Bičiuliški „reketyrai“, bet... „Pasižaidėm ir labanakt“

Šiemet, 2015-ųjų birželį, važiuojant „aukštabusu“ iš Kauno į Palangą, mano 30-metę „Tremtį vasaros langais“, tarsi nubudus iš miego sielos žvilgsniai intuityviai apglobė Nemakščių apylinkes. Mane vėl pasišaukė Algirdas Verba. Poetas, Komjaunimo premijos laureatas. Šios žemės sūnus, žinomas mūsų literatūrinis brolis ir mano žurnalistinių studijų kurso draugas 1968 metais Vilniaus valstybiniame, anuomet – V. Kapsuko universitete.
Išniro jo veidas. Platus kaklaraištis. Pilkas švarkas. „Akulioriai“. Manyje vėl suskambo „smuikas iš jauno Vilniaus“. A. Verba, grupės draugų šaukiamas ir „Verbošium“, man labai primena Būtingėje ar latviškoje Nidėje, Papėje išsikerojusią smėlynams būtiną aštrią kalnapušę, pro kurios „šakas – šukas“ nelengvai pasiimsi po medžiu augantį skanų, nors lipnų, sunkiai „nurengiamą“ kazlėkioką.
Su Algirdu keletą sykių tarp paskaitų ar vakarėjant esame „Astorijoje“ susidaužę ir vyno „skleinyčiomis“, šešėliavome tų pačių Vilniaus redakcijų („Valstiečių laikraščio“, „Komjaunimo tiesos“) koridoriaus, tačiau savo tikrųjų sielos gelmių neparodė nė vienam gyvam plunksnos brolijos „žygūnui“, atsivėrinėjo tik Baltam popieriaus lapui, knygai, laikraštiniam, – „makulatūrinės veiklos“, – tekstui, buvo atsargiai atšiaurus, būdraujantis, kaip ta smėlynų kalnapušė. Gal ir egoistas: „Nieko patikimiau už save“. Net Vitas Žvirdauskas stebėjosi, 1989 metais į Kelmę iš „Valstiečio laikraščio“ atvažiavęs: „Suprantu Pauliušą (Širvį), suprantu kai kada net save, bet ko – jau – ko, o Algio Verbos „dūšios“ dar neperpratau, net vynui davęs. Atsargiai laikausi, nes kai kada atrodo, kad nuo jo, jei su jo nuomonėm nesutiksi, gali net ir į snukį gauti. Panašus Klaipėdoje Vytas Brencius. Atgyja baliavodamas, bet Verbos creso – „Neklausyk kitų pegasų ir dievų, tik mano vieno eilėraščių“. Verba išgeria ir draugų vyną, ir draugų kantrybę. Bet jis – stiprus kūrėjas. Kitą vertus, Gediminai, o kurį gyvą mes jau labai čia mylim? Retą švelnumu paglostom“.
Taip man kalbėjo labai gabus, skaitomas, atsakingai kūrybą vertinęs publicistas „Nemune“ ir poetas, irgi jūreiviu buvęs Pauliaus Širvio namų „sargas“ ir galvą už Pauliušą guldęs V. Žvirdauskas (1929-10-15 – 1985-09-01). Šiam puikiam vyrui Likimas irgi vietoj žibuoklių šventadienio rytui dažniausiai piršo tik sunkiai nuskinamas erškėtrožes.
2015-ųjų birželį važiuodamas pro Nemakščius, vėl ir vėl prisiminiau poetinei kančiai šventai atsidavusį bendrakursį A. Verbą 1968 metais Vilniaus universitete ir aplink jį...
Veidai ir vardai, vaizdai, o kai kada – gal ir „Vyno vaidai“... Net draugas – „draugui“ – į „Dūdą“. Net skundė KGB...
