Palangos parko, pajūrio takai ir mes menam Šiaulių poetą Juozą Sabaliauską

1988-1996 metai ilgam išliks ne tik istorikų atmintyje. Tai buvo labai pakilus „Poetų – idealistų amžius“, o poezija svaigo, poetiškai mąstė, svajonėmis, debesėliais ir padebesiais skraidėme... mes, visi lietuviai. Ir ne tik „Baltijos kelyje“.
Džiazavom net be kavos, kaip Golfo srovę birželyje pasitinkanti Baltijos jūra, šypsojomės ne tik vienas kitam, bet ir viskam, kas pakelyje gyva. Net medžiams: „Mes norim atsibudę juoktis...“ Štai kas buvo becenzūrinis nemeluotos laisvės, švelnumo be kaukės ilgesys. Pats gyvenimas Lietuvoje virto... poezija.
Tada, iki 2000-ųjų, literatas, Šviesos žmogus, dar buvo ne prasčiau vertinamas finansininkų. Bent jau lygiaverčiai partneriai. Nes niekam nė į galvą nešovė mintis dviveidžiauti, spekuliuoti jausmais, o rusiškai kalbant „susvolačėti“, tapti begėdžiu, niekšiškai „skandinančiu“ (vardan savo „ego“!) ne tik draugą, bet ir artimą savo... Liežuvis nesiverčia tarti: kaip mes nekenčiam vienas kito! Apie tai, ką anksčiau šiame tekste rašiau, mes labai daug sykių svarstėm laiškuose, o ir Palangoje su labai kilniu lietuvių literatūros darbininku, visų mažųjų gimtalietuvių „gynėju“, žurnalistikai gyvenimą Šiauliuose atidavusiu, poeziją antrąja kraujo grupe gal ne savo valia pasirinkusiu Juozu Sabaliausku (1930-2012).
Tai buvo nemeluotai Jovaro, Eugenijaus Matuzevičiaus, Pauliaus Širvio poetinio laivo „komandos“ žmogus, kūrybiniais tekstais neslėpęs „baltos“, nemeluotos antipatijos neteisingumui, visų lygių okupacinės valdžios ir kolaborantų manipuliacijoms su vidurinės klasės – darbo atstovais, viešai išsakęs, „ką, kuriam žmogui ir dėl ko skauda“. Neveltui Juozas Sabaliauskas tuomet Šiauliuose tapo vienu iš atgimusio tautinio Sąjūdžio pirmeiviu, žadinusiu ilgai lauktam Teisybės sakymui. Ir ėjo, ėjo, ėjo, rašė, redagavo sykiu su viena iš šviesiausių Šiauliuose moterų, ištikimąja, kantria lietuvių kalbos mokytoja, žmona Aldona, kuri iki paskutinio poeto atodūsio buvo ne vieno vertingo Juozo Sabaliausko teksto ar eilėraščio įkvėpėja, perrašytoja, redaktore, vertintoja. Kaune taip aistringai eilėraščiais lietuviškąjį gyvenimą gynė ir žadino aktorius ir poetas Kęstutis Genys, Palangoje – Stefa Večerskytė-Daukšienė, Vytautas Jurevičius, o Šiauliuose – abu „susipratę“, gražūs lietuviai Aldona ir Juozas Sabaliauskai. Juos pažinau dar 1980 metais, bendravom Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijoje.
„Mane jaudina stipriai banguojanti jūra. Štai, atbėgusi vilnis išsiliejo, išnyko. Bet įkandin jos atsirita kita, po jos – trečia... penkta... devinta... Kas suskaičiuos, kiek Sąjūdžio bangų per žilus šimtmečius plovė ir švarino Lietuvos vardą? Tekėjusi mūsų tėvų ir protėvių gyslomis, visada karšta ir verdanti Sąjūdžio dvasia lieka gyva ir šiandien. O kol gyva ji, visada bus gyva ir Lietuva“, – už savo jautrumą, švelnumą, ištikimybę literatūrai ne tik Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijoje vertinamas rašė Juozas Sabaliauskas.
