Naujasis Klaipėdos jūrų uosto direktorius Algis Latakas: „Tikiu žmogaus lemtimi“

Kiekvienas naujas vadovas „įsibėgėti“ nori ramiai ir, žinoma, be skambių nepalankių antraščių spaudoje. Tačiau nė nespėjęs per du mėnesius „apšilti“ savo naujose pareigose Algis Latakas, naujasis VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius, visą dėmesį rugpjūčio pradžioje turėjo sutelkti ekstremaliai situacijai suvaldyti – pašalinti uosto Žiemos įlankoje pastebėtą dyzelino, kuris pateko ir į jūrą, taršą. A. Latakas atsakė į laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partnerio, žurnalo „Lietuvos pajūris“ klausimus. 
– Prieš užimdamas Klaipėdos uosto direktoriaus pareigas buvote aukšto lygio vadovas – koncerno „Achemos grupė“, valdomo Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco“), gamybos direktorius. Tačiau tapęs uosto direktoriumi nuolat būsite visų akiratyje. Kam toks stresas jūsų, šešiasdešimtmečio vyro, gyvenime?
– (Pauzė). Gal toks likimas? Aš tikiu likimu. Neretai žmogus savo gyvenime atsiduria tam tikrose vietose – ar situacijose, nors jis niekada anksčiau nemanė, kad ten bus. Man toks posūkis gyvenime – natūralus. Pažvelkite: kiek daug žmonių aplink vos ne per galvą verčiasi, kad koptų karjeros laiptais, kartais tarsi prievartaudami save. Ir, toli gražu, ne visada jiems tai pavyksta. Priešingai: tenka nuo jų skaudžiai nukristi. Kiti, naudojant sporto terminologiją, plaukia tarsi ne itin skubėdami, tačiau jie finišą pasiekia pirmi. Kai pasižiūriu į kitų žmonių, o taip pat ir savo gyvenimą, neretai pagalvoju: likimas yra – jis nusprendžia tam tikrus dalykus už tave.
Kalbant apie mano dalyvavimą konkurse užimti Klaipėdos uosto direktoriaus pareigas, sutapo daug aplinkybių – mano buvusio darbo sritys tam tikra apimtimi buvo panašios į tas, kurias numato mano naujų pareigų aprašas.
Taip, streso kiekviename darbe – ir manajame – yra, bet man stresas – požiūrio dalykas. Jeigu į visus sunkumus gyvenime žiūrėtume tik kaip į stresines situacijas, būtų labai sunku gyventi. Man jos – kaip iššūkiai. Man patinka pasakymas: kas mūsų nenužudo, mus padaro stipresniais.
– Nekart paminėjote žodį „likimas“. Jūs tikite astrologija? Dievu?
– Kaip ir daugelis lietuvių, esu katalikas. Lankausi bažnyčioje, meldžiuosi, priimu Šventąją komuniją.
– O vis tik, kaip stresines situacijas įveikiate?
– Stresą – bent jau šiuo metu – įveikiu tam tikra savikontrole, savianalize ir man nepalankią situaciją visada bandau paversti man palankia.
– Lengvai užmiegate? Ir miegate 8 valandas, kaip rekomenduoja dauguma gydytojų?
– Įvairiai. Kaip ir visi žmonės. Miego kokybę gal kartais ir mėnulio fazės veikia, ar net labiau įtempta darbotvarkė. Tai – natūralu. Tačiau miegu gerai.
– Jūsų pirmtakas Arvydas Vaitkus (buvęs Klaipėdos uosto direktorius, – aut. past.) buvo nuolat liaupsinamas, žurnalistai jį vadino žvaigžde. Nesijaučiate esąs jo šešėlyje?
– Taip, Arvydas Vaitkus yra žinomas žmogus ir daug nuveikęs. O lyginimas yra nedėkingas dalykas. Jeigu, tarkime, imsi save lyginti su kaimynu, kuris yra labai turtingas, gali pradėti neramiai jaustis, o stresas – garantuotas. Manau, kad aš esu savo kelyje ir žiūriu į priekį.
– Natūralu, kad naujas vadovas atidžiai pažvelgia ar net sukritikuoja buvusį vadovą. Jūs to per pirmus du mėnesius nepadarėte. Jums reikia daugiau laiko, kad įsigilintumėte į visus dalykus? Ar nekritikuoti buvusio vadovo – jūsų principo reikalas?
