Ar Baltijos jūra vėl pasieks Šatrijos kalną?

Visiems bičiuliškas Palangos miesto Garbės pilietis ir už Europos ribų žinomas archeologas, profesorius Vladas Žulkus jau seniai žavi fanatišku atsidavimu savojo „Likimo kompaso“ kryptims – pedantiškai ištirti ne tik Palangos gyvenmečių horizontus („Būta – nepramanyta – surasta – įrodyta“), įvertinti Roužės gyvenvietės keramikinius radinius, taip apmąstant žmonių buitį, amatus, verslus, bet ir jūrą, Europą užklojusios ledynų bangos. Vladas Žulkus dar 1989 m. birželio 30 – liepos 6 d. „Tarybinės Klaipėdos“ kurortiniame priede „Vasara“ žurnalistiškai gabiai ir žaismingai straipsnio pavadinimu paklausė: „Ar gyveno Lietuvoje neandartaliečiai?“ Tada, menu, redakcijoje visad gerbtinas Vytautas Bajoras (1925–2004), šiaip jau santūrus pagyroms, susižavėjęs pliaukštelėjo liežuviu: „Oho, kaip giliai „kabina“ Vladas Žulkus! Įdomu – įdomu, toli eis, o ir skaitytojų tarpe bus populiarus“. Jis neklydo. Ir 2015–2016 metais V.Žulkaus archeologų komanda atsidėjusi tyrinėjo net Baltijos dugne buvusius medžius.
Labai vaizdžiai geografinę lietuviškosios teritorijos panoramą aprašė, įprasmino, įvertino ir žinomas mokslininkas, geografijos profesorius, politikas, taip pat žurnalistas Česlovas Kudaba (1934-07-24–1993-02-19), 1989 metais „Vyturio“ leidykloje išleistoje knygoje „Nemune, Nemunėli“ (serija „Tėviškė“). Tarsi stebėtume Lietuvą be „makiažų“.
„Mūsų Nemunas – nedidelė upė. Pagal ilgį Tarybų sąjungoje ji 37-oji, o pasaulyje turbūt ne mažiau kaip šimtas už ją didesnių. Tačiau mums ši upė – ilgiausia, didžiausia, Nemunas – mūsų upių upelių tėvas, brangus tėviškės gamtos turtas. Neįmanoma įsivaizduoti, kaip atrodytų Lietuva be Nemuno, neįmanoma aprėpti mūsų krašto gamtos be jūros ir jos pakrantės, be kalvotų aukštumų, ežerų, miškų, ne veltui Lietuvą mėgstama vadinti Nemuno kraštu.
Daugelis jau esame įsiminę Nemuno ilgį – 937 km. Tiesiu taikymu nuo upės versmių iki žiočių – apie 400 km. Taigi, upė gana vingiuota. Tekėdama per lygumas, ji sukinėjasi, kilpinėja, ypač aukštupyje. Sukinėjasi upė visų pasaulio šalių kryptimis, kartais netgi toldama nuo jūros ir artėdama prie savo versmių. Vienoje kitoje vietoje jos vingiai perkasti, kad vandens kelias būtų tiesesnis. Giliai po vandeniu atsidūrė Nemuno vingiai ir ten, kur dabar tyvuliuoja Kauno marios, taigi, kelias upe sutrumpėjo.
Į Nemuną įteka apie 220 įvairaus dydžio upių ir upelių. Jų bendras ilgis – 7590 km. O jeigu suskaičiuotume, kiek kilometrų turi ir tie upeliai, kurie įteka į Nemuno intakus, tai yra visas Nemuno upynas, gautume ilgį, kurio užtektų maždaug dukart apjuosti Žemės rutulį. Upyno plotas – daugiau nei 98 tūkst. kv. km, vadinasi, pusantro Lietuvos ploto, netgi patsai Nemunas ir kai kurie jo intakai prasideda ir teka ne Lietuvoje. Į upyno plotą įeina žemumos, vietom pašlapusios ir net pelkėtos, ežeruotos aukštumos, taip pat slėniuotos aukštumos (be ežerų), smėlėtos lygumos. Virš teritorijos oro masės dažniausiai slenka iš vakarų, nešdamos nuo Atlanto lietų, sniegą. Nemuno upyne per metus iškrenta vidutiniškai apie 60 kub. km (!) vandens. Jeigu jis nenutekėtų, tai upyno plote kasmet susikauptų maždaug pusmetrio sluoksnis. Daugiausia vandens išgaruoja tiesiog arba per augalus. Perteklius kaupiasi požeminiuose sluoksniuose, nuteka upeliais, upėmis į Nemuną, po to – į jūrą: per metus vidutiniškai 21-22 kub. km. Jei metai lietingi, susidaro iki 26 kub. km, jei sausi – apie 18 kub. km. Daug tai ar maža? Įsivaizduokime tokį fantastišką reginį: 18, 20 kilometrinių stiklainių, sklidinų vandens... Palyginkime: Kuršių mariose telpa apie 6 kub. km vandens, o visuose Lietuvos ežeruose – apie 5 kub. km.
