Paplūdimiai: kaip keitėsi jo mados per 150 metų?

Palangos kurorto muziejuje penktadienį atidaryta neeilinė paroda „Paplūdimio mada. 150 metų. Iš AlexandreVassiliev kolekcijos“. Kokias sukneles vasaros metu dėvėdavo moterys, o vyrai kostiumus, dar 1850 metais, kaip keitėsi vasaros mados laikui bėgant, kokius aksesuarus mėgdavo, o kokie būdavo maudymosi kostiumėliai, – visa tai pamatyti galima naujoje parodoje, kuri bus eksponuojama Palangoje iki rugsėjo pabaigos.

Įdegis damoms netikdavo
Atvežtą kolekciją pristatė pats mados istorikas, pasaulyje žinomas teatro dailininkas, interjero dizaineris, menotyrininkas AlexandreVassiliev. Iš viso eksponuojama 100 suknelių, kurios buvo dėvimos laikotarpiu nuo 1850 iki 1980 metų, 400 moteriškų ir vyriškų aksesuarų, maudymosi kostiumėlių, skrybėlių, rankinių, paplūdimio ir kitokios avalynės, juvelyrinių papuošalų. Kai kurios suknelės sukurtos garsių dizaienių, tokių kaip Christian Dior, PierreCardin ar YvesSaintLaurent. Vieną suknelę padovanojo Latvijos aktorė, kuri dar tebegyvena. Esama ir nežinomų kūrėjų suknelių.
„Pavargęs nuo buitiškų problemų šiuolaikinis žmogus dažnai veržiasi į paplūdimį pasidžiaugti saule ir jūra. Senovėje žmonės maudėsi nuogi ir nesigėdijo nei savo kūno, nei įdegio, nors įrengtų paplūdimių, kaip žinoma, nebuvo. Mes dažnai pamirštame, kad ilgus amžius žmonės maudėsi nuogi arba su apatiniais baltiniais ir mada nebuvo aktuali. Nebuvo jokių paplūdimių maudymuisi, maudėsi ant upės ar jūros kranto, o įdegę buvo tik žvejai ir valstietės. Todėl ponios nuo saulės tiesioginių spindulių slėpdavosi po skėčiais, nešiodavo skrybėlaites, kurių, beje, mados taip pat labai keitėsi laikui bėgant“, – pristatydamas kolekciją kalbėjo A. Vassiliev.

Skrybėlės – gražios ir pavojingos
Tarkim, XX a. pradžioje vaikščioti be skrybėlės atrodė tiesiog gėda. Pavyzdžiui, Coco Chanel ir JeanneLanvin pradėjo karjerą nuo skrybėlių, nes tai buvo lengva: visiems jų reikėjo ir visi pageidavo kažko savito. Anuomet dama buvo sutinkama pagal skrybėlę ir tik vėliau žvilgsniai krypdavo į suknelę.
Antai amžiaus pradžioje ponios nešiojo skrybėles geinsboro, kurių skersmuo siekė net 60 cm. Pabučiuoti tokią damą nebuvo jokios galimybės, ir kavalieriui tekdavo laikytis distancijos, kad bryliai nebadytų akių ar kaklo. Tačiau didžiausią pavojų kėlė smeigtai, kuriais skrybėlės buvo tvirtinamos prie šukuosenų. Kaip teigė mados istorikas, tuos smeigtus moterys naudodavo ir savigynai.
Skrybėlės ėmė mažėti po karo. Pasak kolekcionieriaus, moterų skrybėlės imtos kurti pasitelkus vokiečių karių šalmų pavyzdžius. Būtent šiuo laikotarpiu ėmė trumpėti ir plaukai, taip pat ir suknelės. Atsirado kostiumų iš dviejų dalių, taip pamažu apranga ėmė panašėti į vyrišką. Moterys taip pat pradėjo naudoti plaukų tinklelius. Jie, beje, paslėpdavo ir neplautus plaukus – šukuosena taip atrodydavo tvarkingai.
A. Vassiliev papasakojo, jog karo metu apskritai nebūdavo kuo rengtis, tad moterys rengdavosi drabužiais, nurengtais nuo žuvusių kareivių, tuos drabužius perdarydavo pagal save. Ir apskritai moterys visais laikais būdavo labai kūrybingos, jos sukneles pasisiūdavo ir iš staltiesės.

