Paminklas tarybiniams kariams – derama atmintis ar istorijos rakštis?

Palangos kurorto pačiame centre, priešais bažnyčią išdidžiai stūkso paminklas sovietiniams kariams, prie kurio beveik visada žydi gėlės. O prie netoliese pastatyto kuklaus paminklo partizanų vadui Jonui Žemaičiui gėles išvystame labai retai. Tokių pavyzdžių Lietuvoje gana daug.

Kokiais paminklais galima didžiuotis?

Apie kiekvienos tautos kultūringumą didele dalimi galima spręsti iš jos gebėjimo didžiuotis savo valstybe, gerbti jos istoriją. Šiandien, įžengus į trečią laisvės dešimtmetį, valstybė nesugebėjo ir galbūt nesugebės tinkamai įamžinti tautos didvyriškos kovos už laisvę. Atvirkščiai, vis dar įamžintas išdidžiai stovi paminklas sovietiniams kariams atminti.

Kai kitur sovietinių paminklų buvo atsisakoma arba jie buvo perkeliami, Palangos miesto širdyje paminklas sėkmingai išsilaikė ir turbūt dar bus čia ilgai. Statistikos duomenys atskleidžia, kad 1989-1994 metais šalyje buvo demontuoti 42 sovietiniai paminklai, stovėję miestų ir miestelių centruose. Daugelis skulptūrų rado vietą Grūto parke. Tuo tarpu sovietiniams kariams skirtų paminklų galima rasti daugelyje karių kapinių. 

Prieštaringų vertinimų susilaukia ir užrašas ant paminklo „Amžina garbė didvyriams, žuvusiems 1941-1945 didžiajame tėvynės kare“. „Aš paminklais vadinu tuos paminklus, kurie atspindi mūsų garbę ir meilę tėvynei. Tuos, kurie primena apie sovietinius laikus, aš vadinu statulomis. Kas svarbiausia, šių statulų užrašai meluoja mums visiems. Kokie tai didvyriai?“- retoriškai klausė Rezistencijos muziejaus steigėjas Stanislovas Burba.

Vieniems trukdo, kitiems ne

Karo nusikaltimams nėra senaties, bet juos ilgainiui paslepia užmarštis. O kartais – tyčinė užmarštis, kai nenorima nieko žinoti, kai apsimetama, kad tų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui nė nebūta. Kartais siūloma netyrinėti, užmiršti. Tačiau teisingumas ir atsakomybė prieš tautų ateitį reikalauja viską žinoti ir nepamiršti. O gal taip nedera kalbėti apie tarybinius karius, kurie čia atėjo vaduoti, bet „išvadavę“ ir pasiliko?

„Lietuvos okupaciją tebešlovinančios statulos nedaro garbės Lietuvai. Tačiau Lietuvos valdininkai, kuriantys valstybės ideologijos ir kultūros strategiją, nusprendė, kad tos statulos „prisidės“ prie pilietinio ir patriotinio ugdymo. Dar senovės graikai sakydavo, kad tautos, negerbiančios savo istorijos, savo Laisvės gynėjų, kankinių, yra nieko vertos ir pasmerktos išnykti“,- kalbėjo S. Burba.

Architektas Danius Saulius mano, kad šio paminklo neverta sulyginti su žeme. „Manau, kad taip yra išreiškiama pagarba žuvusiesiems kariams ir nesvarbu, kokios tautybės jie yra. Visada reiktų pamėginti atsidurti rusų vietoje, pavyzdžiui, jei Rusijoje stovėtų paminklas mūsų-lietuvių kariams atminti, mes tikrai nenorėtumėm, kad jis būtų nugriautas. Todėl ir jiems būtų skaudu“,- kalbėjo D. Saulius. Architektui šis paminklas nė kiek netrukdo, todėl apie svarstymus jį nugriauti jis nėra pamastęs.

„Kam trukdo, tegul praeina..“

Palangos savivaldybės administracijos direktoriaus Valerijaus Kuznecovo nuomonė taip pat panaši kaip ir architekto. „Tai yra pagarba mirusiesiems, todėl, kiek žinau, niekada nebuvo svarstomas klausimas dėl šio paminklo nugriovimo ar iškėlimo. O kam kliudo, tegul neina pro šį paminklą. Man jis asmeniškai visiškai netrukdo“,- kalbėjo V. Kuznecovas.

Tačiau visa istorija kertasi su elementaria logika. 1945 metais kovo 26 dieną iš Šventosios į Klaipėdą plaukė torpedinių katerių dvi įgulos, ir netoli Palangos tilto juos subombardavo lėktuvai. Tačiau tik 1958 metais buvo pastatytas paminklas-obeliskas. Ir niekas negali patvirtinti, jog šioje vietoje iš tiesų iš jūros buvo surinkti įgulos palaikai ir palaidoti Palangos centre. Net pats Klaipėdos universiteto rektorius, archeologas Vladas Žulkus negali patvirtinti šio fakto.