...O nuo savo lemties nepabėgsi. Ir Širvys teisus: „Laimei – nelaimei tave sutikau, mergaite iš tolimo sodžiaus“. Taip – mergaitę, taip ir draugus. Su kuo sutapsi... Laimė yra čia būti. Laimė yra Kūryba. Satyriškai tariant – Pegasas ir Begazas. A. Verbos kančia niekada nekvepėjo griovyba. Tai – įgimtas pasišventimas. Liko jo tvirtai suręsta lietuviška „poetinė gryčia“, kaip pasakytų mano čekiškiečiai, kurių apylinkėse yra kaimas „Besmerčiai“, aš išsiverčiau – „Nemarai“. Poezija, jos ištikimiausieji ir su gimtimi pašaukti tikrajai tarnystei – aš jau seniai neabejoju, – gimsta ir gyvena Besmerčiuose, nes ji – nemari. Mes galim nekęsti gyvo poeto, piktintis jo girtais „nugrybavimais“, elgsena, tačiau vertingiausios kūrybos negerbti, Poezijos nemylėt – neįmanoma.
Literatūrinė kūryba – gyvybiškai rimti „žaidimai“ žodžiais, suganymas juos pagal žanrus į tekstus, minčių dėlionės, grupavimai kiaurą parą, kur bebūtum yra net sveikatai, nervų sistemai ir rizikingos, pavojingos „stresmalkos“. Jos arba iškelia, arba... nužudo. Kipšiškai žaisminga meninė fejerija paralyžiuoja valią, tu skrendi – skrendi – skrendi, žinai, kad skrydis jau nebesklandus, pats savyje jauti gedimą, o valios „katapultuoti“ jau nebėra. Kiek daug literatų, dailininkų pats šalia ėjau, buvau! – nesaikingai prasigėrė, pasiskandino, nušoko nuo balkono, pasikorė ar sunyko – išnyko nuo cirozės ar kitokių šizavimų. Net tuštybė reikalauja aukų. Protą pamest nesunku net negrįžtamai. Tačiau kiekviena karta turi savo stiklo kalną, per „negalima“ siekia „galima“, nemeta rašę, kūrę, o „kančia“, mirtis tik... padrąsina.
Štai labai atsakingai literatūrinę kūrybą vertinančio talentingo rašytojo, publicisto Vlado Braziūno mintijimai: „Pats tas rašymas, veikiau mano paties santykis su juo, su metais kaip ir nesikeičia: jis yra „egoistinis“, kaip kvėpavimas. Žmogus kvėpuoji juk sau, dėl savęs“. Toks ir mano būdas – rašymas. Džiugu, jei ir kitam jis kartais praverčia. Kiekvienas kuo nors užsiimam, ir nuo žmonių, einančių į nemėgstamą darbą skiriuosi tik tuo, kad mano darbas yra ir pomėgis, aistra, esu laimingas. O tam irgi reikėjo daug: pradėti nuo žurnalistikos, bet nuspręsti nebeeikvoti jai savo gyvenimo“.
A. Verba, atsibeldęs į sostinę iš „haveliškojo“ jaunų talentų atradėjo Roberto Keturakio „Poezijos kolegijos „Nemune“, po erdvios publikacijos jautėsi Vilniuje gan oriai, gal netgi su „Tuštybės aureole“. Bet tai persergama, kaip vaikiška „kiaulytė“. Vėliau, pasiekus vadinamąjį „Plavūną“, suvokus realybės kontūrus, be kapeikos kišenėje, suprantant, kad šeimos, vaikų vien savo tekstukais nepamaitinsi. Ir vynas kainuoja, ir duona. Dar brangiau, jei vynas virsta kasdienine duona:
Vynas raminamai veikia,
Įperša ašarą gerą,
Iki kol pasaulis prakeikia,
Vynas sprogdina be karo
Spalvynas būna ir geras
...vynas gyvenimą geria.
Gal tik Vinstonas Čerčelis smagiai „užlenkė“: „Aš pasiėmiau iš alkoholio daugiau gero, negu jis pasiėmė iš manęs“.
