kad potraukis pasisavinti svetimus daiktus, atsiranda dar vaikystėje. „Kleptomanija yra įgytas ir dažniausiai vaikystėje atsiradęs potraukis: vaikas darželyje ar kieme pradeda vogti įvairius niekučius: blizgučius, kubelius, pieštukus, o tėvams meluoja, kad juos rado, pasiskolino ar gavo dovanų. Paskui daiktai konkretėja – kleptomanai vagia ir smulkmenas, ir brangius daiktus – pinigines, mobiliuosius telefonus, papuošalus“, – paaiškino I. Viršilienė.

„Kuo kleptomanija skiriasi nuo vagystės? Daiktų verte. Kenčiančiam dėl kleptomanijos pavogti daiktai neturi jokios reikšmės, jam svarbiau yra pats procesas. Materialiai jie net gali būti menkaverčiai (dantų krapštukai) arba nebūti itin brangūs. Būtent pastarasis požymis leidžia įtarti apie elgesio sutrikimą. Jeigu veiksmai kruopščiai suplanuojami ir yra asmeninis naudos motyvas, tuomet tai ne kleptomanija, o paprasta vagystė“, – pasakojo pašnekovė.

 Menkavertiškumo jausmas

Regis, noras turėti kuo daugiau daiktų, būdingas daugumai šiuolaikinių vaikų. Tačiau po daiktų turėjimo sąvoka išryškėja kita problema – tai, kad vaikas save menkai vertina. „Jis, kaupdamas daiktus, taip lyg ir bando save įtvirtinti tarp bendraamžių. Tokiam vaikui atrodo, kad, jei jis turės daug daiktų, tai kiti jį labiau vertins ir mylės. Tarkim, jei berniukas būtinai nori susidraugauti su bendraamžiais, jis, pavogęs iš tėvų pinigų ir pripirkęs bendraamžiams saldumynų, net nesijaus kaltas ir tuo labiau nepagalvos apie galimą bausmę. Jis jausis tiesiog įvykdęs tai, ką buvo suplanavęs“, – pabrėžė psichologė.

Anot Innos, dažniausiai išskiriamos trys pagrindinės vagiliavimo priežastys: vaikiškas impulsyvumas (gali vogti, nes tai atrodo labai paprasta, o atsispirti pagundai yra sudėtinga), sudėtingi santykiai su tėvais (vogimas yra būdas atkreipti į save dėmesį) ir siekis įsitvirtinti (bandoma įveikti savo nevisavertiškumo kompleksą, įtikinti save ir kitus gudrumu ir drąsa).

„Labiausiai paplitusi yra pirmoji, nes mažiesiems labai sunku kontroliuoti savo norus. Impulsyvų vaiką būtina griežtai kontroliuoti ir mokyti atsakomybės – jis niekada net ir impulsyviai nenusižengs, jeigu žinos, kad jo tikrai laukia bausmė. Tai reiškia, kad į vagystes nereikia žiūrėti pro pirštus. Ką dažniausiai pasisavina vaikai? Vaikai dažniausiai vagia akiai malonius daiktelius (saldainiai, nagų lakai...) ir tai daro labai impulsyviai, nepamatavę savo poelgio prasmės. Tokie vaikai dažniausiai būna emociškai nebrandūs, su nesusiformavusiu atsakomybės jausmu“, – dėstė pašnekovė.

Kartais vaikai vagia vedami smalsumo. Tai, psichologės žodžiais tariant, dažniausiai būna daiktai, apie kuriuos vaikas neturi informacijos, tačiau žino, kad jie yra naudojami. Suaugę šių daiktų dažniausiai neafišuoja, o vaikui paklausus – atsakymą nutyli (intymios higienos priemonės, lytinių santykių metu naudojamos apsaugos priemonės). Tokiu atveju, daiktas vaikui reikalingas tam, kad jį išnagrinėti.

„Lenk medį, kol jaunas“

I. Viršilienė pastebėjo, kad vaikams yra būdingi ir trumpalaikiai apsivogimo atvejai, tuomet kai pablogėja santykiai šeimoje: „Mažieji dar gali protestuoti prieš tam tikrą „netinkamą“ tėvų veiksmą ar veiksmus, kurie jį įžeidė. Tai gali nulemti mažojo vienišumo jausmas. Vaikas gali tapti atsiskyręs, užsidaręs ir nemokantis bendrauti. Bendravimo problemas dažniausiai sukelia dėmesio ir supratingumo trūkumas iš tėvų. Vaikų vagiliavimo pobūdis dar priklauso ir nuo jų amžiaus. Sakykime, trimetis vaikas mano, kad viskas pasaulyje priklauso jam, jis dar neskiria sąvokų „mano, tavo, jų“. Toks daiktą gali tiesiog pasiimti negalvodamas ir parsinešti namo. Vyresnių vaikų, maždaug iki 12 metų, daiktų nugvelbimo priežastis gali būti paprasčiausia valios stoka. Jie jau suvokia vagiliavimo negatyvumą ir kad tai gėdingas poelgis, bet dar neturi valios atsisakyti trokštamo daikto. Tokiu atveju reikėtų skatinti vaiko savarankiškumą, tikslo siekimą. Paaugliai vagia dažniausiai jau sąmoningai, tai jau gali tapti žalingu įpročiu. Šiuo atveju tėvams pravartu prisiminti patarlę „lenk medį, kol jaunas“. Taigi, pastebėjus vaikų vagiliavimą kuo anksčiau, kalbėtis su jais, paaiškinti tokio poelgio negatyvumą ar imtis kitokių priemonių“.

