Švedijos karalius su karaliene Gintaro muziejuje lankėsi su „visa širdimi“

Palangos gintaro muziejaus vyriausioji muziejininkė, nacionalinių ir tarptautinių projektų koordinatorė, laikinai einanti vedėjos pareigas Regina Makauskienė džiaugėsi, jog atsinaujinęs muziejus sulaukia kur kas didesnio lankytojų susidomėjimo nei iki jo renovacijos. Muziejumi žavėjosi ir čia apsilankę Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija. „Nors pagal protokolą jų vizitas turėjo trukti trumpiau, garbingi svečiai čia užtruko kone dvigubai, – džiaugsmo neslėpė muziejininkė. – Kartais būna svečių, kurie ateina pas mus dėl to, kad taip reikia, o karališkoji pora pas mus lankėsi, kaip sakau, visa širdimi“.

Lankėsi karališkoji pora
Bene daugiausia dėmesio sulaukęs pastarųjų savaičių įvykis – Švedijos karališkosios poros vizitas. Karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija lankėsi Palangos gintaro muziejuje – regis, ore vis dar tvyro karališkosios poros žingsnių aidas. R. Makauskienė prisipažino, jog garbingi svečiai jai paliko labai šiltą įspūdį. „Vizito metu karalienė Silvija visą laiką šypsojosi. Nors pagal protokolą jų vizitas turėjo trukti trumpiau, garbingi svečiai čia užtruko kone dvigubai“, – pasakojo muziejininkė. Pasmalsavus, kas labiausiai patraukė svečių dėmesį, pašnekovė teigė, jog, apžiūrinėdami kuršių papuošalus, garbingi lankytojai domėjosi, ar kuršiai nėra giminingi vikingams.
„Tas penktadienis karališkajai porai buvo labai intensyvus – prieš tai jie vaikščiojo po rezervatą Kuršių nerijoje, apžiūrėjo svarbius objektus, buvo delfinariume, pietavo, bet pas mus užsibuvo. Ir mūsų prezidentei labai patiko – po atnaujinimo ji čia lankėsi pirmą kartą. Prezidentė buvo labai patenkinta. Renovacijai naudotos ne tik Europos Sąjungos, bet ir Lietuvos valstybės lėšos – manau, džiugu pamatyti tokį rezultatą. Sukūrėme Baltijos šalių kultūrinių susitikimų centrą – dvi sales. Čia ateityje planuojame kultūrinius susitikimus. Kartais būna svečių, kurie ateina pas mus dėl to, kad taip reikia, o karališkoji pora tame reikale dalyvavo visa širdimi“, – džiaugėsi pašnekovė.

Šachmatų karaliai
Atvykusią garbingų svečių delegaciją pasitiko Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus ir Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, o su muziejaus ekspozicija Švedijos karalių ir karalienę supažindino gidė Julija Paškevičiūtė. Pasmalsavus, kokie jai pasirodė išskirtiniai svečiai, gidė sakė: „Apskritai daug žmonių, išgirdę žodį karaliai, prisimena pasakas – galingi, neprieinami, su karūnomis. Bet jie greičiau priminė šachmatų karalius: labai stebimi, kiekvienas jų žingsnis apgalvotas, patys labai susikaupę, stebi aplinką. Nepaisant, kad jau daug ką buvo aplankę, nesijautė nuovargio, buvo labai žvalūs“.
J. Paškevičiūtė taip pat tikino pastebėjusi nesumeluotą karališkosios poros susidomėjimą eksponatais. „Karalius labai daug sustodavo prie vitrinų. Jie muziejuje užtruko ilgiau nei buvo numatyta. Ypač karalius galėjo atsiriboti – sustojusio ir įsižiūrėjusio į vitriną jo netrikdė nei žurnalistai, nei sakymai, kad pagal protokolą jau reikia eiti toliau. Karalienė domėjosi kuršių papuošalais, svečiams buvo įdomu, ar kuršiai buvo vikingų draugai, ar priešai. Taip pat inkliuzai labai patraukė svečių dėmesį, karalius teiravosi, ar galima tuos vabzdžius iš gintaro išimti, ar yra kokia technologija, kokio jie amžiaus. Pabaigoje klausė, kodėl Skandinavijoje nėra tiek gintaro, o viskas susitelkę būtent šiose vietose“, – įspūdžiais dalijosi gidė.
J. Paškevičiūtė atskleidė, kad, nors pagal protokolą buvo numatyta ekskursiją baigti salėje, kurioje eksponuojamas Saulės akmuo, kurio kilme bei forma taip pat susidomėjo garbingi lankytojai, apžiūrėjęs šią ekspoziciją karalius ryžtingai žengė į tolimesnę muziejaus salę. „Pagal protokolą laikas baigėsi, bet karalių svita žengė į gretimą salę, kur pasakojama apie gintaro susiformavimą, kilmę, kasybą. Čia svečiai domėjosi, ar dar vykdoma pramoninė kasyba, karalius klausė apie gintaro kambarį“, – pasakojo gidė. Jos teigimu, pasibaigus karališkosios poros vizitui, jų pasiuntinys perdavė, kad karaliai labai džiaugiasi, dėkoja. O garbingų svečių pasirašymas lankytojų knygoje pagal protokolą nebuvo numatytas, todėl karališkoji pora to nepadarė.
Su karališkąja pora buvo atsisveikinta Židinio menėje. „Po jų išvykimo prezidentė dar pasiliko ir neoficialiai truputį pabendravo su darbuotojais. Karaliai – labai paprasti žmonės, besišypsantys, besidomintys ir plačių pažiūrų“, – apibendrino pašnekovė.

