„Šie vaikai atsiųsti į žemę tam, kad mes daug ko išmoktume“

Palangos „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje ugdomi ne tik tipiški vaikai – šioje ugdymo įstaigoje laukiami ir negalią turintys mokiniai, kurie specialiose klasėse lavinami pagal kiekvieno vaiko galimybes, jiems rengiamos įvairios šventės, kurių dalyviais tampa patys neįgalieji. Tokiems vaikams reikia skirti daugiau dėmesio negu kitiems, todėl klasėje su jais dirba ne vienas pedagogas.

Dirba ir psichologais, ir kunigais
Mokyklos specialiojoje pradinėje klasėje dirba mokytoja Ingrida Remeikienė, jos padėjėja Laima Bloškienė ir popietinės veiklos auklėtoja Jūratė Leonavičienė, specialioji pagrindinė klasė, kur vaikus ugdo mokytoja Danutė Kuzmickienė, jos padėjėja Aldona Grišina bei auklėtoja Monika Afanasjevienė ir lavinamoji klasė su mokytoja Virginija Valančauskiene, jos padėjėja Stanislava Norkiene ir auklėtoja Dana Daniliene. Lavinamosios klasės vyresnioji auklėtoja, muzikos mokytoja, meninės raiškos būrelio vadovė D. Danilienė džiaugėsi galėdama ugdyti neįgalius vaikus ir teigė, jog jie atveria galimybę visiškai kitaip pažvelgti į pasaulį. „Mes dirbame ir kunigais, ir psichologais, nes bendraujame su tėvais, raginame neužsisklęsti“, – sakė pedagogė.
Auklėtoja D. Danilienė pasakojo, jog į mokyklą dirbti su kitokiais vaikais atėjo, galima sakyti, iš sanatorijos, kur taip pat dirbo su vaikais: „Esu baigusi kultūros darbo vadybą. Daug metų dirbau Palangos vaikų reabilitacinėje sanatorijoje „Gintaras“. Ten buvau auklėtoja ir renginių koordinatorė. Visos šventės, jų organizavimas buvo mano reikalas. Organizuodavau ir vakarones „Gintaro“ darbuotojams, dirbau ir su vaikais. Sanatorijoje jie išbūdavo nuo 18 iki 21 dienos. Per tiek laiko reikėjo vaiką įvertinti, pažinti, atskleisti. Buvęs vyr. gydytojas Zigmantas Paulauskas, kai sanatorija tapo vaikų reabilitacine sanatorija, man skyrė šias pareigas. Jis sakė: „Ar vaikai sveiki, ar sergantys, jie visada nori ir šokti, ir dainuoti“. Rengdavau ir sportines varžybas, ir Neptūno šventes, ir Mis „Gintaras“ – visokius renginius“.
Pašnekovė pasakojo, jog darbas reikalaudavo pasiaukojimo, šeima ją matydavo tik vakarais. „Visas darbas, galima sakyti, buvo atiduotas svetimiems. Nors mano šeima buvo tolerantiška, pakančiai žiūrėjo į mano užimtumą, bet pati jau norėjau kažką keisti, be to, ten buvo mažas atlyginimas. Taip patekau į mokyklą“, – prisiminė D. Danilienė.

