Apie „Anapilį“, jūrą ir laiptus į dangų

Gaisrininkai ir statybininkai dažnai pranoksta net visa nušluojančios, naikinančios ugnies kantrybę. Ir Palangos žmonės, kurdami žavų miestą, daug sykių įrodė esą stipresni už stichijas. Smėlėtos gatvelės virto eurobulvarais, o bakūžėlės – „moderniais Svečių namais“. Po to, kai turtingų grafų Auksas „atrado“ Palangos šilus pajūrio smėlynuose... Po to, kai jau iškilo grafų Tiškevičių gentinė buveinė – ilgainiui Gintaro muziejumi virtę pasakiško gražumo rūmai... Su jūra susisiekiantis vienas iš nedaugelio Europoje parkas....
Po to, kai grafai sukūrė daug darbo vietų visuose baruose ir, teikdami duoną tėvams ir vaikams, vien savo dvaru suvienijo palangiškius, jie tapo garbinga bendruomene, nes darbą turintis – nebe vargšas jokioje santvarkoje, jokiais laikais. Po to, kai Varšuvos ir Rusijos ponija pajuto sveikatingą Baltijos jūros, smėlynų, Tenžės purvų ir tyro oro, gydančiosios meteorologijos, švaraus dangaus, dviorės erdvės palaimingą jėgą, norą ir norėti, ir galėti....
Pinigai pradėjo plaukti į margaspalvį Palangos kaimelį, kuris „Dvaro laikotarpiu“ vargu ar buvo didesnis už Papę kaimyninėje Latvijoje. Beje, dvarų kultūra net su baudžiauninkais Lietuvoje augino, o nenumarino lietuvių mąstymo. Tad kokia tikroji „Palangos valiuta?“
Trisdešimtaisiais gyvenimo čia metais atsakau: „Saulės pinigai Smilčių krautuvėlėje. Ir Darbas, kaip jūros alsavimas nenuilstamas žmonių darbas“. Dvaras atsivedė į Palangą „kurortinę civilizaciją“ – vasarotojų poreikius ir madas, kalbas, tradicijas, vasarinę kultūrą, o tai tapo „kasdienine palangiškių šeimų duona“. „Tik nepaleisk svečio namo su pinigais!“ Drįstu tvirtinti, jog ne žvejyba – pagrindinis Palangos verslas. Aš esu gyvenęs ir dirbęs žemdirbiškuose Lietuvos rajonuose. Vilkija, Ariogala, Kaunas, Šakiai, Kelmė... 50 metų Žemaitijoje.
Pritariu labai mielos, savos tarp savų lietuvybės ir tautinės gyvensenos ugdytojos, etnologės, „Mėguvos“ kūrėjos ir vadovės Zitos Baniulaitytės mintims „Palangos tilto“ laikraštyje 2014 m. lapkričio 25-ąją, kurias pagarsino pozityvių, teigiamų gyvenimo spalvų ieškanti žurnalistė Vaidilė Gedminaitė: „Pasiteiravus, kuo žemaičiai skiriasi nuo kitų Lietuvos etninių grupių, tradicijų žinovė sakė, jog tai esanti labai plati tema, tačiau pridūrė, jog net ir patys palangiškiai skiriasi nuo kitų žemaičių. Palangiškis skiriasi nuo tradicinio žemaičio, kuris sėslus, dirba savo žemę, gyvena savo troboje. O žemaitis verslininkas, priimantis poilsiautojus, yra truputį kitoks, negu, tarkime, kretingiškis arba salantiškis. Kurorto žmogus gyvena kitokiu ritmu: sezonas – ne sezonas. O žemaičiai, nutolę nuo kurorto, turi kitą laiko vertinimą: pavasaris, vasara, ruduo, žiema – pagal tai jie dėliojasi savo darbus. Kurorto žmogaus yra truputį kitas požiūris. Bet visi žemaičiai turi to tvirtumo, užsispyrimo gerąja prasme“.