Pagausėjo lankytojų
Kalbėdama apie po rekonstrukcijos atsinaujinusį muziejų, R. Makauskienė džiaugėsi padidėjusiais lankytojų srautais. „Muziejų po rekonstrukcijos atidarėme balandžio 26 d. – nuo to laiko turime netoli 100 tūkst. lankytojų, kai paprastai per metus sulaukiame 60-80 tūkst. lankytojų. Šių metų liepą jų sulaukėme apytikriai apie 29 tūkst., rugpjūtį – apie 27 tūkst., o iki spalio – apie 100 tūkst. O nuo muziejaus įkūrimo 1963 m. rugpjūtį greit jau turėsime 9 milijonus lankytojų“, – džiuginančius skaičius pateikė muziejininkė.
Pasikeitusius muziejaus lankytojų srautus pašnekovė buvo linkusi sieti ne tik su atsinaujinusia ekspozicija – po rekonstrukcijos muziejus tapo patrauklesnis ir prieinamesnis įvairių grupių lankytojams. „Ne tik ekspozicija atsinaujino, bet ir infrastruktūra, ir socialinė struktūra – padaugėjo neįgaliųjų, nes keltuvo pagalba jie gali patekti į muziejų iš lauko, taip pat keltis ten, kur reikėdavo lipti laiptais. Taip pat turime vežimėlį, kuriuo galima važinėti po muziejų, – pasakojo pašnekovė. – Labai gerai, kad renovacija vyko kompleksiškai su parko renovacija. Kai paleistas fontanas, kai jis vakare šviečia – traukia žmones. Mes juokiamės, kad prie Tiškevičių čia buvo kultūros centras, taip yra ir dabar: čia vyksta renginiai, koncertai, M. K. Čiurlionio festivalis, „Ave Marija“, „Nakties serenados“ lauke, klasikinės muzikos vakarai“.
Muziejininkė teigė, jog pati muziejaus erdvė – ypatinga, savitos auros gaubiama vieta, labai tinkama jaunųjų atlikėjų pasirodymams. „Vilniuje vyksta M. K. Čiurlionio festivalis, kurio laureatų pasirodymą organiztaoriai norėtų daryti pas mus. Jauniems atlikėjams tai yra ne paprasta salė – tai ypatinga erdvė, kurioje yra buvę žymių žmonių, o tai niekur nedingsta. Dabar vyksta įvairios muzikos koncertai. Jie turi teisę vykti, žmonės patys pasirenka. Gruodžio 31 d. visada organizuojame klasikinį koncertą, į kurį žmonės ateina pasipuošę. Paprastai jį pradedame anksčiau – apie 16 val., kad žmonės jam pasibaigus spėtų grįžti švęsti“, – sakė muziejininkė.

