Mūza Svetickaitė: „Galima sakyti, kad kiekvienas žmogus yra šiek tiek ateivis!“

Palangos senosios gimnazijos gimnazistė Mūza Svetickaitė stulbina savo giliomis žiniomis įvairiose mokslo srityse. LRT žaidime „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ 17-metė palangiškė dalyvavo net 16 kartų – laimėjo 9 žaidimus, 5 iš jų – superfinaluose: devintokų, du kartus dešimtokų ir du kartus vienuoliktokų! Dešimtą klasę šiemet baigiusią merginą žavi literatūra ir poezija, domina filosofija, kinas, fotografija, dailė. Mūza  mielai atsakė į žurnalo „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partnerio, klausimus.

– Ar jūs – genijus? Beje, kokia žodžio „genijus“ moteriška giminė? 

– Ne, esu aktyvi moksleivė ir menininkė, kuri niekaip nenusėdi vietoje ir stengiasi išbandyti save daugelyje sričių (šypsosi). Ne dėl to, kad esu gabi ar kad laimėčiau – labiausiai mėgstu procesą, galimybę dalyvauti renginiuose, televizijos projektuose, konkursuose, pasiruošimą jiems ir būtent dalyvavimo virtuvę, o ne rezultatą. Dalyvaudama, mokydamasi atrandu daug naujų pomėgių ir susipažįstu su fantastiškais žmonėmis, su kuriais gera draugauti ar iš jų mokytis, kartais tai nulemia ir ateities pasirinkimus. Man labai patinka Budos mintis, jog reikia niekuo netikėti, o viską išbandyti pačiam. Juk jei draugui tas dalykas nepatiko, kodėl turi nepatikti ir man? Visi esame skirtingi žmonės, individualume glūdi stiprybės. O sėkmės sulaukiu dėl to, jog dažniausiai įdedu nemažai pastangų, tačiau dirbti smagu ir lengva, kai degi ta veikla, kuria užsiimi. Viskas įmanoma, kai nuoširdžiai nori, stengiesi ir esi užsidegusi.

O moteriškos žodžio „genijus“ giminės, deja, nėra... Matyt, reikėtų sakyti „genijė“? (Šypsosi). Taip nutiko turbūt dėl to, jog moksle, mene, politikoje ilgą laiką vyravo patriarchatas. Tačiau moterys nuo seno ne tik vykdė puikius mokslo, meno atradimus, bet ir valdė valstybes – prisiminkime Egipto faraonę Hačepsutą ar mokslininkę Mariją Kiuri... Moterų išstūmimas iš logikos, racionalumo ir aukšto intelekto reikalaujančių sričių yra nesąžiningas ir neteisingas. 

– Kam esate dėkinga už talentus, kuriuos turite? Dievui? Tėvams? Savo darbštumui? Atsitiktinumams?

– Pirmiausia – šeimai, kuri nuo pat mažumės besąlygiškai mane palaiko, skatina augti ir padeda įgyvendinti net avantiūriškiausias idėjas (šypsosi). Taip pat visai aplinkai, supusiai nuo vaikystės. Augau kultūros, knygų ir meno kupiname pasaulyje, bendravau su unikaliais žmonėmis, kurių pamokas nuolat prisimenu, teko susipažinti su nuostabiais mokytojais, kurie suteikė neįkainojamų žinių... Dabar esu labai laiminga, jog konkursuose, paskaitose, tokiose aplinkose kaip Nacionalinė moksleivių akademija ar Rašytojų sąjungos Vasaros akademija galiu susipažinti su įkvepiančiais bendraminčiais ir savo srities profesionalais, kurie paskatina į pasaulį, kūrybą, mokslą žiūrėti kitaip. Tėvams esu dėkinga ne tik už išugdytus gabumus, palaikymą, bet ir įdiegtas vertybes: esu darbšti, atkakli, užsispyrusiai siekiu užsibrėžto tikslo, tai stipriai prisideda prie sėkmės. Esu dėkinga Vlado Jurgučio progimnazijai, kurioje labai stipriai patobulėjau, ir Senajai gimnazijai, kurioje mokausi, tobulėju ir įgyvendinu svajones dabar. Tačiau kartais aplinkybės susiklosto sėkmingai, atsiduriu tinkamu momentu tinkamoje vietoje, tad esu dėkinga ir Dievui, visatai, o kartais ir atsitiktinumui.