O kokie būna potvyniai pavasarį, kitkart rudenį! Tada į Kuršių marias Nemunas kas sekundę įlieja iki 3000 kubinių metrų vandens! Ar tai išties daug? Spręskime: tik 2500 kub. m vandens per sekundę plukdo ilgiausia Žemės upė Nilas.
Taigi, potvynių metu mūsų Nemunas didingesnis nei kasdieninis Nilas. O visos mūsų krašto upės, kartu ir Nemunas, yra jaunos, bet tai nereiškia, kad iki jų čia nebuvo jokių upių. Geologai daugybėje vietų yra pragręžę ledynų suneštą dangą ir įsitikinę, kad po ja iki užslenkant ledynams, apytikriai prieš milijoną metų ir dar seniau, čia taip pat tekėjo upės, dar proupėmis vadinamos. Taip buvo rasti ir Pronemunis, Pronerė. Dauguma upių anuomet tekėjo net maždaug tomis pačiomis vietomis, tomis pačiomis linkmėmis, į tą pačią ikiledlaikinę jūrą.
Dabartinis Nemunas susidarė mūsų kraštui nuledėjant. Tas vietas, kur yra Nemuno aukštupys, ledynai paskutinį kartą dengė daugiau nei prieš 100 tūkst. metų. Jiems tirpstant, pakraščiais kaupėsi vandenys, kurių perteklius tekėjo į vakarus – į Vyslos slėnį ir toliau. Ir negreit, dar labai negreit, jau po to, kai buvo sukrautas pietryčių Lietuvoje Baltiškasis kalvynas, o ledyno pakraštys pagaliau ir jį paliko toldamas šiaurėn, Nemuno vandenys pasuko dabartine vaga link Baltijos krantų, mat, ledynams nutirpus, atsivėrė laisvas kelias į vakarus, tiesiasi į jūrą. Be to, nuledėjusi Nemuno aukštupio teritorija iš lėto kilo, žemės paviršius tarsi pūtėsi, susidarė nuolydis į jūros pusę ir tenai, skersai aukštumų, pasuko senųjų Nemuno ir Nėries aukštupių vandenys. Į juos nuo dar tirpstančio kiek šiauriau ledyno pakraščio įtekėjo keli didesni vandens srautai, pamažėle išgilinę slėnius Šventosios, Nevėžio, Dubysos, Minijos upėms. Taip atsirado Nemuno upynas. Upės keitimasis aukštupyje, vidurupyje ir žemupyje šiek tiek primena žmogaus gyvenimą. Aukštupio kilometrai – tai jaunystės metai: sraunu, vingiuota, žaisminga, tyra... Vidurupys – energingas ir toks darbus, kad net aukštumas pragraužia. Jo grožis – tai nuveiktas darbas, išgilinti skardžiai ir terasos. Žemupys – brandos, o galop ir senatvės žingsniai: lėti, mąslūs, aiškūs. Upė ką nešusi palieka ir galiausiai savo vandenų tėkmę atiduoda jūrai“, – poetiškai pastebėjo ir šiandien labai šviesiai prisimenamas savųjų kraštų garsintojas, Vilniaus krašte, Neries aukštupyje, prie Naručio ežero gimęs, daug kūrybinės energijos ir Žemaitijos geotyrinėtojams paskyręs Česlovas Kudaba.
Šiaip, sykiu su Nemunu priartėję iki Baltijos jūros ir mūsų Palangos, pasmalsaukime šį tamsėjantį 2016-ųjų rudenį, kuo šviesiai įdomūs praėję amžiai tuose takuose ir keliukuose, kuriais DABAR vaikštome.
Dabar, kai jau turime unikalų „superinį“, – pasakytų jaunikliai, – Palangos krašto muziejų paslapčių turtingoje, elegantiškai restauruotoje „Anapilio“ viloje. Puikus Palangos miesto vadovų, administracijos ir tarybos narių apsisprendimas! Tai – ne vienos kartos kraštotyrininkų, istorikų lauktas įvykis.