Visada, visais laikais, pakildami į lemiamą kovą, šalia maldos kartodavome savo Tėvynės vardą. Tas magiškas žodis darė nenugalimais Žalgirio lauke, knygnešių keliuose, aštuonioliktųjų mūšiuose, atvedusiuose mus į Vasario šešioliktąją, nuožmiame pokario rezistencijos dešimtmetyje, Atgimimo mitinguose, devyniasdešimtųjų Kovo vienuoliktąją...
... Per baltus plotus iriasi žmogus. Iriasi ten, kur jo moters rankų užkurta traška ugnelė. Žmogus, priemenėje nuo kojų nudaužęs sniegą, prie ugnelės pasišildys rankas, paglostys moterį ir vaikus. Ir kaip bus jauku prie tos ugnelės – prie amžinai savos ir nepakartojamos.
Salomėja Nėris, Antrojo pasaulinio karo vėtrų toli nublokšta į svetimus, azijietiškus rytus, nepamiršdama Lietuvos, ilgesingai rašė: „Negesk, žiburėli, negesk...“ O poetui Jonui Strielkūnui Lietuva – tai „...ugnis, kurią kūrenam ir kurioj sudegsim visi“. Ateik prie jos, tėveli, namo ėjęs su duona tarytum ostija, priimkime į savo tarpą sužvarbusį Vytautėlį, iš bažnyčios sesutei nešusį kalėdaitį kaip viltį, kad tėvelis pasidarys geresnis, nebegirtuokliaus ir nebemuš, slinkis arčiau, močiute, niekada net nesapnavusi ir neragavusi, kokie auga skanumynai ten, Atlaso kalnų pašlaitėse... Susėskime visi bedaliai, valdžios vyrų apvogti. Glauskimės. Svarbiausia – neleiskime piktiems vėjams užpūsti tos ugnies, kurią mūsų protėvių protėviai uždegė prieš tūkstantį metų, kad mes turėtume savo vietą šiame pasaulyje. Saugokime ir kurstykime tą ugnį. Jeigu ji užges – žūsime visi“, – priminė lyg priesaiką doradaris Šiaulių vyras 1997 metais savo knygoje „Paoškit, klevai, mano dainą“.
„Jeigu visus tuos eilėraščius, kuriuos buvau parašęs, surinkčiau, susikrautų graži kupeta. Tačiau daugelis iš jų man garbės nedarytų. Ypač didelis mano kūrybinio darbo brokas yra eilėraščių ciklas, kurį buvau pavadinęs „Be dievo“. Šiandien dėl to ir nepatogu, ir skaudu. Bet tos kartos jaunuoliams socialinių idealų begalinis aukštinimas, lietuvių istorijos slėpimas, intensyvus auklėjimas ateizmo dvasia, turėjo neabejotinos įtakos. Visa tai iš širdies išstūmė vaikystėje, matyt, ne taip jau giliai įdiegtą religinį jausmą. Aš tuo ciklu įžeidinėjau tikinčiuosius, nors bažnyčia niekada nemokė žmogaus nei vogti, nei žudyti, nei paleistuvauti. Šiandien, galvodamas apie savo tautą, daug vilčių dedu į tikėjimą kaip į vieną stipriausių ramsčių prikeliant Lietuvą savarankiškam ir laisvam gyvenimui.