– LRT žaidime „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ dalyvavote 16 kartų. Ar jums ten dar įdomu?

– Žinoma! Jei būtų nebeįdomu, nebedalyvaučiau (šypsosi). „Tūkstantmečio vaikai“ yra unikalus projektas, neturintis jokių algoritmų, kaip jam pasiruošti ar laimėti. Kiekvienas žaidimas yra unikalus ir nepakartojamas, visos laidos kupinos emocijų, kurių niekur kitur nerasi, o didžiausias laimėjimas yra patirtis, įdomūs žmonės ir įgūdžiai, kurių kiekvienas žaidimas atneša vis naujų. Žinoma, laimėti smagu, bet „Tūkstantmečio vaikuose“ dalyvauju, nes labai myliu šį projektą, jis sukelia malonią įtampą, protmūšiai yra vienas didesnių mano pomėgių, o būti televizijoje irgi labai patinka. Žinoma, per 6 sezonus jau išmokau šiek tiek pasiruošti laidoms ir įgijau patirties, kuri leidžia žaidimo metu mažiau klysti. Tačiau kiekviename žaidime viskas prasideda nuo nulio, kiekvienas dalyvis – ir veteranas, ir debiutantas – turi tokias pačias galimybes laimėti ir žaidimas gali pakrypti bet kaip. Todėl kiekviena laida – unikali, kupina adrenalino, bet svarbiausia – džiaugsmo žaisti ir būti šaunių žmonių apsuptyje.

– Koks jums buvo sunkiausias klausimas „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ konkurse? O lengviausias?

– Sunkiausi klausimai visad yra tie, į kuriuos nežinai atsakymo, o lengviausi – į kuriuos atsakai ir gauni taškų (šypsosi). „Tūkstantmečio vaikuose“ žaidžiu šešis sezonus iš eilės, dalyvavau 16-oje žaidimų, tad visų klausimų tikrai nepamenu ir visų sunkiausią klausimą išrinkti būtų sunku. Bet pastaruoju metu klausimas apie šiuolaikinę popmuziką pasirodė gan sunkus, nes klausau alternatyvios, klasikinės, roko ar džiazo muzikos, o pop naujienų neseku (šypsosi). Lengviausio klausimo neišskirsiu, bet paminėsiu tą, kuris sukėlė šypseną: aštuntoje klasėje reikėjo atsakyti, kokiame mieste įvyko nelaimė, apdainuojama Danieliaus Dolskio dainoje apie nuskendusią meilę... Teisingas atsakymas, be abejo, buvo Palanga. Labai džiaugiausi, kad įvyko toks šaunus sutapimas ir mano miestas žaidime atnešė porą taškų (šypsosi).

– O kokio dalyko gimnazijoje tiesiog nemėgstate?

– Lengviau būtų atsakyti, ką mėgstu (šypsosi). Žaviuosi ne tik menais, kalbomis, istorija, geografija, bet ir programavimu, matematika, chemija... Turbūt nėra blogų dalykų, tik netinkamas priėjimas prie jų, nevykusiai susiklosčiusios aplinkybės... Žinoma, kartais daug nulemia ir tai, kad kai kurioms sritims tiesiog nesi sutvertas. Šiuo metu kiek mažiau dėmesio skiriu fizikai, anksčiau ji buvo viena mėgiamiausių disciplinų, tačiau situacija susiklostė taip, jog atsirado daug naujų veiklų, o visur nepersiplėši. Pasirinkus vieną, tenka atsisakyti kito. Bet domiuosi astronomija ir astrofizika (šypsosi). O prie dėsnių ir uždavinių, tikiu, kada nors dar sugrįšiu.