– Taip, tai yra principinis dalykas – nekritikuoti savo pirmtakų ir jų darbų, kad ir kokia tai sritis būtų. Nepaisant to, kad vėl grįžau į uostą, yra nemažai skirtybių, juk net bandant antrą kartą perbristi upę, jos dugnas, sutikite, bus kitoks. Taip – ir čia. O uostas – mano visas gyvenimas, tačiau, visų pirma, Klaipėdos uosto direkcijos statusas – kitoks. Ir – ne bet koks: kalbame apie valstybinę įmonę. Žinia, iki šiol dirbau privačiame versle, kuris turėjo savo taisykles. Man galbūt dar reikia truputį laiko labiau pajausti valstybės įmonės specifiką.
– Be ko jūs neįsivaizduojate savo darbo dienos pradžios?
– (Pauzė). Be atidaus pasižiūrėjimo į savo darbotvarkę ir kavos puodelio. Trečias dalykas, ko gero, būtų plaukimas, kuris anksčiau buvo neatsiejama beveik kiekvienos mano dienos dalis. Užėmęs uosto vadovo pareigas, šiek tiek rečiau rytais lankausi vieno sporto klubo baseine. Jeigu turiu dalyvauti pasitarime aštuntą valandą, vadinasi, jam turiu pasiruošti – būti darbe septintą valandą.
Tik palyginti visai neseniai pagerinau savo plaukimo įgūdžius. Kai sporto klubas atsidarydavo šeštą valandą ryte, aš būdavau bene pirmasis jo klientas baseine. Kai atvažiavęs į darbą įeinu į liftą, stengiuosi jame nesutikti savo kolegų, nes po plaukimo atrodau „išsitaškęs“ kaip po didelio vakarėlio, veide būna likusios žymės nuo plaukimo akinių (šypteli).
– Susisiekimo ministerija jums suformulavo ambicingus tikslus: užtikrinti darnų uosto augimą, aktyviau reaguoti į taršos klausimus bei glaudžiau derinti uosto ir miesto interesus. Kokius tikslus jūs pats sau iškėlėte?
– Ko gero, mano didžiausias dabartinis tikslas būtų kolektyvui „įpūsti“ reikiamą dvasią. Mano ankstesniame darbe kolektyvas buvo itin motyvuotas, ambicingas ir pilnas idėjų. Apskritai kalbant, man nepatinka kolektyvai – nekalbu apie uostą, – kur reikia žmones, kaip sakau, stumti, o ne sulaikyti: „Pakaks!“
– Kaip tą dvasią įpūsite tokiam dideliam uosto kolektyvui? Gal į pramoginį laivą visus susodinsite?..
– (Šypteli). Laivo nebus. Pernelyg paprasta viskas būtų. Noriu su dalimi kolektyvo susirinkti ir pavažiuoti kur nors toliau. Žinoma, čia, Lietuvoje. Noriu išgirsti, kaip patys žmonės mato uostą, jo gyvenimą.
– O kaip jūs sieksite vystyti uostą ir toliau tvirtinti jo pozicijas?
– Norėčiau, kad mes įgyvendintumėme mums keliamus tikslus. Kad būtumėme našūs. Efektyvūs. Kad būtumėme įmonė, į kurią visi kiti lygiuotųsi – net regiono prasme. Juk mūsų statusas – išskirtinis, dėl to toks turi būti ir požiūris.
– Žinau, kad galite valandą kalbėti apie Klaipėdos jūrų uosto potencialą. Bet pasakykite keliais sakiniais, kur jį matote.
– Didžiąja dalimi, tai būtų konteinerių krova, ypač sugeneruota augančios Lietuvos ekonomikos. Mūsų laisvos ekonominės zonos yra gyvos, veikia aktyviai ir jose dirbančioms kompanijoms reikia krovinius pervežti. Mūsų svarbiausia užduotis – uoste sukurti infrastruktūrą, kad į Klaipėdos jūrų uostą įplauktų ir galėtų čia pasikrauti didžiausių Baltijos regione galimų parametrų laivai. Tokiu būdu mūsų konkurencingumas išaugtų – taptumėme įdomesni visame regione.
– O kaip esate numatęs glaudžiau derinti jūrų uosto ir Klaipėdos miesto interesus?