„Duokit, duokit, duokim, duosim – sau ir svečiams. Aš, mes turime kelis tūkstančius eksponatų, bet dar vienas – tikrai nepakenks. Kas Palangos – tas ir Pasaulio žmonių turtas“, – dažnam kartoja Palangos kurorto muziejaus vadovas Jūratis Viktoras Liachovičius. Jam kaip tik čia ir būti, nes juk šio gerbiamo vyro – istoriko baigiamasis diplominis darbas Vilniaus universitete – būtent... „Palangos miesto istorija“. J. Liachovičius pastaraisiais metais kiaurą parą – „Vientisas Rūpestis“, kaip ir „anais čėsais“ Martynas Mažvydas. Oho, veiklos barai platūs, kaip smėlynai nuo Anaičių – Nemirsetos iki pat Papės – Jurmalciemio Latvijoje. Palangos kuroto muziejus – puiki dovana visiems, artėjant 2018 metais būsiančiai 100-ajai Vasario 16-ajai. Mes privalome žinoti kiekvieną gimtavietės pėdą. Žinoti savo istoriją, kuri vienijasi su kitomis Žemėje. Štai – vaikštai aplink Naglio kalną ar kopą, stebi samanynais apaugusius įvairaus didumo smėlenų sąstūmas ir nejučia sudvejoji: „Pala, pala, pala, pala, Palanga... Kažin, ar ir čia kada netyvuliavo Baltijos jūra?“ Panašių pagalvojimų „užverda“ ir visai, visai arti Palangos Birutės parko administracinio pastato, gamybinio kiemo vartų, identiškų „smėlenų sąstūmų piliakalnių“ aptiksi ir prūsų kraštų pusėje – Nemirsetoje, iki pat „Plazės rago“ klifų...
Daug atradimų, bet dar daugiau – klaustukų. Betgi gyvenimas ir yra žavus būtent paslapčių įminimais. 1985 metų rudenį, jau gyvenant mums Palangoje, iš Šaukėnų Kelmės rajone, tuoj po didelės pajūrio vėtros paskambino mama: „Ar visi sveiki, Geduk? Tokia vėtra, toks neramus tas dabar ir jūsų jūros kraštas, vėjai jūsų rudeninėje Palangoje. Gal be reikalo į tą Palangą važiavot? Juk jūra gali užliet ir jūsų Saulėtekio taką... Gali... Ką tada darytumėt?“ – klausė susirūpinusi uoli „krapštukė“, Šaukėnų miestelio ir apylinkių dantų taisytoja mamutė, kaip ir visos mamos, kurioms ne „tas pats“, kaip gyvena jų vaikų šeimos.
„Čia labai įdomu gyventi, mama. Jeigu jūra pasieks mūsų Saulėtekio namus, sėsim į mašinikę ir greit važiuosim, apsigyvensim... Šatrijos kalno viršūnėje“, – žaismingai mestelėjau pirmą pasitaikiusį „fliuksą“.
„O ką tu žinai? Baltijos jūra jus ir ten pasivys. Mokytoja, širdies švelnumu garsi gamtininkė, ir mano vaikučiams Gedukui, Kęstukui, Vytukui visada gera linkinti Elytė Burdulienė mums su Zita Petrulaitiene Šaukėnų ambulatorijoje sakė, kad Baltijos jūros pėdsakų tikrai, tikrai daug yra ir Šaukėnų didmiškių viduryje, prie Ilgežerio, Vainagių, Kurtuvėnų – Bubių... Visur buvo jūra. Kur jūra – ten audros, vėtros, dangus su žeme maišosi, užtat išlieka stipriausi. Laikykitės, būkit atsargūs. Priprasit. Ką žinai, gal ir teisi mokytoja Burdulienė, žalioji Šaukėnų viltis, kaip aiškiaregė, supratingai derinanti mokslą ir praktiškumą gyvenime. Prielaidų būta visokių. Visa Lietuva buvus po Ledų jūra. Tai ir Šaukėnai“, – atsidususi užbaigė mama.