– Jus žavi literatūra ir poezija, kitos meno sritys: filosofija, kinas, fotografija, dailė. Kaip pagal meilę šiuos dalykus išrikiuotumėte?

– Labiausiai myliu literatūrą, ypač poeziją ir eseistiką, nes šia veikla užsiimu gan seniai, ją labiausiai jaučiu ir jos pagalba galiu paveikiausiai kalbėti apie tai, kas rūpi. Kita sritis – filosofija, nes ji apima ir rašytinius, ir vizualiuosius menus, ir mokslą, ir kasdienybę bei kiekvieno mūsų mąstyseną. Ji slypi kiekviename žingsnyje. Toliau – neabejotinai kinas: šiemet baigiau kino edukacijos projektą „Ekranai“, 10 savaičių su kino režisieriais Marat Sargsyan ir Andriumi Blaževičiumi mokėmės kino pagrindų: gilinomės į režisūrą, montažą, scenarijaus rašymą, kameros darbą... Nors visad mylėjau autorinį kiną, šis projektas paskatino pačią sukurti trumpametražį filmuką ir net pasvarstyti apie galimą ateitį kino aikštelėje. Toliau keliautų muzika (ypač myliu džiazą, roką, indie, pati groju ukulėle), fotografija ir dailė. 

– O ar mėgstate megzti ar šeimą palepinti pietumis savaitgaliais?

– Su šeima mėgstame laiką leisti aktyviai: būti gamtoje, miške ar pajūryje. Daug laiko skiriame pasivaikščiojimams. O būdami namuose mėgstame žaisti įvairius stalo žaidimus, žiūrėti gerus filmus, klausytis muzikos (turime panašų skonį – visi mėgstame roką ir praėjusio amžiaus 7-9 dešimtmečių muziką). Esu užimta ir turiu daug veiklų, pastaruoju metu tenka nemažai laiko praleisti kelyje į konkursus, filmavimus, kitus renginius, tad ramų laiką su šeima labai vertinu.

– Be ko neįsivaizduojate savo gyvenimo?

– Be šeimos, draugų, supančių žmonių, taip pat be kūrybos ir nuolatinio veiksmo. Esu labai laiminga, kad turiu fantastišką šeimą, mane supa nuostabūs žmonės, su kuriais galiu mokytis, kasdien augti, mylėti ir būti mylima. Kūrybiškumą išreiškiu kasdien bet kurioje veikloje, nebūtinai rašyme: man patinka mintis, kad kūrybiškumas yra būdas gyventi žiūrint į pasaulį įvairiais kampais, tad kūrybiškai galima žvelgti ir į mokslą, mokymosi procesą ar kasdienybę. O veiksmas aprėpia tai, jog mėgstu daugybę įvairių sričių, turiu nemažai veiklų – nuo papildomų istorijos, filologijos mokyklų, olimpiadų iki televizijos – bet visas jas labai myliu ir nuolatinis veiksmas, staiga atsirandantys pasiūlymai ir galimybės daro kasdienybę nenuspėjama ir labai įvairia.

– O Palangos?

– Be grafų Tiškevičių istorijos, unikalaus jų kultūrinio paveldo ir medinės architektūros. Palangoje tarsi tvyro Tiškevičių aura, kuri suteikia kurortui charizmos ir polėkio (šypsosi).

– Kokia yra jūsų pravardė gimnazijoje?

– Nuolatinės pravardės neturiu (šypsosi). Dabar draugai ar bendraamžiai kartais pavadina Einšteinu, o progimnazijoje mano pravardė buvo Bosas. 

– Ar jau nusprendėte, ką studijuosite?

