„MONOlitas“ – paroda, skirta atsisveikinti su litu

Vasario 16-ąją palangiškiai ne tik šventė valstybės gimimo dieną. Susirinkę į nauja parodų erdve tapusią Palangos autobusų stoties salę, klausydamiesi Roko Smilingio skrabalais atliekamų melodijų, jie turėjo galimybę pagerbti Palangoje gimusio lito tėvu vadinamo Vlado Jurgučio atminimą, susipažinti su Lietuvoje nuo pat T. Kosciuškos laikų iki šių dienų cirkuliavusios valiutos paroda bei atsisveikinti su nuo sausio 1-osios iš apyvartos išeinančia mūsų nacionaline valiuta – litu.

„MONOlite“ – ir „Litografika“, ir pinigai
Paroda „MONOlitas“ – ne pirmoji, kuri atidaryta originalia parodų erdve tapusioje naujosios Palangos autobusų stoties keleivių laukimo salėje. Į kurortą atvykstančius ir išvykstančius iš jo pasitinka ir išlydi istorinės fotografijos ekspozicija „Transportas Palangoje 1915–1975 metais“, kurios sudarymui savo archyvus atvėrė Jūratis Liachovičius, Saulius Žulkus ir Kęstutis Rudys. O nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios čia pristatoma dr. Šarūno Toliušio ekspozicija „Pinigai Lietuvoje nuo 1794 metų“, Ado Sendrausko eksperimentinės fotografijos paroda „Litografika“ bei lopšelio-darželio „Nykštukas“ parodėlė „Mes mylim Palangą“.
Pagrindinis visų šių parodų iniciatorius Fotobienalė.LT prezidentas fotomenininkas Adas Sendrauskas, dizainerės Gintarės Grišmanauskaitės padedamas, parodai „Litografika“ pristatė penkias išdidintas litų kupiūras. Pasak paties A. Sendrausko, ne veltui pirmuosius litus kūrė garsiausi to meto Lietuvos dailininkai Adomas Varnas, Adomas Galdikas, Antanas Žmuidzinavičius bei Vilius Jomantas: kupiūros – tikri meno kūriniai, išsiskiriantys tiesiog tobula grafika. Fotomenininkas pasirinko ir ekspozicijai pristatė 1924 m. gruodį išleistą 1000 litų kupiūrą su jos centre pavaizduotu Vyčiu, 1922 m. lapkritį išleistą 100 litų kupiūrą, kurią puošia „Vytautas didysis“, 50 litų kupiūrą su kunigaikščio Gedimino atvaizdu, 20 litų kupiūrą su uosto vaizdu bei 5 litų pinigą, kurį puošia Žalgirio mūšio scena.
O po didžiulėmis litų kupiūrų nuotraukomis stovi ekspoziciniai stalai, ant kurių po stiklu eksponuojami nuo T. Kosciuškos sukilimo laikų iki šių dienų Lietuvoje cirkuliavę pinigai. Kolekciją surinko dr. Š. Toliušis, kolekcionavimo „liga“ užsikrėtęs nuo savo tėvelio. Čia galima pamatyti dar 1794 m. išleistus popierinius pinigėlius, iki pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje cirkuliavusius rusiškus rublius bei červoncus, ostrublius bei ostmarkes, kurios 1919 m. buvo pervadintos į auksinus, pirmuosius lietuviškus litus bei popierinius centus, vadinamuosius tarybinius rublius, atkūrus Nepriklausomybę kurį laiką cirkuliavusias liaudyje vadintas „vagnorkes“ ir iki šių metų sausio pirmosios mūsų nacionaline valiuta buvusius litus.