Pradžia buvo sunki
Pašnekovė su šypsena prisiminė, kaip eidama į mokyklą tikėjosi čia rasianti lengvą darbą, kur viskas bus žinoma ir aišku. „O paaiškėjo, kad taip nėra. Čia dar kartą keitėsi mano požiūris į gyvenimą, aplinkinius. Kilo klausimų, ar priims tie vaikai mane su mano vertybėmis, idėjomis. Aš dirbu su VCP, autizmą, protinę negalią turinčiais vaikais. Daug kas sako, kad tokio darbo dirbti negalėtų, nes vaikai čia nėra pakankamai savarankiški, tenka juos ir aptarnauti, nesusireikšminti“, – pasakojo pedagogė.
Nors klasės čia mažesnės nei įprastai mokykloje, pedagogų kiekvienoje iš jų dirba daugiau, kadangi kiekvienam vaikui reikia skirti kur kas daugiau dėmesio. „Klasėje mes dirbame po tris žmones: pagrindinė klasės mokytoja, jos padėjėja ir grupės auklėtoja. Mokykloje vyksta popamokinė veikla. Kadangi vaikai klasėje lavinami, su jais intensyviai dirbama, aš stengiuosi padaryti ugdytiniams šventę: mes grojame, muzikuojame“, – pasakojo pašnekovė.
Pedagogė pasakojo, jog neįgaliukai diktuoja visai kitokią darbo specifiką nei įprastoje mokyklos klasėje: „Mes dirbame pagal švedų programas su simboliais. Simbolis visada reiškia tą patį dalyką, jo reikšmė nesikeičia. Prie sienų pakabintuose maišeliuose kiekvienam vaikui autistui sudėti simboliai, nurodantys, kas po ko bus. Tai koncentruoja vaikus. Net laisvalaikiu šie vaikai turi būti užimti, nuolat privalo dirbti jų rankytės. Mes tam turime įvairių ugdymo priemonių: dėlionės, vėrinėliai, įvairūs rašto darbai. Jas keičiame“.
Lavinamosios klasės vyr. auklėtoja džiaugėsi, kad neįgaliuosius remia Palangos moterų „Lions“ klubas. „Šis klubas organizuoja kalėdines dovanas, atsižvelgiant į vaikų norus. Labai gerai sutariame su Raimonda Mitkuviene, Danute Vaišviliene. Man atrodo, paskambintume naktį, ir jos, ko gero, atsilieptų ir gelbėtų. Jos suvedė mus su švedų, norvegų „Lions“ klubais, šie atvažiuoja, atveža dovanų, o mes jiems atsidėkojame šokiais, šypsenomis. Mes dirbame sunkoką darbą, bet aplinkiniai labai mus supranta, nelieka abejinga ir mokyklos administracija, visada pagelbėja, direktorius A. Kniukšta niekad mums neatsako pagalbos. Darbo sąlygos puikios: turime viską, ko reikia, tik dirbti reikia. Esu labai dėkinga už šį supratimą ir palaikymą“, – kalbėjo D. Danilienė.

Muzika vaikus pakeičia
Prisimindama darbo mokykloje pradžią pedagogė prisipažino čia gavusi didesnį atlyginimą nei sanatorijoje ir tai buvęs akstinas padaryti kažką daugiau. „Aš pradėjau su vienu berniuku, sėdinčiu neįgaliojo vežimėlyje, statyti šokį. Buvo nuostabu matyti, kad vaikui sekasi. Šiaip muzika jiems yra kažkas nerealaus – jai skambant pasikeičia vaikų veidai, jie labai emocingai reaguoja, – atskleidė muzikos mokytoja. – Lavinamojoje klasėje aš dar dėstau muziką. Čia negali aiškinti teorijos pusę pamokos: turi pasakyti viską dviem sakiniais, o toliau jau ieškoti kažkokių gestų, leisti muziką, įtaigiai kalbėti, aš parenku ir piešinėlių, nes šiems vaikams tai reikalinga ir tada jiems lieka. Labai daug lieka. Su neįgaliaisiais mes pereiname per visas metų šventes, kaip ir sveiki vaikai. Štai dabar sausio tryliktąją darysime akciją – jie įsitraukia, supranta“.