– Svajoju studijuoti filosofiją ir vizualinę kultūrą Vilniaus universitete. Požiūris, kad filosofai tik mąsto ir nuolat skendi depresyviose mintyse yra labai stereotipiškas ir klaidingas. Filosofija mane žavi tuo, jog ji slypi visuose menuose, visuose moksluose ir net kiekvienoje kasdienybės akimirkoje (turbūt ne veltui filosofija vadinama mokslų motina, o Filosofijos fakultetas VU veikia nuo pat universiteto atidarymo 1579-aisiais). Kiekvienoje mūsų mintyje, kiekviename pasirinkime galime rasti filosofijos, net jei ji ir pasąmoninga. Be to, šios studijos apima ne tik filosofijos krypčių ir veikalų analizę ar mąstymo, analizavimo, minčių raiškos mokymąsi, bet ir šiuolaikinį meną, medijas, kiną, performansus, režisūrą, taip pat ir tiksliuosius mokslus – programavimą, matematiką, logiką, tad jos apjungia visus mano pomėgius, nes itin mėgstu ne tik humanitarinius ir socialinius mokslus, bet ir matematiką, informatiką, o „užsidaryti“ kurioje nors vienoje srityje būtų liūdna. Filosofija leidžia skirtybėms, kurias mėgstu, sąveikauti kartu.

– Ar jau patyrėte meilę?

– Visas mano gyvenimas yra meilė. Užaugau (ir tebeaugu) su neaprėpiama šeimos ir giminių meile, myliu savo draugus, bendraminčius, visus sutiktus žmones, su kuriais gera būti, myliu Palangą ir Lietuvą, myliu gyvenimą ir kiekvieną akimirką. O kūryba, mokslai, visos veiklos irgi yra ne iš prievolės, siekio laimėti ar išsilavinti, o būtent iš meilės menui, mokslui, visuomeninei veiklai ir pačiam procesui. Man gera kurti, skaityti, mokytis ir būti aktyviai. Meilė yra tarsi varikliukas, kuris verčia judėti net tada, kai atrodo, kad viskas nebeturi prasmės. 

– O ar vaikinų neatbaidysite? Girdi, pernelyg protinga?

– Nemanau, kad santykiuose su kitais žmonėmis reikia apsimetinėti ir vaidinti kažką kitą. Toks bendravimas labai dirbtinas ir net toksiškas. Man nuoširdumas, atvirumas ir buvimas savimi yra svarbiausia. Jei bendraujant su kitu žmogumi nepatinka kažkuri jo savybė, manau, reikia arba su ja susitaikyti, arba nutraukti santykius, bet nebandyti atsisakyti savasties ar paversti save ar kitą kitokiu žmogumi su įsivaizduojamomis idealiomis savybėmis. Svarbiausia – natūralumas ir atsidavimas kasdienybei. Daugiausiai ji duoda tada, kai nieko nelauki (šypsosi).

– Kas jums yra laimė?

– Laimė yra būti čia ir dabar, negalvoti apie jokius rūpesčius, apie pabaigas ar rezultatą, o visa esybe mėgautis momentu ir semti iš akimirkos viską, kas joje slypi. Laimė slypi geroje knygoje, nuoširdžiame pokalbyje su draugu, pasivaikščiojimu gamtoje... Bet kurioje vietoje, bet kuriuo metu, kai pati pajėgiu tai laimei atsiverti. Tad laimė yra veikiau ne išorinės aplinkybės, o vidinis nusiteikimas, atvirumas pasauliui ir harmonija su aplinka, kurią pasiekti turiu pati.

– Kada paskutinį kartą verkėte? Dėl ko?

– Kai antrąkart laimėjau „Tūkstantmečio vaikų“ vienuoliktokų finalą (tai buvo penktasis laimėtas finalas ir trečioji pergalė šiemet), labai džiaugiausi, bet ne tik dėl laimėjimo: buvau labai laiminga ir dėkinga už artimuosius, kurie visad palaiko, už mokytojus ir visus sutiktus žmones, iš kurių galiu mokytis, už sėkmę ir laimingai susiklosčiusias aplinkybes, už galimybę dalyvauti ir augti šiame projekte, už tai, kad įdėtas darbas nenueina veltui... Tada ir verkiau, bet ne iš skausmo, o iš dėkingumo ir džiaugsmo. 

– Su kokia istorine asmenybe norėtumėte išgerti puodelį arbatos?