Poetas A. Verba 1968 metais buvo vertinamas ir laukiamas, ir vaišinamas. Ir vaišinomės visi, kurio siela „džiazavo“. A. Verbos žurnalistiniame kurse, į kurį aš patekau po akademinių atostogų, gydęsis kaklo tuberkuliozinį limfadentitą Kulautuvoje, naktinėje TBC sanatorijoje Birutės gatvėje prie Nėries Vilniuje studijavo šiandien Lietuvoje gerbiamos asmenybės. Tai filosofas Arūnas Sverdiolas, diplomatai Vilius Kavaliauskas ir Gintaras Jatkonis, sporto žurnalistikai atsidavęs Bronius Čekanauskas, žurnalistikai ištikimas Juozas Mažeikis. Visi iki vieno, vos tik švystelėjus menkiausiai galimybei „subaliavot“ – ant Vilnelės krantų ar „po stogu“ kvietėmės ir A. Verbą, ir tada dar turėjom kantrybės jį ne tik išklausyti, bet ir paprašyti: „Algi, padeklamuok mums DAR...“ O kurso panelės A. Verbos eilių klausydamos net cypė iš laimės. Tada nebuvo sąvokos „Jausmų vaakumas“. Pinigų vynui visi sužvejodavome, nes niekas nesismulkinome, o ir vynas „guzikus“ tekainavo. Aš tik sykį pasiutau, kai mane Lenino prospekte netikėtai sustabdė „Išalkusi minia – pirmyn“, o joje Viktoras Brazauskas, Vytautas Skripka, Vidas Marcinkevičius ir A. Verba. Prirėmė prie storos Lietuvos TSR valstybinio banko sienos ir vienbalsiai pareiškė: „Gedka, dabar nesiginčyk, tu visada bagotas, tave maitina Valstybinės tuberkuliozės Naktinė sanatorija ir visus mus vaišini „Literatinėj“. Tu-tu-tu mums statai! O V. Skripka garsiai šmaikštauja: „Mes esam malonaus skonio laukiniai „obuoliukai“. Nori įkąsiu tai poniai į blauzdą?“ „Aš... aš... chebra, aš dabar bepinigis, basas, aš... chebra, aš taikus žmogus, neverskit manęs karščiuotis. Bet niekas nenorėjo išgirsti: „Tu turi...“ Suprantu: „Pats baisiausias miško žvėris – vyras nedagėrys“, – dainuoja uošvijoje prie Pandėlio, Vozginčiuose. Draugams nieko negaila, juokas tie „šūdrubliai“, kai turi, bet tada... Aš jiems... iškrėčiau... šunybę! Ne niekšybę, nes vėliau buvo ir kitų kartų. Tada aš buvau be pinigų, nemeluotai plikas, kaip ką tik nužievinta lazda. „Menų gurmanai“ nusitempė mane į „Literatų“ svetainę, patys užsisakė po kiekvienam asmeniškai patinkančių aristokratiškų kepsnių porciją, didelį grafiną konjako, vienas per kitą klegėjo apie „Froidą – Sartrą – Nyčę – Kamiu ir Aputį, dar Marcių, Martinaitį, dar „Strielčių“ Joną Strielkūną... O tada, mažumėlę užkandus, aš kuo ramiausiai nusišluosčiau tikrai skanius valgio kąsnius jautusias lūpas servetėle, paskui, – suplanuotai ir sąmoningai, pasiėmiau savo studentišką papkelę su užrašėliais ir, taręs – „chebra, aš einu į tualetą“ (mano balsas paskendo besiginčijusių „klasikų“ cigarečių dūmų debesyne) ramiausiai „nušuoliavau“ į auditoriją universitete, į „Tarybinės žurnalistikos istorijos“ paskaitą, kurią skaitė jaunimui savas ir patikimas dėstytojas. Irgi Viktoras. Mane ramiai įsileido. Sėdžiu su savais studentais. Užsirašinėju dėstytojo tezes. Staiga į duris kažkas „bar-bar-bar“... Dėstytojas Viktoras, pažintas dar „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, olimpietiškai ramiai pravėrė, pasiklausė atsibrovėlio, pakėlęs akis – įdėmiai nužvalgė visus ir kiekvieną, o ties mano kakta sustojo ieškojęs: „Griškevičiau, jus kažko kviečiasi Viktoras Brazauskas (tada jis gležnokai ištardavo „r“ raidę). Jie visi ten, „Literatinėje“ su Verba ir Skripka, ir Marcinkevičium kažko labai nerimauja.