Svetingiausias muziejus
Palangos gintaro muziejus – svetingas muziejus. Muziejininkė tikino, jog lankytojų patogumui muziejaus darbo valandos vasarą – tikrai netrumpos, be to, savo lankytojus muziejus vis nudžiugina nemokamais renginiais. „Drįstame vadinti save svetingiausiu muziejumi, mūsų darbo valandos ilgos – vasarą dirbame 10-20 val. Pas mus vyksta įvairūs svetingumo savaitgaliai, kuomet vyksta nemokami renginiai, organizuojama Tarptautinė senjorų diena – tą dieną jie lankosi nemokamai, mes suorganizavome dar dvi ekskursijas. Taip pat nemokama Europos paveldo diena. Per muziejaus atidarymą – balandžio 24-26 d. vyko nemokami renginiai: turėjome ciklą vaikams „Liūtuko pasakojimai“. Suaugusiems organizavome ciklą apie rūmų statymą, parko įkūrėją, juvelyriką „Istorijos langai, – sakė pašnekovė. – Šie metai yra Felikso Daukanto, žymaus lietuvių dizainerio, metai. Tai žmogus, kuris Dailės akademijoje įkūrė Dizaino katedrą. Jis kūrė įvairios paskirties objektus, bet jo meilė – gintaras. Balandžio 26 d. atidarėme parodą, skirtą F. Daukantui. Mes turime daug jo dirbinių, kuriuos galime parodyti. Jo darbai tokie aktualūs dizainu ir forma, jog atrodo, kad jie sukurti vakar“.

„Šiandien aš pamačiau gintarą“
Pasak R. Makauskienės, lankytojų skaičių labai pagausino ir patalpų, skirtų edukacijai, atsiradimas, taip pat įsteigti nauji edukatorių etatai. „Ekskursijas veda trys žmonės, ir dar du dirba su vaikais, šeimomis – kartais vien edukacinėse pamokėlėse jos per dieną priima iki šimto žmonių. Pamokėlės lankomos noriai: turime žaliavos, vaikai gali papuošaliuką pasidaryti arba sužinoti, kaip atskirti gintarą nuo kitų medžiagų“, – pasakojo muziejininkė.
Gintaro muziejus taip pat vykdo užsiėmimus neregiams bei žmonėms, turintiems regėjimo negalią. „Bendradarbiauju su silpnaregių sąjunga. Neįgalieji atvažiuoja į „Vyturio“ reabilitacijos centrą. Turbūt niekada nepamiršiu, kaip vienas žmogus sakė: „Aš niekada neregėjau. O šiandien aš pamačiau gintarą“. Tie žmonės ateina kompleksuodami dėl savo negalios, su lazdelėmis, mes su jais bendraujame – kiši tokio žmogaus ranką į vandenį su gintarais, patrini gintaru jo ranką“, – pasakojo pašnekovė.
Kitas ne mažiau svarbus edukacinių užsiėmimų aspektas – galimybė kitokiems žmonėms pabūti jiems neįprastoje terpėje, pabendrauti. „Tarkime, žmonės iš Kretingos neįgaliųjų centro kartais neadekvačiai suvokia aplinką. Svarbu ne tai, ar jie atsimins tai, ką sužinojo, bet svarbu pats buvimas, akimirka“, – kalbėjo R. Makauskienė ir pridūrė, jog tokiais atvejais mokomasis edukacinių užsiėmimų pobūdis nėra svarbiausias dalykas, svarbiausia yra socializacija, pabuvimas kitoje terpėje. „Muziejus – tai nėra lentynos, kaip mes buvome pripratę, kad nieko liesti negalima, nes tuoj pikta prižiūrėtoja bara. Yra ir vitrinos, kur liesti negalima, tačiau edukaciniuose užsiėmimuose galima tą gintarą paliesti, paimti į ranką“, – sakė muziejininkė.

Inkliuzuose užrakintas laikas
Palangos gintaro muziejaus nacionalinių ir tarptautinių projektų koordinatorė, laikinai einanti vedėjos pareigas R. Makauskienė pagal specialybę – filologė germanistė. „Labai netikėtai teko atsidurti Palangoje – taip likimas susidėliojo, – sakė pašnekovė ir prisipažino, jog kartą iš šios srities bandė pabėgti, tačiau vėl sugrįžo. – Traukė pati aplinka: prie jūros, Palangos parke. Iš kitos pusės – garbė dirbti Nacionalinio muziejaus padalinyje, kuris įkūrė Gintaro muziejų“.
Jai svarbu ir tai, kad ji ne tik pasakoja apie darbus, bet ir pati turi galimybę prie jų prisiliesti. „Tenka pabūti ir kitose šalyse rengiant parodas. 2012 m. vykau į Pietų Korėjoje organizuotą „Expo 2012“ – Lietuvos paviljonas skolinosi iš mūsų muziejaus inkliuzus, nes tema buvo gintaras. Inkliuzai – natūralūs gamtos kūriniai, kuriems penkiasdešimt milijonų metų. Kai naudojamos elektroninės priemonės, rodomas daiktas, tai netikra, o čia natūralu. Manau, ir dėl to Lietuvos paviljonas buvo apdovanotas sidabro medaliu“, – svarstė R. Makauskienė.