– Su Gabriele Petkevičaite-Bite. Į jos veiklą įsigilinau dalyvaudama LRT projekte „Laiškas istorijai“: nusprendžiau parašyti laišką Bitei, tačiau tai padariau kiek netradiciniu būdu. Su GIS mokyklos pagalba parengiau interaktyvų maršrutą, kuriame atsispindi feministiniai Bitės veiklos aspektai ir jos atminimo įamžinimas dabartinėje Lietuvoje (https://arcg.is/1qPO4q1). Už šį darbą šeštajame moksleivių žemėlapių konkurse „Mano žemėlapis Lietuvai“ buvau apdovanota II vieta. Bitė buvo labai drąsi moteris, ji ne tik rašė knygas, mokytojavo, bet ir kovojo už moterų, vaikų teises, užsiėmė labdara... Jos idėjos XX a. buvo labai progresyvios, tad su Bite norėčiau aptarti daugelį dalykų.

– Ar gyvenime patyrėte stebuklų? Kokių?

– Visas gyvenimas yra stebuklas. Meilė, draugystė, laimė, šeima, galimybė augti, keliauti, susipažinti su nuostabiais žmonėmis ir iš jų mokytis, kurti, įgyvendinti svajones... Nelaikau to duotybe, visa tai atrodo labai stebuklinga, tačiau kartu ir trapu, todėl esu labai dėkinga už kiekvieną dieną ir visus stebuklus – nesvarbu, didžiulius ar mažus, kuriuos ji atneša.

– Ar tikite ateiviais iš kitų planetų? O gal jumyse slypi ateivė? Juk jūsų žinių pakaktų visai Palangos gimnazijos abiturientų laidai? 

– Nors mokslo atradimai – didžiuliai, apie visatą iš tiesų žinome labai nedaug. Išties sunku įsivaizduoti erdvę, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos, o kosmosas toks yra. Tačiau apie tai, kas slepiasi, pavyzdžiui, kitoje juodųjų skylių pusėje, galime galvoti tik pasitelkdami vaizduotę, nes dar niekas ten nėra buvęs. Manau, kad kosmose gali slypėti bet kokie padarai, kurių žmogaus vaizduotė neaprėpia, ir tos minties nežinomybė mane žavi. 

Galima sakyti, kad kiekvienas žmogus yra šiek tiek ateivis – juk visi esame skirtingi ir toje skirtybėje bei gebėjimuose suderinti vienas kito unikalumus ir slypi mūsų stiprybė. Galbūt vieni žmonės to „ateiviškumo“ turi daugiau, juos kai kas mėgsta vadinti keistuoliais, individualybėmis... Kiti mažiau išsiskiria iš minios ir daro tai, kas visuomenėje įprasta ir laiko patikrinta. Kievienam – savo kelias, kiekvienas žmogus, kad ir ką bedarytų, yra įdomus ir unikalus. O dėl žinių... Gyvename informacinėje visuomenėje, bet kokį faktą galime akimirksniu susirasti internete, o dirbtinis intelektas anksčiau ar vėliau tikrai pralenks žmogų savo atmintimi. Tad, mano galva, svarbiau nei žinios dabar yra gebėjimas susirasti ir apdoroti tai, ko tau iš tiesų reikia, taip pat turimų žinių taikymas. Labiau už žinias vertinu logiką, gebėjimą rasti atsakymus į klausimus, kurių nežinai, bet gali prireikti mąstymo pagalbos. Jokio roboto mechanizmai neveiks taip, kaip žmogaus smegenys, kuriose racionalumas ir jausmai vienas kitą papildo. O svarbiausia – kūrybiškumas, kurio neįsprausi į jokias formules ir algoritmus.

– Kaip keikiatės?