Maudymosi kabinose
Kaip pasakojo mados istorikas, paplūdimio apranga atsirado palyginti neseniai, maždaug prieš 100 metų. „Krikščioniška moralė persekiojo nuogą kūną ir viską, kas su juo susiję. Maudymosi mada buvo atvežta į Europą žymiai vėliau, Kryžiaus žygių epochoje iš Artimųjų Rytų, sekant turkiškų pirčių papročiu. Rusijoje, pavyzdžiui, maudėsi su apatiniais marškiniais, daugiau upėse ir ežeruose nei jūroje. Susidomėjimas jūros voniomis atsirado tik 18 a. antroje pusėje, kai atsirado atskiros maudyklės drąsuoliams, o terapiniais tikslais jūros maudyklių nauda atrasta tik 19 a. Ir jos buvo daugiau vyriškos, moterys vertino vaikščiojimą pajūriu, gydantį jūros orą ir prisibijojo įdegio – juk odos tamsumas buvo prasčiokų bruožas, – šypsojosi kolekcionierius. – Vokietijoje kurortai atsirado 1820 m. Baltijos pakrantėje, Vakarinėje Prūsijoje ir viena iš pirmųjų tokių madingų vietų, skirtų gydyti jūros oru ir vandeniu buvo Kranco kurortas. Beje, vokiečiai buvo vieni iš pirmųjų itin propagavusių nudizmą“.
Viktorijos laikų Anglijoje prasideda maudynių palaikymo judėjimas. 19 a. II pusėje kasdienėje aprangoje atsiranda pirmieji maudymosi kostiumai. Tai buvo labai uždari ir sunkūs, primenantys kombinezonus iš žydros vilnos su pūstomis kelnaitėmis, kuriuos damos apsivilkdavo specialiose kabinose.
„Maudymosi kabinas veždavo į jūrą seklumoje arkliais, vežikas palikdavo kabiną vandeny, dama persirengdavo maudymosi kostiumėliu su kepuraite, paplaukiodavo, po to, vėl persirengdavo. Tokiu būdu maudymosi kostiumėlis būdavo paslėptas visiškai nuo žmonių akių. Prie jo dar būdavo maudymosi skraistė. Tik 20 a. pradžioje aprangos dalimi tapo trikotažiniai maudymosi kostiumėliai iš vilnos, dažnai su horizontaliomis juostomis, kurios suartino vyrų ir moterų madą – vyrai niekada nesimaudė nuoga krūtine – tai buvo gėdinga“, – faktus pasakojo mados žinovas A. Vassiliev.

Deginimosi mada supaprastino kostiumėlį
Pirmasis Pasaulinis karas ir moteriška emancipacija atnešė daug kostiumo pakitimų: jis palaipsniui siaurėjo, tapo patrauklesnis, nestorino figūros kaip anksčiau.
1920 m. atsirado maudymosi kostiumo konkursai, nes prie maudymosi kostiumo buvo privaloma kojinaitės, kepuraitė ir maudymosi šlepetės.„Deginimosi saulėje mada supaprastino maudymosi kostiumą, jis tapo mažiau uždengiantis, atsirado pirmieji bendri paplūdimiai. Daugelis mano, kad Konstantinopolio „Florija“, įkurtas Rusijos emigrantų, yra pirmasis toks paplūdimys“, – atskleidė pasaulyje žinomas vyras.
1920 m. pabaigoje ElzaSkiaparelli įtvirtino plačių paplūdimio kelnių madą, o Rusijos emigrantės Marija Novickaja ir Sonia Delone buvo prestižinės maudymosi kostiumų kūrėjos Ar Deko stiliuje. Net kino žvaigždės ėmė fotografuotis su madingais maudymosi kostiumais.
1930 m. atsirado atskiri maudymosi kostiumai, dažniausiai kartūniniai. Po to, amerikietiškai madai darant įtaką, atsirado maudymosi šortai irbermudai. Pokariniu laikotarpiu pirmenybė teikiama kostiumams su išraiškingomis moteriškomis formomis, dėl ko į madą atėjo plastmasiniai liemenėlių „puodeliai“, o 1960 m. hipių judėjimas leido damoms maudytis ir degintis be liemenėlės.
Šiandien maudymosi kostiumėliai sudaro atskirą mados namų pajamų šaltinį, juos puošia žiedais, grandinėlėmis ir kalnų krištolu, jų prašmatnumui ir kainai nėra ribų.