Palangos gamta ir mes. Karaliai ar tarnai? O koks, beje, skirtumas? Čia gyventi patogu ir gera.
Nepaisant atšiauraus klimato, mes visi, taip pat suvažiavėliai, nejausdami tampame nedaloma Gamtos dalimi, ir aš asmeniškai atsakingai paliudiju: „Esu labai laimingas. Palanga – Likimo honoraras. Mes visi čia – svečiui tarnaujantys karaliai“. Tačiau, kaip žinia, žurnalistika privalo būti tiksli, ir man irgi gana vadovautis „Ekskursanto įspūdžiais“, nors gyvenimas ne pilkas, jei nevengi ir „žaismės – iš esmės“. Palangos langai gyvi, jie gaivino palangiškių širdis dar Sibire ir geografinis taškas Lietuvai, pasauliui tapo žinomas, kai čia buvo pastatytas Pirmasis namas, kai iš čia vasarotojas(-a) išsiuntė artimiesiems Pirmąjį atvirlaiškį: „Čia gera net lyjant. Ramuma. Net lapkritį, gruodį, kai rūkas laužo kaulus“.
Pirmasis Palangos langas neginčytinai yra JŪRA. Horizonte baltapursles bangų pėdutes paliekanti, amžinumo pojūtį teikianti jūra yra visų mūsų Laiptai į dangų, ko nė vienas nerandame žemėje. Sekundėm trupanti jūra... Jūra – kraičiui, visada gyva atsiminimuose.
Tačiau atsigręžkime atgalios, į gyventojų langus jau istoriniame „Palangos dvare“. 2014 metai irgi buvo savaip istoriniai Palangai. Naujasis, europietiškasis aplinkkelis ilgam ir tvirtai „aprėmino“ Palangos – nebe provincialaus pajūrio kaimelio ar miestelio, bet jau solidaus „pusmiesčio“ teritoriją. Naujoji automagistralė pigiau galėjo būti nutiesta dar 1991 m., bet smagu, kad dabar baigiama, neria ne tik pro Nemirsetą, bet ir pro Vilimiškę, kuri Palangos – Mėguvos krašte labai dažnai minima kaip Valteriškė. Vilimiškė. Parąžė. Medvalakė. Girkaliai. Pryšmančiai. Paliepgiriai. Būtingė. Anaičiai. Kunigiškė. Vanagupė. Namai tose vietovėse. Krašto senvardžiai. Jaukūs. O langų visur daug. Palangiškių tėviškės, kaimai, namai buvo, yra ir daug kam amžinam išliktų toje teritorijoje, apibrėžė naujausių laikų asfaltuota Vilniaus – Palangos automagistralė, kurią galutinai užbaigta 2014 metų lapkritį. Vilimiškės dvaro laikais palangiškių namų langai buvo kitokie. Kitoks ir gyvenimas. O koks? Bandykim suprasti sykiu. Ir „šakniniai“, ir palangiškiai „parėjūnai“, kuriems rūpi Palangos gerovė, jos kūryba.
Šia proga, jei nesveikatingų kliūčių nebus, 2015-aisiais „Palangos tiltui“ ruošiant istoriškai labai svarbų rašinių ciklą „Gyvi Palangos langai: Likimų žymės“ (dvaras, jūra, svečiai, namai, gatvės, palangiškiai) autorius, kaip kažkada kraštotyrai atsidavusi E. Adiklienė, tikisi seniausiai statytų Palangos gatvelių, Sermiesčio („Carmiesčio“) namų ir jų gyventojų, (palikuonių) prisiminimų, bandant atkurti Atmintį siekiančius seniausios Palangos gyvensenos vaizdus, kurie (o kodėl ne?) galėtų tapti ir žmonių prasmingą buvimą liudijančia knyga. Iš anksto dėkojame. Redakcijoje laukiami visi, turintys ir geidžiantys ką pasakyti.