– Mėgstu lietuviškus ir mažiau vartojamus priežodžius, keiksmažodžius irgi. Mano močiutė – tikras įdomių pasakymų, negirdėtų žodžių lobynas. Juk žodžius faustpatronas, kurdupelis, narakinis žino tikrai nedaugelis. Pastebėjau, kad dalį jos žodyno perėmiau ir aš. Pastaruoju metu dažnai naudoju jos pasakymą pinčiukas žalio medžio. Prieš kelias dienas pagavau save sakančią keiksmažodį šventa mėta. Neįsivaizduoju, kaip į galvą atėjo toks posakis (šypsosi).

– Koks lietuviškas žodis jums – sudėtingiausias? O keisčiausias?

– Savo keistumu mane žavi žodžiai šilčiarodis (termometras), mokslinyčia (mokykla), paišelis (pieštukas), apšviestūnas (inteligentas). O kiek sudėtingi man yra žodžiai funikulierius, identitetas, ingredientai.

– Kaip leisite vasarą?

– Šie mokslo metai buvo gan įtempti, kupini olimpiadų, konkursų, projektų... Dėl karantino dauguma veiklų ne dingo, o tik persikėlė į kitą formatą. Tad norėčiau tiesiog pailsėti – skaityti knygas, aktyviai leisti laiką gamtoje, kurti, būti su artimaisiais... Šiemet, baigusi kino edukacijos programą „Ekranai“, pradėjau kurti ir filmukus, tad norėčiau nufilmuoti trumpametražį filmą, galbūt vėliau pavyks su juo sudalyvauti ir jaunimo kino festivalyje. Dėl nenuspėjamos pandemijos situacijos sunku ką nors planuoti, tačiau jei pavyks, norėčiau sudalyvauti Rašytojų sąjungos Vasaros akademijoje, Nacionalinės moksleivių akademijos Vasaros sesijoje ir Baltijos-Amerikos laisvės fondo Lyderystės akademijoje.

– Ką norėtumėte Palangoje pakeisti?

– Palanga jau beveik dešimtmetį keičiasi į gerąją pusę: daugėja kultūros, jaunimo erdvių, galimybių aktyviai, sveikai ir saugiai leisti laiką, sportuoti, bendrauti ar dalyvauti renginiuose, o triukšmo, popsinių pramogų mažėja. Norėčiau, kad šie pokyčiai tęstųsi ir Palanga taptų kultūros, aktyvaus poilsio ir prasmingų pramogų kupinu kurortu. 

– O savyje?

– Esu kiek karštakošiška, tad norėčiau įgauti daugiau vidinės ramybės ir mažiau jaudintis dėl dalykų, kurių neverta komplikuoti. Stresas problemos neišspręs, tad daugeliu atveju nervintis neverta. Pamažu pavyksta tai įsisavinti, tačiau norėčiau išlikti rami visose situacijose. 

– Kiek paprastai nešiojatės pinigų? O kaip „Maximos“ stipendiją išleidote? 

– Tiek, kiek tuo metu reikia, priklausomai nuo to, kur esu ir ką planuoju veikti (šypsosi). Pernykštės „Lietuvos Maximalistų“ stipendijos bendra vertė buvo 1350 eurų, šiųmetės – 765 eurai. Taip pat esu dėkinga „Vilai Komodai“ už suteiktą Palangos kalėdinę jaunimo premiją. Įstojau į Nacionalinę moksleivių akademiją mokytis lietuvių filologijos ir literatūros teorijos, taip pat į Vilniaus universiteto Jaunųjų istorikų mokyklą, mokslus padengiau stipendijos lėšomis. Įsigijau ukulėlę ir pradėjau mokytis groti, įsidiegiau profesionalias montavimo, vaizdo apdorojimo, dizaino programas. Taip pat stipendija leido laisvai keliauti į įvairius renginius, konkursus, TV projektus, susipažinti su įdomiais žmonėmis, įgyvendinti svajones. O likusią stipendijos dalį skyriau taupyklei.

– Padeklamuokite prašau jums pirmą į galvą dabar šovusį ketureilį…

– Mūsų dienos – kaip šventė,

Kaip žydėjimas vyšnios, –

Tai skubėkim gyventi,

Nes prabėgs – nebegrįš jos!

(Salomėja Nėris)