Aš pakilau. Už auditorijos durų tikrai stovėjo perdusęs regimai kaukštelėjęs, vis talentingiau noveles rašantis „vakarykštis kursiokas“ V. Brazauskas (1941–2005): „Gedka, velnie, Rasputinai, kaip tu sėdi čia, juk mes, nė vienas neturim iš ko už pietus susimokėti. Mes visi, pats žinai, ubagai, užstatėm Šabaniauskienei savo laikrodžius. Ką, ar tu tikrai pinigų neturi?! Juk visada turėjai, juk tave valgydina Naktinė sanatorija, pinigai lieka. Prisimeni, rapūha, kaip šauniai subaliavojom Pirmos tarybinės ligoninės kieme pirmam kurse 1966 m. pavasarį, kai tau atrado tuberkuliozę... Gedka, gelbėk, jei bogū bėda...“
„Viktorai, visada turėjau pinigų, kaip finansų ministras Sikorskis, o šiandien, vyrai, tikrai – tikrai – tikrai neturiu nė kapeikos, juk aš jums sakiau... Nusiramink: barmenė, žinau, kantri, palauks, o kai turėsit pinigų – laikrodžius išsipirksite. „Balius baigts, kurvos – namo...“. Ši mano studentiška „pamoka“ kai ką iš plunksnabrolių rato kuriam laikui „ataušino“. Aš pradėjau galvoti. Bet tik pradėjau. Tęsėm žygius ir gyvenimo studijas su Musninkų sūnumi V. Brazausku, kurį tebegerbiu ir šiandien, ir su visais... R. Urbonas, menu, grįžęs į Stuokynės bendrabutį vidurnaktį, chuliganų prakirstu, kruvinu pakaušiu iš Gorkio gatvės, dar sugebėjo paprašyti: „T-s-s-s, tik nedekit šviesos“. Tas atviraširdis, psichologiškai nuovokus, talentingas literatas iš Kupiškio buvo velnioniškai drąsus. Kai dirbom „Tarybiniame studente“, jis netgi LKP CK leidykloje budėjusiai „Glavlito“ darbuotojai (cenzorei) „ūkiškai“ atkirto: „Eik tu „BIN“ ponia, mat, atsirado, rašyt apie socializmo pergales sunkiau, negu priekabiaut. Mes Tarybų valdžios greit nenuversim. Mus „karosai“ nuvers greičiau iš „univerkės“... Tai su Rimu baliavodami ieškojom panų ir atsidūrėm Baltarusijoj, Lentupyj, su juo 1975 metais buvom Žurnalistų stovykloj, prie Bebrusų. Bet prie Bebrusų jau abu buvom vedę, sėslesni ir... moralistų džiaugsmui, „TEIGIAMI“.
Labai daug mano asmeniškai LTSR pažintųjų menininkų – rašytojų, dailininkų, vertėjų, muzikų, žurnalistų nesitenkino trupiniais nuo „dievų stalo“. Jiems reikėjo kasdienio mūsų torto, konjako, o minimaliai – „skleinyčios“ vyno, daug šmaikštaujančių žaidimų, o netgi ir „striptizo klebono kieme“. Ką čia slėpti – smalsu buvo pabūti ir su jais, ir su juo, „Gramausku“. Nesunku parnešti draugams vyno, o kai kam – net „Ambosekso“. Smagu buvo sykiu vidurnaktį sudainuoti ir Gedimino kalne. O Stuokynės dainų karalium, neabejotinai tapo mūsų Stasiukas Povilaitis. Jaunas netiki niekšybėm: „Tu manęs neįskaudinai. Aš pažinau tave. Taip praturtėjau“. Keistai sukurtas pasaulis: nors mes nesutariame tarpusavyje, kiekvienas esame teisus, o ypač – poetas.
Bet ir 2015 metų spalį smagu laisvamečiu „stebėt“ nemeluotai išgyvento 1965–1970 m. laikotarpio „spalvoto, įgarsinto „filmo“ herojų dramas, tragedijas, o dažniausiai – komedijas su papildais. Nieko, verto kalėjimo.
Šio rudens POST SCRIPTUM.
Smagu nejausti gatvės,
Nė senatvės
Ir neskaičiuoti
Pinigų...
Po paskutinio
Žodžio –
Ne-sma-gu.