Pusmetį Palangoje dirbusio jauno moldavo kurorto močiutės pavyduliavo viena kitai

„Kiekvieną sekmadienį ėjau pirkti gintarinių papuošalų – esu sužavėtas Baltijos aukso“, – sako 27-erių moldavas Nikolajus, tik praėjusį pirmadienį palikęs Palangoje, kurioje darbavosi pusę metų ir spėjo ją pamilti. Jaunuolis savo rankomis gerino palangiškių gyvenimo kokybę – dirbo vienoje iš kurorto daugiabučius renovuojančių statybos įmonių.

Pakvietė tėvas
Į Palangą Nikolajus, nepanoręs viešai skelbti savo pavardės, atvyko prieš pusmetį. Nuo mūsų miesto moldavas pradėjo pažintį su visa mūsų šalimi apskritai. Iki kelionės žinojo tik tiek, kad Lietuva – viena iš trijų Baltijos šalių.
Sūnų į Lietuvą užsidirbti pakvietė tėvas. Staliaus–statybininko profesiją turintis Nikolajaus tėtis skelbimą apie darbo pasiūlymą Lietuvoje rado prieš metus viename iš Moldavijos internetinių svetainių, skelbiančių informaciją apie darbo galimybes visoje Europos Sąjungoje (ES). Tąkart Vilniuje padirbėjęs Nikolajaus tėvas buvo patenkintas patirtimi, tad pasibaigus darbo sutarčiai grįžo į namus, bet toliau ieškojo galimybės įsidarbinti mūsų šalyje tiesiogiai, be tarpininkų.
Jaunuolis pasakojo, kad tėvui vis dėlto teko kelis kartus nusivilti. Telefonu rimtai bendravęs darbdavys į sostinę atvykusiam moldavui pakišo pasirašyti dokumentus, liudijančius, jog šis neva atvykęs į komandiruotę iš Lenkijos. Supratęs esąs apgautas vyras jau antrą dieną paliko Vilnių ir išvyko į Klaipėdą, kurią jam rekomendavo, kaip sako Nikolajus, „geri žmonės“. Uostamiestyje moldavui teko dar sykį nusvilti nuo nesąžiningų mūsų tautiečių, bet pagaliau pavyko užmegzti kontaktus su daugiabučius Palangoje renovuojančia įmone. Įsitikinęs, kad sutiko rimtą ir sąžiningą darbdavį, vyras į Lietuvą pakvietė sūnų.

Moldaviška pensija – 60 eurų
Nikolajaus gimtinėje darbo netrūksta, bet atlyginimai yra neįtikėtinai maži. Jaunuolis penkerius metus studijavo universitete, įgijo ekonomisto diplomą, bet buvo priverstas išvykti į svetimą šalį dirbti fizinio darbo.
„Moldavijoje turintis patirties ekonomistas uždirba 400 eurų popieriuje. Sumokėjus visus mokesčius pragyvenimui lieka tik pusė sumos“, – apie padėtį savo šalyje pasakojo Nikolajus. Paklaustas, kiek lėšų reikalinga norint pragyventi jo gimtinėje, jaunuolis paaiškino, kad, pavyzdžiui, mėsa Moldavijoje yra brangesnė nei Lietuvoje, bet pieno produktai brangesni pas mus.
„Dviejų kambarių butui Kišiniove išlaikyti per mėnesį nepakanka 100 eur. Pavyzdžiui, vien 80 eur kainuoja šildymas, – pasakojo Nikolajus. – Bet mane pribloškė vienos palangiškės parodyta sąskaita už paslaugas – 230 eur. O ji taupo elektrą, ir vandenį. Tokie skaičiai man apskritai nesuvokiamai dideli!”
Tačiau, kaip pastebėjo moldavas, mūsų pensininkai gauna ir daug kartų didesnes pensijas nei jo tautiečiai. „Mano močiutės pensija – 60 eurų. Dar gerai, kad ji gyvena kaime, – pasakojo jaunuolis. – Labai viliuosi, kad vieną dieną mano šalis pasieks bent jau tokį pragyvenimo lygį, kokį turite jūs, lietuviai. Teko kalbėti su vienu palangiškiu. Jis keikė valdžią, kad jam pensiją pakėlė tik 30 eurų, o jis tikėjosi, kad padidės visu šimtu. O tas lietuviškas pensijos padidėjimas – pusė visos moldaviškos pensijos!”