Atgaivino metodinį būrelį
Lavinamosios klasės auklėtoja džiaugėsi gautomis Palangos verslininkų dovanomis. Palangos verslininkai pernai nupirko labai vertingų priemonių. Vieno berniuko mama – Laima Lekavičienė – kalbėjo su tais verslininkais, ir vaikai gavo didžiules dovanas.
„Aš, galima sakyti, atkūriau Palangos miesto pedagogų pailgintos dienos grupės metodinį būrelį. Jų veikla buvo apsnūdusi. Mane išrinko pirmininke. Su tuo būreliu mes „Gintaro“ sanatorijos vaikams su neįgaliaisiais rodėme koncertą. Aš ruošiau tam koncertui vaikus, ir jie viską išmoko“, – džiaugėsi pedagogė.
Renginių, švenčių organizavimas – svarbi darbo su neįgaliais vaikais dalis. Šis darbas yra specifinis, kadangi renginių dalyviai turi specialiųjų poreikių ir kartais pritrūksta jiems tinkamos medžiagos. Tuomet lavinamosios klasės vyr. auklėtoja D. Danilienė pati kuria neįgaliesiems tinkamus eilėraščius, kurie pritaikyti konkrečiam vaikui. „Renginiams pati kuriu eilėraščius. Puiku buvo matyti, kaip vienas mano berniukas išmoko eilėraštį mintinai. Jis turi fenomenalią atmintį: kiek bus dukart du niekaip neįsimena, o eilėraštį, penkių ar šešių posmelių, išmoksta. Kai kurie vaikai, sunkiai įsimenantys, išmoksta eilėraščius. Per dvi valandas mūsų vaikų eilėraščio neišmokysi – reikia įdėti darbo. Bet darbas yra labai įdomus, kūrybiškas. Aš iki jo net nežinojau, kad turiu sukaupusi tokius kūrybinius resursus. Kurdama eilėraščius, juos pritaikau konkrečiam vaikui, kad jis galėtų visus žodžius ištarti, nes mūsų ugdytiniai turi tarimo problemų. Būna, vaikui sunku ištarti, bet jis stengiasi. Per šią meninę mano veiklą vaikai gauna ir logopedinių pratimų. Mes dirbame kaip komanda: logopedė Virginija Valančauskienė, mokytojos padėjėja Stanislava Norkienė ir aš. Meninė raiška yra ugdymo dalis. Štai, tarkime, neįgalus vaikas groja dūdele: tvirtėja jo plaučiai, tuo pačiu metu dirba pirštukai, galvytė“, – atviravo pedagogė.

Mokosi gestų kalbos
Kadangi ši Palangos „Baltijos“ pagrindinės mokyklos pedagogė dirba su ypatingais vaikais, tradicinių žinių kartais nepakanka. Tuomet tenka mokytis naujų dalykų, vienas iš jų – gestų kalba. „Dirbame ir gestų pagalba. Organizuojami renginiai – juodas darbas, nes net ir tai, kas atrodo savaime suprantama, reikia išmokti. Tarkime, vaikas pakėlė skambaliuką – juk to irgi reikia išmokyti. Mokytoja logopedė Ingrida Remeikienė nekalbančią mergaitę moko gestų kalbos. Su tokiais vaikais dirbdamos mes pačios kasdien mokomės. Mano nuomone, gestų kalbą turėtų mokėti kiekvienas pilietis – juk ji visur ta pati, visose šalyse, yra tik nežymūs skirtumai. Vienai šventei buvau taip išmokiusi tą nekalbančią mergaitę: aš sakiau eilėraščio žodžius, o ji rodė gestų kalba. Tai visi žiūrėdami verkė. Tų gestų ir man teko išmokti, nes turiu tą mergaitę pataisyti, jei, tarkime, ji per greitai rodo. Tada sakau, kad sulėtintų tempą, – darbo su kitokiais vaikais ypatumus atskleidė auklėtoja. – Mes esame trys popietinės veiklos auklėtojos: Monika Afanasjevienė, Jūratė Leonavičienė ir aš. Visos trys pasiskirstome mokslo metų darbus: aš jau kelis metus iš eilės organizuoju rudenėlio šventę. Čia suvažiuoja svečiai iš Kretingos mokyklų, vyksta didelis koncertas, apdovanojimai. Už kalėdinę šventę atsakinga M. Afanasjevienė, už šeimos šventę – J. Leonavičienė. Tas šventes nėra paprasta organizuoti“.