Litas ir V. Jurgutis
Vienas parodos „MONOlitas“ organizatorių Vitalius Litvaitis gausiai į parodos atidarymą susirinkusiems palangiškiams pristatė lietuviškojo lito istoriją, apimančią 1922–1941 m. ir 1993–2014 m. laikotarpius. Jis priminė, jog lito istorija prasidėjo 1922 m. rugpjūčio 8 d., kai Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė Lito įstatymą. Beje, įstatymas priimtas vos keturių balsų persvara, nes kai kuriems to meto politikams atrodė, jog sava valiuta jaunai valstybei – per sunki finansinė našta. Ginčytasi buvo ir dėl valiutos pavadinimo: siūlyta naująjį pinigą vadinti ir doleriu, ir muštiniu, smulkius pinigėlius – auksinais.
„Lito pavadinimą pasiūlė Seimo Ekonominės komisijos pirmininkas Vaclovas Vaidotas“, – priminė V. Litvaitis, pridūręs, jog pirmojo lito vertė buvo viena dešimtoji JAV dolerio arba 0,150 gramo gryno aukso.
Nacionalinė valiuta Lietuvoje pradėjo cirkuliuoti 1922 m. spalio 2 d. , o po poros metų, 1924 birželį, buvo priimtas Monetų įstatymas – mat popieriniai centai kaipmat susitrindavo.
Centų monetų autorius buvo skulptorius Juozas Zikaras, vėliau sukūręs Palangą puošiantį J. Basanavičiaus biustą.
„Lito istorija neatsiejama nuo Vlado Jurgučio, kurio gimimo 130-ąsias metines minėsime šį rudenį, vardo“, – pabrėžė V. Litvaitis.
Jis priminė, jog V. Jurgutis gimė ir dabar J. Piktuižio gatvėje tebestovinčiame 13 numeriu pažymėtame name ir trumpai papasakojo akademiko, profesoriaus, pirmojo (1922–1929) Lietuvos banko valdytojo, Lietuvos mokslų akademijos pirmininko, Kauno ir Vilniaus universitetų dėstytojo, dvasininko, Steigiamojo Seimo nario (1920–1922); lito ir Lietuvos finansų mokslo pradininko ir kūrėjo biografiją.

Ne tik lito istorija
Dr. Š. Toliušis susirinkusius į parodos pristatymą supažindino su Lietuvos pinigų istorija iki lito ir laikotarpiu, kai jo apyvartoje nebuvo. Jis pabrėžė, kad nuo T. Kosciuškos sukilimo laikų, kai buvo išleisti popieriniai pinigai, Lietuva tapo viena iš nedaugelio valstybių, turėjusių popierinę valiutą. Vėliau, didžiajai Lietuvos daliai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, čia cirkuliavo cariniai rubliai. Pirmojo pasaulinio karo metu naujas teritorijas užkariavę vokiečiai, nenorėdami, kad jų markė nuvertėtų, Lietuvoje, Latvijoje ir dalyje rytų Lenkijos įvedė ostrublius, vėliau – ostmarkes, kurios, beje, buvo smarkiai padirbinėjamos, ypač – Kaune. Į auksinus 1919 m. pervadintos ostmarkės (smulkieji pinigėliai vadinti skatikais) cirkuliavo iki lito įvedimo.
Beje, kalbant apie lito įvedimą – pasak Š. Toliušio, Lietuva jį bandė kurti „tuščioje vietoje“. Tačiau diplomatams pavyko gauti reparacijas auksu. Pažymėtina, kad Estija gavo 10 mln., Latvija – 6 mln., o Lietuva – tik 3 mln. aukso rublių, koją pakišo lenkai...
Lietuvą aneksavus Tarybų Sąjungai, pastaroji bandė išstumti litą, įvesdama vadinamą červoncą. Tačiau lietuviai ir toliau naudojosi litu. Tad 1941 m. kovą buvo priimtas įstatymas, draudžiantis litą. Visi pinigai buvo surinkti ir išvežti į Maskvą – monetoms sukrauti prireikė ne vieno vagono. Kur vėliau atsidūrė šie pinigai, pasak Š. Toliušio, neaišku iki šiol.
Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje vėl cirkuliavo vokiškos markės, o po jų grįžo rubliai. Atkūrus nepriklausomybę, kurį laiką Lietuvoje buvo naudojama pereinamo laikotarpio valiuta, liaudyje vadinta „vagnorkėmis“. Anot Š. Toliušio, kadangi ant šių pinigėlių niekur nebuvo parašyta, jog už padirbinėjimą gresia baudžiamoji atsakomybė, tautiečiai padirbinėjo „vagnorkes“ kaip tik įmanydami. Tada apie jas buvo pasakojama galybė anekdotų. Vienas jų – apie 200 „žvėriukų“ (taip laikinieji pinigai taip pat vadinti, nes ant jų buvo vaizduojami įvairūs gyvūnai) kupiūrą, ant kurios puikavosi elnio atvaizdas: „Jeigu nori sužinoti, ar kupiūra tikra, susuk ją, pastuksenk į stalo kampą, vėl išvyniok. Jeigu elnio ragai vietoj – kupiūra tikra, jei nubyrėjo – padirbta“.
Litas grįžo 1993 metų birželio 25-ąją. Atsisveikinti su juo pradėjome nuo šių metų sausio 1-osios, kai Lietuvos valiuta tapo euras.