A.Mončio muziejuje – Lauros Guokės instaliacija „Sunaikinta visata“

Valstybinės šventės išvakarėse A. Mončio namuose-muziejuje atidaryta šiai erdvei kiek neįprasta, tačiau labai teisingai joje skambanti grafikės, vienos aktyviausių ir progresyviausių Šiaulių miesto menininkės, pasak menotyrininkų, Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros dėstytojos Lauros Guokės paroda „Sunaikinta visata“ („Destructed universe“).
„Labai džiaugiuosi po Palangos – Lietuvos kultūros sostinės vėliava galėdama pristatyti jau antrąją Lauros Guokės parodą A. Mončio namuose-muziejuje. Galiu prisipažinti: net jeigu čia nedirbčiau, tikrai ateičiau pabūti ir pamedituoti, nes neįprasti menininkės darbai kuria ypatingą aurą“, – atidarydama parodą sakė A. Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė, perdavusi žodį menotyrininkei Rūtai Jakštonienei.
„Laura Guokė nekuria darbų, ieškodama publikos pritarimo ar siekdama trumpalaikio efekto. Jos kūriniai – žmogaus būties ir suvokimo paieškų vaizdas. Ar priimsime tai, ar suvoksime, ar galėsime pritapti šioje Lauros kuriamoje visatoje – kiekvieno mūsų reikalas“, – kalbėjo R. Jakštonienė.
Pati menininkė prisipažino, jog instaliacijoje „Sunaikinta visata“ kalbanti apie žmogaus būtį ir jos suvokimo paieškas, per vaizdus, prisodrintus kūniškumo ir neišvengiamos baigties nuojautos.
„Menininkas yra savotiškas komutatorius, savo darbais besidalinantis ta patirtimi, kurią yra įgijęs. Kuriant šią instaliaciją man talkino vieno žmogaus istorija. Ji – kaip blyksnis visatoje, kuriam vis tiek lemta išnykti“, – sakė L. Guokė.
Impulsą parodai davusi Armand Schultness istorija. Atsiskyręs nuo civilizacijos jis sukūręs vieną iš labiausiai stulbinančių XX amžiaus psichotopijų, miškuose, netoli Auressi gyvenvietės Šveicarijoje, 18 tūkst. kv. m ploto žemės sklype pasodinęs kosmogoninį sodą, apraizgytą laukinių minčių tinklu. Kiekvienas medis, krūmas ir akmuo turėjo prikabintas nedideles metalines lenteles su dėmesingai penkiomis kalbomis įrašytomis mokslinėmis idėjomis, tarpusavyje sujungtomis painiu gijų tinklu ir persekiojančiomis kryžminėmis nuorodomis. Schulthess sujungė kartu visas įmanomas žmogaus egzistencijos ir mokslinių disciplinų sritis nuo meno, muzikos, poezijos iki psichoanalizės ir parapsichologijos, kosmobiologijos ir kibernetikos. Jis surinko ne mažiau kaip 70 albumų su seksualumo ir meilės idėjomis, su koliažo būdu sukurtais ypač detaliais anatominiais ir erotiniais piešiniais.
1972 m. rugsėji A. Schultness žūva. Pirmaisiais metais po mirties visa išardoma, išmontuojama ir sunaikinama – giminaičiai viską sudegina...
„Mano projektas remiasi Schulthess‘o istorija bei jos viena iš sunaikintų dalių – albumais, kurie nagrinėjo seksualumo temą. Bet tai tik vienas iš daugelio aspektų kalbant apie būtį. Mano vaizduojamų objektų fizinė būsena nuolat kinta, nors jų įprastas funkcijas dažnai siekiama nutildyti. Tačiau jos niekur nedingsta, o nematomi jausmai vėliau gali tapti – o dažniausiai ir tampa – materija. Ant kūno rašomi, įrėžiami tekstai, kaip nereikalingų žodžių metafora, išgalvotos sudėtingos sistemos ir santykiai, kurie yra visiškai beprasmiški, dekonstruktyvūs, o galiausiai tampa suicidiniais. Tai primena žiūrovui, kad pasaulis, kuriame žmogaus pojūčiai suvokiami kaip tikri, iš tiesų, visuomet esti dviprasmiški ir neaiškūs. Taigi, šioje parodoje – viskas tik apie gyvenimą ir jo neįgalumą mirties akivaizdoje“, – kalbėjo L. Guokė.
Neįprastą įspūdį daro melsvoje šviesoje subtiliai švytintys šviesai jautriais dažais atlikti piešiniai, plevenantys A. Mončio muziejaus erdvėje, piešinys ant aliuminio skardos bei šviesiais taškais ant sienų išsiskiriančios nuotraukos. Ir visa tai – skambant kanadietės atlikėjos Lanos dėl Rei kompozicijai, kurios pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą skamba „Gimstam tam, kad mirtume“.
Tačiau, kaip minėjo L. Turauskaitė bei R. Jakštonienė, parodoje kiekvienas atras savo visatą.