Dirba ir su tėvais
Pasiteiravus, kaip pavyksta nepanirti į gailestį savo ugdytiniams, lavinamosios klasės auklėtoja sakė: „Darbas su savimi. Kadangi mintis galinga, aš galvoju taip: šie vaikai atsiųsti į žemę tam, kad mes daug ko išmoktume. Žmonėms, kurie turi tokius vaikus, kurie su jais dirba, Dievas davė prisiliesti prie kitokio mąstymo, kitokio gyvenimo, kurio aš nebuvau mačiusi. Pažiūri į tą vaikeli ir galvoji, kodėl Dievas jį taip nuskriaudė, tada pradedi ieškoti to gėrio aplinkoje. Jei žmogus turi kojas, rankas, galvą, jis turi jaustis laimingas. Aišku, pagaili tų vaikų, bet to neparodai. Patys vaikai nesupranta, kad jie yra neįgalūs. Jie ateina pas mus išpuošti, būna pavalgydinti, ugdomi“.
Šios mokyklos specialiųjų klasių dėka neįgalių vaikų tėvai gali eiti į darbą, gyventi savo gyvenimą. „Tėvai džiaugiasi, kad gali dirbti, bendrauti, nebūti užsidarę namuose su savo vaikeliu. Savo darbu mes padedame tokių vaikų šeimoms, kartu padedame ir giminei, nes, kai gimsta neįgalus vaikelis, skaudu būna ne tik jo tėvams – seneliams, kitiems giminaičiams tai taip pat yra didelis skausmas. Siekiame visiems suteikti bent minimalų komfortą. Mes dirbame ir kunigais, ir psichologais, nes bendraujame su tėvais, skatiname neužsisklęsti. Aš mamoms visada sakau: baikite verkti, žiūrėkite savo gyvenimo, būkite tikri visuomenės nariai. Darbas su tėvais – pats didžiausias, čia reikia mokėti bendrauti. Turėdami tokius vaikučius jie darosi pažeidžiamesni, kaip ir mes, dirbantys su jais, todėl reikia labai galvoti, kaip su tėvais kalbėti, bendrauti. Jiems neįgalus vaikas tolygus artimojo mirčiai. Žmogus su tuo arba susitaiko, arba ne. Jei susitaiko, tuomet pergalvoja ir supranta, kad jo gyvenimas tuo nesibaigė“, – pasakojo D. Danilienė.

Reikia mylėti vaikus
Dirbdama su neįgaliais vaikais D. Danilienė ieškojo atsakymų į iškylančius klausimus, siekė žinių. „Man teko studijuoti dar kitus mokslus – baigiau dar pedagogikos mokslą, ieškojau kuo daugiau informacijos, lankiau įvairius kursus, seminarus. Reikėjo daug studijuoti literatūros. Būna visokie pykčio priepuoliai ir jie to paties vaiko yra skirtingi. Reikia mokėti juos atskirti“, – kalbėjo lavinamosios klasės auklėtoja.
Pasiteiravus, kokių savybių reikia žmogui, norinčiam dirbti su tokiais ypatingais vaikais, D. Danilienė pirmiausia pabrėžė meilę jiems. „Pirmiausia reikia mylėti žmones, nebijoti juos mylėti, nes šie vaikai yra per daug geri, kad jų nemylėtum. Tu kartais gauni gerąją energiją, o kitą sykį jos negauni, nes kai kurie vaikai ir nemoka mylėti. Reikia tam tikros drąsos. Pagrindinis dalykas – reikia nusileisti iki jų lygio, su jais dirbti kaip su sveikaisiais. Ateini į klasę, o jie tavęs laukia. Ir dar reikia būti kūrybingam plačiąja šio žodžio prasme: nepasimesti, susikoncentruoti, išsirutulioti iš tam tikrų situacijų, numatyti kelis ėjimus į priekį, neparodyti, kad tau kažkas negerai. Ta nuolatinė budrumo būsena išvargina. Parėjus namo nesinori iš karto jungti radijo ar televizoriaus. Nes per dieną tu negali atsipalaiduoti: vaikas gali ką nors paimti į burną, jam gali sukilti pyktis. Ta nekalbanti mergaitė mane išmokė turėti akis ir pakaušyje. Laikui bėgant įgauni tų įgūdžių. Aš tik iš pradžių maniau, kad bus lengva, o pasirodė, kad viską reikia mokytis iš naujo, – atviravo pašnekovė, tačiau pridūrė, kad darbe būna ir smagių, ir juokingų dalykų. – Bet dirbti smagu: pas mus kasdien kažkas kažką iškrečia, kažkas kažką pasako, ko jokioje knygoje nepaskaitytum“.