Reikia prisijaukinti
Neretai Lietuvos auksu pavadinamas gintaras šiandien nėra itin populiarus tarp jaunosios kartos atstovų, nors negalima teigti, kad gintaro nevertina visi jaunuoliai – yra ir tikrai stilingai atrodančių gintaro papuošalais pasidabinusių jaunų žmonių. Pasak R. Makauskienės, gintarą reikia prisijaukinti. „Su gintaru yra taip: arba tu jį mėgsti, arba ne. Čia kaip su geru vynu: juk ne visi mėgsta sausą, kitiems jis atrodo per rūgštus. Tokiam vynui reikia pribręsti. Taip pat ir su gintaru: turi jį prisijaukinti“, – tikino pašnekovė.
Muziejininkė teigė, jog jai pačiai gintaras – ne tik darbas. „Būnant užsienyje, vitrina su gintaru patraukia dėmesį: įdomu, ar tai kaitintas gintaras, ar ne, ar tai lietuvių dizainerių darbai, nes šie išsiskiria iš kitų savo kokybe, gal kiek šiaurietišku požiūriu. Vaikštant pajūriu akys automatiškai būna nukreiptos į smėlį. Ir rankinėje nešiojuosi gintaro gabaliuką“, – prisipažino R. Makauskienė.
Pasak pašnekovės, jau nuo senų laikų buvo žinomos gintaro gydomosios savybės. „Yra ir edukacinė programa apie gintarą liaudies medicinoje. Apie tai kalbame, nagrinėjame. Manau, gintaras turi daug neišsemtų galimybių ir paslapčių“, – kalbėjo pašnekovė. Pasak jos, gintaro gydomosiomis savybėmis žmonės domėjosi jau nuo seno. „Ir ne be reikalo: tikriausiai nėra neaprašyto nė vieno ligos simptomo, kurio gintaras negydo. Yra netgi labai egzotiškų receptų: siūloma gintarą maišyti su opiumu, net vanagą įdėti. Bet gintaras tikrai turi gintaro rūgšties, kurios yra ir agrastuose, rabarbaruose. Kai gintaras liečiasi su oda, žmogus gauna tos rūgšties. Viena latvių mokslininkė netgi patentavo gintaro siūlus – juos audžia su linu, vilna, toks audinys turi antibakterinių savybių. Taigi, gintaras nėra daiktas, apie kurį jau viską žinome. Kiek bus juvelyrų, gintare kiekvienas pamatys kažką kita“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ne vien močiutės karoliai
Svarstydama, kodėl jaunosios kartos atstovai dažniau renkasi ne iš gintaro pagamintus papuošalus, pašnekovė išreiškė mintį, jog gintaras galbūt nepopuliarus iš nežinojimo. „Prieš 2000 metų Pabaltijo kapuose gintaro nelabai randama. Ką turi, žmonės paprastai nelabai vertina – buvo laikas, kai visą gintarą išveždavo, o vietoje jo parsigabendavo stiklo ir džiaugdavosi, kaip gražu. Mes turime gintaro, gal todėl labiau mėgstame jį dovanoti kitiems“, – svarstė R. Makauskienė.
Muziejininkė įvardino ir kitą gintaro populiarumo sumažėjimo priežastį – tai jo kaina. „Gintaras labai pabrango. Kiekvieną šeštadienį turgaus vietoje susirenka gintarininkai. Ir tikrai yra nemažai jaunų žmonių, kurie ieško įdomių papuošalų su gintaru. Gal lietuviai nelabai mėgsta gintarą, nes reikia jam subręsti“, – svarstė pašnekovė.
Neretai tenka išgirsti nuomonę, kad iš gintaro pagaminti papuošalai – nebemadingi, kadangi jie yra pasenusio dizaino ir primena mūsų močiučių laikmetį. Muziejininkė skubėjo paneigti tokią nuomonę. „Klystame, jei gintarą tapatiname su močiutės karoliais – ir dizainas, ir požiūris į tą medžiagą labai pasikeitė. Dabar gintarą derina su labai įvairiomis medžiagomis: medžiu, metalu, netgi ragu“, – sakė R. Makauskienė.