– Manau, kad minimi interesai yra vystomi teisinga linkme. Dar daugiau – jie žengia į priekį. Mes turime gerą, nuolatinę komunikaciją su miesto vadovais, meru. Aptariame aktualius klausimus, mes dalyvaujame miesto šventėse, susitinkame su miesto bendruomenėmis, ypač tomis, kurios yra nepatenkintos uosto veikla.
– Gal jūs turite savo idėjų ir iškelsite naujų, bendradarbiaujant miestui ir uostui?
– Kažin, ar čia gali būti kokių nors asmeninių iniciatyvų. Svarbiausia – koncentruotis į žaliojo, aplinkai draugiško uosto statusą. Uostas tam deda dideles pastangas.
– Iki tol, kol Valstybės saugumo departamentas 2019 metais nepaskelbė, kad Kinija kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, net Klaipėdos vadovai rimtai svarstė apie Kinijos investicijas statant Klaipėdos išorinį giliavandenį uostą. Kokia jūsų nuomonė dėl tokio uosto poreikio?
– Išorinio giliavandenio uosto projektas yra įtrauktas į Klaipėdos jūrų uosto bendrąjį planą. Tai reiškia, kad bazinis dokumentas tam yra. Pagal jį galime daryti studijas ir panašiai. Bet kad jis atsirastų, turi būti garantuota aplinkybių visuma: kad būtų garantuotas gerokai didesnis krovinių srautas, turi atsirasti koncesininkas arba operatorius, kuris garantuotų tokį krovinių srautą ir taip toliau. Mums vieniems toks projektas – per didelis.
– Ar investuotojas galėtų būti iš Kinijos?
– Manau, kad pradinėje stadijoje turėtumėme priimti ir analizuoti visus pasiūlymus iš įvairių valstybių, kurios nekelia grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.
– Sutikite, kad uosto veikla yra tam tikra dalimi neapibrėžta – ir dėl geopolitinių veiksnių, ir, kaip matėme, koronaviruso pandemijos, o dabar (kalbėjomės rugpjūčio viduryje, – aut. past.) ir įvykių Baltarusijoje.
– Taip, kaip ir bet kurioje kitoje kompanijoje. Uosto veikla, palyginti su kitomis ekonominėmis veiklomis, dėl „kovido“ ypač nenukentėjo. Per pirmąjį metų pusmetį krovos apimtys sumažėjo 6,6 procento. Tai nėra itin blogai. Tikimės, kad antrąjį pusmetį dirbsime sėkmingiau ir pasieksime buvusį lygį. Koronaviruso pandemijos metu dauguma mūsų kolektyvo dirbo nuotoliniu būdu, o krovos darbai buvo vykdomi laikantis visų visuomenės sveikatos reikalavimų.
Gaila, tačiau šį sezoną dėl koronaviruso pasekmių dar nesame Klaipėdoje sulaukę nė vieno kruizinio laivo. Tikėtina, kad šį sezoną jų taip ir neišvysime. Tai – bėda ir uostui, ir miestui. Juk kiekvienas turistas čia išleidžia pinigų.
– Jūs – iš Plungės. Kaip dažnai vykstate ten grybauti ir uogauti?
– Grybauti ar uogauti nevažiuoju, bet, kai turiu galimybę, vykstu po Oginskių dvaro parką pasivaikščioti, aplankau artimųjų kapus.
– Kaip jūs apibūdinate save kaip vadovą trimis žodžiais?
– (Pauzė). Reiklus, atsakingas, patikimas.
– Turite žalingų įpročių, kurių norėtumėte atsisakyti?
– (Šypteli). Vakarais kartais galėčiau mažiau valgyti...
– Kokią knygą šiuo metu skaitote?
– Skaitau daug knygų. Šiuo metu skaitau „NLP vadovas“ apie neurolingvistinį programavimą, taip pat Marko Aurelijaus „Sau pačiam“, taip pat knygas apie motyvaciją, gerą savijautą.
– Jeigu galėtumėte susitikti pavakarieniauti su kuria nors istorine asmenybe, kas ji būtų?
– (Pauzė). Labai geras klausimas... Visą savo gyvenimą norėjau susitikti su Michaeliu Šumacheriu, vokiečių „Formulės 1“ lenktynininku, septyniskart „Formulės 1“ pasaulio čempionu. Man jis – legendinė asmenybė. Netgi važiavau į susitikimą su juo, tačiau būtent dėl uosto reikalų man teko grįžti atgal ir šį susitikimą atšaukti...