Moldavijoje – itin didelė korupcija
1991 metais rugpjūtį nepriklausomybę paskelbusi Moldovos respublika, kaip pasakojo Nikolajus, nesugebėjo eiti koja kojon su kitomis buvusiomis Sovietų sąjungos šalimis.
„Visos jos turi panašumų, turi korupcijos problemų, bet mūsų šalyje gerai gyvena išskirtinai tik valdžios atstovai, valdžia nesugebėjo sukurti padoriai apmokamų darbo vietų. Už tai galime „padėkoti“ mūsų prezidentui Igoriui Dodonui. Deja, tokia yra realybė. Ir jau daug metų siekiame įstoti į ES, bet neatitinkame valstybei narei keliamų reikalavimų. Visi moldavai meta darbus ir vyksta į Angliją, Vokietiją ar kitas ES šalis“, – neslėpdamas apmaudo kalbėjo laikraščio pašnekovas.
Lietuvoje moldavas atkreipė dėmesį ir į transporto priemones, vietinio ir tarpmiestinio susisiekimo autobusus: „Tokių autobusų mūsų šalyje nepamatysi. Pas mus dar važinėja net ir sovietiniai“.

Kas savaitę perka gintaro dirbinius
Palanga jaunuoliui iš Moldavijos paliko puikų įspūdį, net ir be svarbiausių turistinių objektų, kurių ne visus spėjo aplankyti. Nepabuvojo Gintaro muziejuje, dar apskritai nematė Birutės parko. Tačiau vistiek negaili komplimentų didžiausiam Lietuvos kurortui: „Čia labai gražu, jauku, ramu. Kiekvieną sekmadienį eidavau į J. Basanavičiaus gatvę, ant tilto. Kiekvieną sykį nusipirkdavau gintarinių papuošalų, nes man jie be galo patinka. Pardavėja man net ir kainą nuleisdavo, kaip pastoviam klientui. Apskritai labai susižavėjau gintaru. Nupirkau mamai, močiutei dovanų ir karolių, ir auskarų, sagę. Ir sau kai ką nusipirkau – girdėjau, kad naudinga sveikatai gintarą nešioti“.
Nikolajui labai patiko ir mūsų autobusų stotis: „Labai graži, išskirtinai tvarkinga! Nepalyginsi su Vilniaus stotimi, kuri man paliko slogų įspūdį, nes labai nejauki, tamsi“.
Palangiškiai – neįtikėtinai svetingi
O ką jaunuolis pasakytų apie palangiškius? Vos išgirdus klausimą Nikolajaus veidą nušvietė šypsena: „Labai šilti, svetingi žmonės! Renovuojamo daugiabučio gyventojai kiekvieną dieną mane kvietė kavos, neretai – net ir pietumis pavaišindavo. Pasakiau, kad pirmadienį vykstu į namus, tad viena moteris jau sukrovė lauknešėlį“.
Daugiabučio gyventojai tokie svetingi, kad net pavyduliaudavo „savo“ darbininko. „Jeigu nuėjau atsigerti kavos pas kitą kaimyną, viena močiutė jau sako, kad susiradau kitą kompaniją, jau nebeateinu pas ją. Iš tiesų net dirbdamas šaltomis dienomis lauke visada turėjau galimybę sušilti jaukiame kambaryje, o ne darbininkų vagonėlyje. Už tai ačiū šitai tautai“, – šypsojosi jaunuolis.
Nikolajus paragavo ir tradicinių lietuviškų patiekalų. Jo skoniui labai įtiko ir bulvių plokštainis, ir cepelinai. „Labai skanu!” – įvertinimą palydėjo emocingu šūktelėjimu. Sužavėjo ir šakotis, ir skruzdėlynas. “Viena močiutė pati jį gamina ir visada pavaišindavo prie kavos”, – dėkingumo palangiškiams negalėjo nuslėpti jaunuolis.
Tiesa, lietuviai, moldavo akimis, turi vieną minusą. „Kalba vieni apie kitus už akių, – juokėsi vaikinas. – Iš tiesų man tai labai juokinga. Kol kaimynai kartu, viskas yra gerai, bet jeigu tik vienas nueina į šoną, pradeda šnekėti apie tą nuėjusįjį. Tačiau tai ir yra vienintelis minusas, kuris mane nustebino“.
Per pusę metų Nikolajus išmoko ir pagrindines lietuviškas frazes: „Labas“, „Viso gero“, „Ačiū“, „Ateik čia“.