Įtakos vaikų vagystėms turi ir tai, iš kokios šeimos jis kilęs. Anot psichologės, vaikams iš internatų, ar augantiems nepilnose šeimose ypač trūksta tėvų dėmesio, tad tokie vaikai gali pradėti vagiliauti ar daryti kitus smulkius nusikaltimus anksčiau nei vaikai, kurie auga su tėvais. Jų bazinis saugumo ir ryšio su suaugusiuoju poreikis nebuvo visiškai patenkintas, ir tada jie tą saugumą vėliau bando pasiekti turėdami daiktus. Arba jei aš negaliu turėti to ar ano daikto, tai aš jį pasiimsiu ir nesvarbu, kokios bus pasekmės.

 Žaislai tėvų meilės neatstos

Dažnas šiuolaikinis tėvas dėl darbų gausos neskiria savo vaikams tiek laiko, kiek turėtų. Tad tėvai visa tai stengiasi kompensuoti pirkdami naujus žaislus, rūbus ir kitus daiktus. Tačiau I. Viršilienės nuomone, tėvai elgiasi klaidingai: „Taip jie tarsi atstumia tą vaiką nuo savęs, manydami, kad galės daryti tai, ką sumanę, palikę vaiką žaisti. Šiuo atveju tėveliams reikėtų įsidėmėti – nauji žaislai, rūbai ar kiti daiktai niekada neatstos tėvų meilės“.

Vaiko apsivogimą gali sukelti keršto troškimas bendraamžiams arba tiems patiems tėvams. „Paimsiu Redos plaukų segtukus ir paslėpsiu, nes ji man nedavė obuolio, kai prašiau“, „mama nenupirko man kosmetikos... paimsiu jos lūpų pieštuką ir pripiešiu ant sienos“ – tokios ir panašios mintys gali suktis vaiko galvoje. Šiuo atveju vaikas pats aiškiai supranta savo nedėkingo elgesio motyvus. Todėl reikia vaikui aiškinti, kalbėtis apie jo norus, galimybes, motyvus ir konfliktų sprendimo būdus“, – pabrėžė pašnekovė.

Kalbant apie vagysčių profilaktiką, psichologė tėvams rekomenduoja nepaisant darbų naštos ir laiko stokos, rasti laiko pabūti su savo vaikais, pasikalbėti su jais, išklausyti jų. Jeigu tėvai praranda ryšį su vaiku, paimti vėl viską į savo rankas būna labai sunku: nebaudžiamas vaikas ilgainiui susiformuoja tokią nuostatą, kad gali daryti viską, kas tik šauna į galvą, ir labai priešinasi, jeigu kas nors pabando užkirsti tam kelią. Kas iš jų išauga – niekam ne paslaptis... Jeigu laiku nesiimama priemonių, anksčiau ar vėliau tokie vaikai patenka į nepavydėtiną padėtį ir turi atsakyti už savo veiksmus.

„Reikia pažymėti, jog vagysčių profilaktikai taip pat svarbus aspektas yra kišenpinigiai. Už juos vaikas jaučiasi labai atsakingas: net septynmetis leidžia pinigus apgalvotai, o sulaukęs devynerių ima taupyti stambesniems pirkiniams (tai reiškia, kad impulsyvumas įveiktas). Jeigu reguliariai duosite vaikui smulkių, ateityje išvengsi didesnių nuostolių“, – patarimą davė I. Viršilienė.

 Dėl vagysčių – 8 posėdžiai

Palangos miesto Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kartu su Palangos pirminės asmens sveikatos priežiūros psichologe Inna Viršiliene praėjusią savaitę lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“ vaikų socialinės globos skyriuje diskutavo tema „Vaikų vagiliavimas ir kleptomanija“.

„Polinkis vagiliauti dažnas reiškinys tarp vaikų ir paauglių. Tarnybos specialistams neretai tenka dalyvauti teisėsaugos institucijose apklausiant nepilnamečius liudytojus bei įtariamuosius, padarius nusikaltimą. Dažniausiai paplitę vagiliavimo atvejai mažesnių vaikų tarpe – saldumynai iš parduotuvių, tarp paauglių – telefonų, pinigų asmeninių daiktų vagystės. Pasitaiko ir rimtesnių vagysčių. Dėl dviračių vagystės, alkoholinių gėrimų iš parduotuvių, kitų daiktų, nepilnamečiams iškeltos baudžiamosios bylos. Tarnybos specialistai nuo šių metų sausio 1 dienos dėl nepilnamečių vagystės dalyvavo 8 teismo posėdžiuose“, – „Palangos tiltui“ sakė Vaiko teisių apsaugos vedėja Emilija Lapėnienė.

 I. Viršilienė E. Chachlovo nuotr.