Jono Meko šimtmečiui skirta fotografijų paroda „Semeniškių idilės“

Kupinas kultūros Lietuvos kurortas svetingai atsiveria vis kitokiems patyrimams. Šįkart į vasaros sostinę atkeliauja įstabi fotografijų paroda – Jono Meko „Semeniškių idilės“. 2022-ieji mini šios neeilinės asmenybės, charizmos ir neišsenkančios energijos kupino, legendinio filmininko ir poeto – itin daugiasluoksnio kūrėjo Jono Meko gimimo šimtmetį. Savo kelią po Lietuvos regionus „Semeniškių idilės“ pradėjo praėjusių metų gruodžio mėnesį Juodkrantėje, o sukti savo ratą baigs šiemet gruodį Biržuose, Meko gimtinėje. Vidurvasaris ir pusiaukelė – Palangos viešosios bibliotekos parodų salė liepos 1 – 26 dienomis, kur turėsite puikią galimybę iš arčiau pažinti šį originalų, nepakartojamą menininką ir mąstytoją jautriai prabylantį į mus iš savo gyvenimo kryžkelių ir stotelių: Niujorko ir Semeniškių, įamžintą fotografų Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Viktoro Kapočiaus ir J. Meko žmonos Hollis Melton. Visi keturi fotografai į Joną Meką žiūrėjo iš skirtingų požiūrio taškų, todėl pavyko subtiliai atskleisti jo portretą, daugelis jų eksponuojamos pirmą kartą.

Jonas Mekas gimė 1922 m. mažame, jau išnykusiame Semeniškių kaime, Biržų raj. Antrasis pasaulinis karas drastiškai paveikė daugelio Lietuvos gyventojų likimus, tad  1944 metais, baimindamiesi persekiojimo, iš gimtinės į Vakarus kartu su broliu Adolfu pasitraukė ir Jonas. Penkerius metus praleido įvairiose darbo bei pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, o 1949 m. emigravo į JAV ir apsistojo Niujorke. Pirmą kartą į gimtuosius Semeniškius J. Mekas, kartu su broliu Adolfu bei jo žmona Pola Chapelle grįžo tik 1971 m., praėjus 27 metams po išvykimo. Sunku įsivaizduoti ką broliams reiškė grįžti į gimtąjį kraštą po šitiek metų. Jausmų, kuriuos sukėlė susitikimas su giminėmis, atvaizduoti neįmanoma, tačiau eksponuojamos nuotraukos leis bent šiek tiek pajusti tų sugrįžimų dvasią.  Abu broliai: Adolfas ir Jonas Mekai nepaliaujamą gimtojo krašto ir Semeniškiuose (Biržų r.) likusios šeimos ilgesį užfiksuoja kino juostoje ir sukuria po filmą. Tėvų įskiepytos gyvenimo vertybės puikiai atsiskleidžia brolių Mekų rašytuose ir 2019 m. paviešintuose laiškuose mamai bei kitiems namiškiams – Gyvenimo lai(š)kai. Dar būdamas Vokietijoje, 1948 m. J. Mekas parašo pirmąjį eilėraščių rinkinį Semeniškių idilės. Jono Meko šimtmečiui skirta fotografijų paroda, inicijuota Lietuvos kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje,  menotyrininko Tomo Ivanausko, būtent ir pavadinta šios eilėraščių rinktinės vardu.

Liepos 26 d. ( antradienį) 17 val. parodos uždarymo proga – išskirtinis renginys viešojoje bibliotekoje:  „Semeniškių idiles“  pristatys pats jos sumanytojas ir kuratorius Tomas Ivanauskas, vyks filmo „Jono Meko antologija“ peržiūra, kuriame  garsusis naujojo Amerikos kino pradininkas pasakoja savo biografiją, išdėsto kūrybinius kredo, požiūrį į avangardinį ir holivudinį kino meną, betarpiškose eseistinėse išpažintyse “kamerai” mąsto apie amžinąsias žmogiškąsias vertybes. Filme susitiksime ir su Jono Meko avangardinių eksperimentų bendražygiais – Salvadore Dali, John’u Lenon’u, Yoko Ono bei antiakademinio-antimeninio judėjimo FLUXUS pradininku Jurgiu Mačiūnu. Filme gausu paties Jono Meko citatų, atspindinčių jo gyvenimo kelią bei kinematografinius ieškojimus. Mačiusieji šį filmą teigia, kad jame yra visa Meko esmė ir jeigu kyla klausimas, kokį filmą žiūrėti, norint jį pažinti, patartina pradėti būtent nuo šio. Filmo režisierius Vytautas V. Landsbergis dalinasi savo prisiminimais ir įžvalgomis: „Jonas Mekas mūsų namuose, kai aš buvau jaunas ir tik pradėjau domėtis ir kažką skaitinėti, buvo mitas. Visų pirma, visa išeivių literatūra buvo šiek tiek uždrausta ir jeigu kažką iš ten gaudavai, tai  žiūrėjai kaip į tam tikrą antisovietinį judesį literatūroje. Ir, aišku, tėvukas nemažai pasakojo apie savo draugą klasioką Jurgį Mačiūną, kuris Niujorke krečia visokius pokštus ir jie ten draugauja su tokiu Jonu Meku. Aš skaičiau Meko poeziją. Tai hipnotizavo. Buvo visiškai aišku, kad tas žmogus yra kažkas tokio, ką kada nors gyvenime jeigu sutikčiau, tai būtų fantastika. Ir paskui gyvenime taip ir nutiko. <...> 1989 metais atskrendu į Niujorką ir žiūriu – vaikšto Mekas su kamera. Man tai ten kojos pradėjo virpėti, drebėti... Supratau, kad jeigu Dievas nužengė į žemę, tai maždaug kažkaip taip turėtų jaustis koks nors netikėlis jį pamatęs. Jis man buvo labai reikšmingas žmogus.“Maloniai kviečiame ateiti, draugus atsivesti ir pabūti. Pasimėgauti paties Jono Meko balsu ir, tarp blausių  su subtiliomis prabėgusių gyvenimų nuotrupomis fotografijų, pajusti  poetą, filmininką Meką, lyg nepažintą draugą. Juk Jono Meko gyvenimo filosofija byloja, kad viskas sukasi apie santykius: bendravimą, lengvą žaidimą, akimirkos nuostabą, bičiulystę, o menas – jau tik po to. 

Parodos sumanytojas ir kuratorius – Tomas Ivanauskas.
Parodą organizuoja Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
Parodos partneris – Jono Meko vizualiųjų menų centras.
Už fotografijas dėkojame Antano Sutkaus fotografijų archyvui, Algimantui Kunčiui, Tomui Kapočiui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Lietuvos centriniam archyvui, Maironio lietuvių literatūros muziejui, Sebastianui Mekui, Hollis Melton.