Aš iki šios dienos prisimenu Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime kalbėjusių oratorių veidus, tebegirdžiu jų balsus. Prisimenu ir jaudinantį rūpestį mumis, kai, įsikurdinę Vilniaus pedagoginio instituto chemijos fakulteto bendrabutyje, kambaryje, kuriame nakvojau drauge su gerbiamu Algimantu Sėjūnu, ant stalo radome studenčių paliktą raštelį: „Atsidarykite šaldytuvą ir, ką jame rasite, valgykite“. Prisimenu, kaip autobusų parko vairuotojai dar gerokai prieš aušrą būdavo išrikiavę mašinas prie bendrabučio durų, kad be jokio užmokesčio mus laiku nugabentų iki Sporto rūmų, kuriuose vyko suvažiavimas, o vakare sugrąžintų atgal. Atsimenu, kaip, rinkdamiesi į pirmąjį posėdį, mes bučiavomės, tardami: „Su švente, broli!..“ Iš džiaugsmo apsiverkdavome – štai kokių sulaukėme laikų: bundame ir keliamės! Tada visi buvome savi, nors daugelis vienas kito asmeniškai nepažinome“, – džiaugėsi literatų ir visų Šiaulių krašto skaitytojų laukiamas, „broleliu“ vadinamas Juozukas – gerbiamas Sabaliauskas.
Visa jų šeima gyva lietuvybe. Ir sūnūs – Aidas ir Gintaras, ir „jaunimas“ – anūkai, netgi... proanūkė. Štai, visai netikėtai, internetiniame portale aptikau poetą su proanūkėle Patricija ant kelių. Smagu sužinoti, kad Lietuvai skirtą dainą (tėvelių pavyzdys!) sukūrė ir Aidas Sabaliauskas.
Iš mano „atmintinio kompiuterio“ neišdilo inteligentų-doradarių Šiaulių miesto Draugystės prospekto gyventojų Sabaliauskų viešnagė Palangoje. Tada, kai dar mažas buvo jų anūkėlis Martynas, o ir mūsų politologas – žurnalistas Mindaugas dar buvo ką tik praaugęs savo pirmojo dešimtmečio aukštumėlę. Jau buvo laisvėjimo metai. Mes sykiu klajojom po Palangą, pasiekėme visiems Lietuvos vasarotojams žinomą pasakų „Taką mažiems ir dideliems“ ir kalbėjome, kalbėjome... Ne tik apie literatūrą. Daugiausiai – apie vidinį žmonių padorumą, sąžiningumą, lietuvių darbštumą, norą daryti gera bendruomenės labui. „Žiūrėk, kaip gražiai Šilutės rajone Juknaičius išaugino Zigmantas Dokšas. Taip jis ir Lietuvą išaukštino“, – atkreipė dėmesį žinomas žurnalistas ir literatas Juozas Sabaliauskas.
Poetas Juozas Sabaliauskas: „Spėjęs nueiti nemažą gyvenimo kelią, net ir šiandien negaliu dorai atsakyti, kas aš toks esu: žurnalistas ar poetas? Pagaliau, ar tai svarbiausia? Norėjau, kad straipsnio arba eilėraščio eilutė taptų mano gyvo kraujo savastimi.
Taip rašyti ne visados sekėsi. Kiek rašinių mirė nespėjus net spaustuvės dažams nuo jų kaip reikiant nudžiūti! Laiko egzaminą ne visi išlaikė ir mano eilėraščiai, kurių, beje, niekada sistemingai nerašiau. Daug jų dūla papilkėjusių laikraščių komplektuose. Tačiau turiu ir tokių posmų, kuriuos rašiau tikro įkvėpimo valandėlėmis. Jie liko su manimi. Jie padeda plakti mano širdžiai“.
Jo palikta kūryba padeda plakti ir mūsų širdims. Šio darbštaus vyro dėka išleista pomirtinė Juozo Ruzgio eilėraščių knyga, jis pasirūpino, kad profesionalių Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos veikloje būtų ir Regina Biržinytė, Vladas Kalvaitis, Kazimieras Alekna. Susitikęs ir pažinęs ne tik gerą šimtinę Lietuvos rašytojų sąjungos narių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, bet ir tikru širdies balsu, noru padėti iš daugumos išsiskiriantį „Brolelį“, poetą – publicistą Juozą Sabaliauską Šiauliuose.
Ten jis amžinam.