Bet aš ją ir gerbiamą idealistę-optimistę E. Burdulienę, kitus šaukėniškius kelmiškius ir po 31-erių gyvenimo Palangoje metų nuraminčiau: „Kuo audringesnė dabartinė Baltijos jūra, ypač rudens-žiemos laikotarpyje, tarp lapkričio-balandžio, tuo įdomiau. Šiaip jauti gyvą Gyvenimą, jo pragarą ir dangų. Kai sudūksta bangos – lyg krovinius perkrovinėtų Vilniaus geležinkelio stotyje. Čia – štormas, čia – štilis, ramuma. Smėlynuose, samanynuose ir žmonių širdyse. Čia yra griežta „Gamtalogika“. Ne chaosas! Čia – „šokantys medžiai“, akmenys – emigrantai Baltijos bangų „perskaičiuojami“ po kiekvieno štormelio ir... VISKAS savo vietoj. Smėlynai susiaurėja ir išplatėja, ir nesuprasi, bet dažniausiai pakeli akis į dangų – ar tik ne Mėnulio Pilnatis?
Gamta yra tokia stebuklinė partija, kuri vienija kiekvieną Žemės vaiką – tarp kurmio ir erelio. Meilė yra visa, kas padeda gyventi, apsigaubus net žiemą šildančią Gamtos skarą. Visatos kūrėjo delnuose. Beje, o už ką mes mylime, gerbiame, vertiname žinomą Vakarų Lietuvos gamtos ir istorijos žinovę, Šaukėnų muziejaus įkūrėją E. Burdulienę? Mano mama buvo teisi. Muziejaus vadovė yra Žalioji Šaukėnų viltis, išmintinga asmenybė. Linkėčiau jai 100 „plius“ metų. Uždegusi darbams mus, mokinukus, dar Rudenėlio šventėse mokytoja E. Burdulienė su šaukėniškiais pelnė ilgaamžį ir visavertį pripažinimą, medalius jau prieš 50 metų „brežnevinėje“ Maskvoje, Visasąjunginėje Liaudies ūkio pasiekimų parodoje. Jos žmogiškosios savybės, įžvalgos sušildo. Nuramina. Ačiū Jai, neįkainojamos sielos prabos idealistei.
2007 metais, menu, susitikus buvusių mokinių susitikime Šaukėnų vidurinės mokyklos koridoriuje krašto muziejaus vadovė E. Burdulienė pirmiausia paklausė: „Ar jūs su žmona kas nors jau pavalgydino?“
O Šiaulių krašto „Žygeivių žinynuose“ rašoma: „Vainagių girininkija – Kurtuvėnų regioninio parko dalis. Girininkijoje yra šeši draustiniai, Ilgos, Šonos ir Raudonsparnės kraštovaizdžio, Pustlankių ir Targių geomorfologiniai Garsieji Targių 300 metrų – 2 kikometrų ilgio ozai („Ozas – ilgas, siauras kalnagūbris, sudarytas iš ledyno sąnašų – smėlio, žvyro, žvirgždo, riedulių“) primena ledynmečių laikus. Čia daug Baltijos jūros dugną ties Juodkrante primenančių ledynmečių smegduobių. O ypač įdomi yra Pustlaukio duobė – gilus lašo formos duburys, kurio šlaitų aukštis – net 13 metrų. Tarytum jūrpelkėmis apkabintas Vainagių piliakalnis šalia Vainagių ežero. Pelkės yra pasaulio „inkstai“, kurie išvalo vandenis nuo „brudų“. Vainagiškių liudijimu, Piliuku vadinamas kalnas supiltas žmonių rieškučiomis, o link jo per pelkes galima nueiti medgrinda. Dėmesio vertas ir Šilo Pavėžupio piliakalnis, tačiau Vainagių girininkijos miškuose smagu ne tik pakiliai pasigrybauti, bet verta pasibūti ir prie „nemeluotos gamtos“ liudininkų, jokių melioracijų nesužalotų Vėžežerio, Mergežerio, kur vyko turistų sąskrydžiai, Sonos, Dūkšto, Judlės (pagal žinomą Šaukėnų muziejininkę E. Burdulienę, jokiu būdu – ne „Juodlės“!) ar prie gerų kelių esančių Pašvinio, Gėluvos, Bijotės ežeriukų“.
Žemės klimatas šyla. Vėjų nepakeisim. Į juos gali orientuoti tik savo egzistencinio laivo bures. Gamtafonija jūrose, erdvėse ir krante mums dovanoja gausybę nesenkančių „Pasaulio paslapčių“, atradimų ir iš naujo – mįslių, kurias įmindama kuriančioji žmonijos dalis nuo savo pareigų ir atsakomybės, – pripažinkime: gan nuobodžios ir vienodai pilkos kasdienybės nuvalo mirtimi, panikuojančia depresija alsuojančias spalvas. Tai yra turtai, vertybės, lobiai, kurie skatina neprarasti meile žavaus optimizmo ir gyvenimo geismo bei džiaugsmo.
Tad ar Baltijos jūra prieis Šatrijos kalną?