„Daug komentuoti apie šias kapines ir paminklą negaliu, nes nežinau tikslios istorijos. Galbūt giliau nagrinėjantys šį įvykį istorikai galėtų žinoti tikslesnius faktus. Tačiau, mano supratimu, istorija yra istorija. Nėra taip paprasta imti ir nuspręsti paminklą nugriauti, juolab, jei ten yra palaidoti žmonės. Jei ten būtų mano giminaičiai  ir jų palaikus būtų norima perkelti kitur, aš prieštaraučiau“,- kalbėjo V. Žulkus.

Tačiau, kas gali patvirtinti, jog ten iš tiesų yra kapinės ir žuvusiųjų palaikai? „Skulptūros su sovietine simbolika buvo skirtos šlovinti Lietuvos okupacijai, niekinti valstybingumui, žeminti tautiniam orumui. Tad kam mums tokie prisiminimai?“,- svarstė S. Burba.

Gali būti ir senelių kaulų...

Palangos bažnyčios kunigas Marius Venskus mano, kad šiose kapinaitėse gali būti ne tik sovietinės armijos karių, tačiau ir pačių lietuvaičių senelių. „Nemanau, kad šis paminklas skleidžia kokią nors sovietinę propagandą, tačiau šiek tiek „kertasi“ su kitų ideologija. Šiose kapinėse gali būti palaidoti net pačių palangiškių seneliai ir kiti artimieji, todėl nugriauti paminklą būtų ne itin gera mintis. Žinoma, vieta gal ne pati geriausia šiam paminklui, tačiau jau nieko nebepakeisime. Tokia buvo istorija, todėl nuo jos nepabėgsime. Nors šis paminklas šiek tiek užgožia paminklą partizanų vadui Jonui Žemaičiui atminti“,- kalbėjo M. Venskus.

Tačiau skulptoriaus Andriaus Petkaus nuomonė yra kitokia. „Nemanau, kad miesto centre turėtų stovėti paminklas sovietų okupantams pagerbti. Toje vietoje galėtų stovėti kokia nors lentelė, primenanti, jog čia yra kapinės sovietiniams kariams priminti. O griozdišką paminklą reiktų ne nugriauti, o perkelti į kokią nuošalesnę vietą Palangoje. Tuomet paminklą galėtų aplankyti atvykę Rusijos piliečiai, o centre tokiam  paminklui tikrai ne vieta“,- savo nuomonę pareiškė skulptorius A. Petkus.

Skulptorius sakė, jog jam nesinori, kiekvieną kartą praėjus pro šią vietą, prisiminti sovietmetį. „Mus okupavo tie kariai, o mes juos pagerbiame didžiausiu paminklu miesto centre. Man tai šiek tiek kertasi su visais įsitikinimais. Puikus pavyzdys buvo Estijoje, todėl mes taip pat galėtume šį paminklą perkeli į kitą vietą, nes, mano nuomone, jam tikrai čia ne vieta“,- kalbėjo A. Petkus.

Klausimo niekas nekėlė

Palangos miesto meras Vytautas Stalmokas sakė, kad iki šiol klausimas dėl šio paminklo iškėlimo ar nugriovimo nekilo nė vienam palangiškiui. „Į mane nesikreipė nė vienas politikas ar palangiškis su tokiu klausimu, todėl jis ir liko nesvarstytas. Tad kodėl aš turiu inicijuoti jo svarstymą?“, -  komentavo V. Stalmokas.

„Jeigu jau prižiūrime ir blizginame Lietuvos miestuose reprezentacines vietas užimančius rusų karių kapines, tai turėtume pareikalauti, kad ir Rusijoje tokiu pat lygiu būtų sutvarkytos mūsų tremtinių ir politinių kalinių kapinės arba jų kaulai būtų sugrąžinti į tėvynę. Ne daug kas galėjo tikėti, kad ir dvidešimtaisiais laisvės metais dar stovės sovietinius laikus primenantys paminklai“,- kalbėjo S. Burba.

 „Kodėl svarbu vizualiais simboliais - paminklais, gatvių, aikščių, skverų pavadinimais užfiksuoti ir įamžinti herojišką partizanų kovą ginant Tėvynės laisvę? Tai privalome padaryti todėl, kad sugrąžintume tas vertybes, kuriomis vadovavosi laisvės kovotojai, nepamirštume savo istorijos ir nebekartotume jos klaidų. Tik sugrąžinę minėtas moralines vertybes, turėsime tvirtus pamatus, ant kurių galėsime kurti visų piliečių gerovę užtikrinančią ir pagarbos vertą valstybę“,- dėstė S. Burba.