Sutiko pirmąsias gyvenime Kūčias
Didžiąsias metų šventes jaunuolis irgi sutiko toli nuo namų, Palangoje. Tačiau tas laikas jam neprailgo. Sulaukė net dviejų kvietimų Naujųjų metų sutikimui – galėjo net rinktis.
Nikolajų pakerėjo šventiniai fejerverkai ant tilto: „Jūros ošimas, klasikinė muzika ir įspūdingi fejerverkai – neįsivaizduoju nieko geresnio. Moldavijoje irgi leidžiami fejerverkai, bet skamba visai kitokia muzika. O čia – klasika. Tai buvo nepakartojama! Bet apskritai per Naujuosius miestas buvo labai ramus, palyginus su Moldavija. Man net sunku buvo patikėti, kad tikrai atėjo Naujieji, nes mano šalyje tokią dieną ir naktį visur groja muzika, didžiulis triukšmas“.
Jaunuolis susipažino ir su jam nauja lietuviška tradicija – Kūčių stalu, kokio moldavai neturi. „Buvo labai įdomu sėdėti prie stalo su dvylika patiekalų, laužti ir valgyti plotkelę. Lietuviškai sukalbėjome „Tėve mūsų“. Tai buvo labai įdomi patirtis“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.
Per Kalėdas vaikinas irgi nenuobodžiavo. Beje, pravoslavų tikėjimą išpažįstantį moldavą Palangoje maloniai nustebino dar kai kas: „Nustebau, kad katalikiškoje šalyje, nedideliame mieste, yra ir pravoslavų bažnyčia, ir dar tokia graži! Joje sekmadieniais dažnai lankiausi“.
Kadangi stačiatikiai Kalėdas švenčia sausį, lietuviškų Kalėdų dienomis Nikolajus dirbo – dar su keliais tą patį tikėjimą išpažįstančiais kolegomis. Tačiau ilsėjosi tomis dienomis, kai jo tauta ir tikėjimo broliai šventė Kristaus gimimą.
Jaunuolis patenkintas, kad įmonės valdžia yra supratinga: „Ir lyginant su darbdaviais moldavais, Moldavijoje viršininkas tave vistiek apšauks, net jeigu darbą ir atliksi gerai. O čia vadovai yra reiklūs, bet sąžiningi. Jeigu užduotį atlieki, niekada nesulauksi priekaištų“.

Į kurortą grįš vasarą
Vis dėlto Nikolajus nesako, kad norėtų įsitvirtinti Lietuvoje. „Nežinau, ar norėčiau pasilikti. Visų pirma dėl to, kad nemoku lietuvių kalbos. Nors vieną lietuvišką dainą – „Palangos jūroj nuskendo mano meilė“ – išmokau. Išmokė viena moteris iš renovuojamo daugiabučio, – ir patvirtindamas savo žodžius atliko pirmuosius akordus, palydėdamas juos juoku. – Bet tikrai čia atvažiuosiu vasarą, kaip turistas“.
Tiesa, nors padainuoti apie nuskendusią meilę Nikolajus ir išmoko, bet iš tiesų Palangoje savo meilės nesutiko. „Juk dirbdavau kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį. O tame renovuojame name gyvena vien pensinio amžiaus moterys, – juokėsi. – Mačiau tik kelias jaunas merginas, bet viena jau ištekėjusi, o kita kiekvieną dieną kažkur išvažiuodavo su gausybe popierių. Supratau, kad yra dirbanti, protinga mergina. Apskritai lietuvės yra gražios ir atrodo protingos“.
Kasdien dirbdamas tame pačiame daugiabutyje Nikolajus tikriausiai pastebėjo visų gyventojų įpročius – ne tik tos gražuolės su dokumentais? “Tikrai taip, – pritariamai linktelėjo jaunuolis. – Turbūt jau visų vardus žinau. Pavyzdžiui, yra toks Antanas, kuris kiekvieną rytą, 8.30 val., išeina pavedžioti savo šunelį. Mums, darbininkams, net nereikdavo žiūrėti į laikrodį. Pamatėme Antaną – vadinasi, yra 8.30 val.”