Mano Žemės Anglijoje pabaiga arba, oho, aš grįžtu į Lietuvą, Palangą

Prieš 13 metų palikdama Lietuvą, į Angliją, man svetimą šalį, važiavau tarsi užrištomis akimis:viskas nauja ir nepatirta. Laikas nepavaldus žmogaus norams.Jis(norim mes to,ar nenorim), ištrūkęs iš suspaustų žmogaus pirštų,sugrąžina mus į prisiminimus,o ateitį paverčia nežinia, baime,abejone ir ryžtu visa tai nugalėti.

Žemės pabaiga
Prieš keletą metų man teko keliauti Anglijos pietvakarine dalimi Kornvaliu (Kornwall).Kornvalis – tai labai sena ir žymi vieta Jungtinėje Karalystėje.Apie tai byloja ant uolų išlikusios buvusių pirmųjų vietos gyventojų būsto liekanos,tik šiokrašto gyventojams būdingi etniniai savitumai. Kornvalio vietovės krantus skalaujaAtlanto vandenynas.Nuo to momento, kada pirmą kartąpamačiau šį kraštą, mano akyse išliko nepakartojamas jo vaizdas. Tą dienąvėjas ir didžiulės bangos, besitaškydamos į aukštas uolas,mūsų automobilį, važiuojantį siaurais ir kalvotais Kornvalio keliukais, bepaliavos mėtė į šonus.Atrodė,jog šioje vandens ir vėjų pagairėje esantis kelias niekada nesibaigs.
Lauke temo,todėl mudu su vyru nutarėmeieškotis nakvynės. Pakelyje pamatę juokingą iškabą,skelbiančią,jogšioje, „Ružavos“ kiaulės fermoje yra BNB (lova ir pusryčiai),nutarėme užeiti. Mus pasitikusi namų šeimininkė (raudono, vėjo nugairinto veido, apkūnaus stoto ir tvirtosudėjimo kornvalietė) neaiškia anglų kalba visų pirma mūsų paklausė:kiek skilčių mėsosir kiaušinių mes suvalgysime pusryčiams,gal išvažiuojant pageidausime įsigyti ekologiškos mėsos, pati fermoje auginanti kiaules,ir tik poto ji mus nuvedė į gana jaukų svečiams skirtą kambarį.

Kornvalis – atskiros tautos istorija
Rytas išaušo saulėtas,sėdėjome jaukioje BNB viešbučio verandoje, gyrėme šeimininkės paruoštus angliškus pusryčius (ypač kiaulieną) ir ruošėmis vykti į Land's End'ą.Mūsų nuotaiką sugadino skambutis iš Lietuvos.Sūnus pranešė,jog ilgapirščiai pasidarbavo ir taip jau nuniokotame mūsų name(bendrasavininko neteisėtos statybos bylos nagrinėjimas Lietuvoje jau tęsėsi 12 metų).Todėl žemės galas,į kurį mes nuvykome,tada iš tiesų atrodė viso ko pabaiga.
Nežiūrint į sugadintą nuotaiką,buvo įdomu atsidurti vietovėje,kurioje baigiasi žemė ir,tik ant uolos krašto stovinti kelrodė,parodanti kiek kilometrų skiria Anglijos žemę nuo Amerikos bei Australijos žemynų,sugrąžino mus į realybę. Žvelgiant į neaprėpiamas vandenyno platybes supranti,jog ten,kažkur visai netoli,yra Niujorkas, Sidnėjus ir kiti pasaulio miestai. Šiandien sugrįžę prisiminimai sukelia dvejopą jausmą:visų pirma,aš džiaugiuosi,jog man likimas lėmė pamatyti šį unikalų gamtos kūrinį – Kornvalį. Jis nepakartojamas savo istorija,jame gyvenančiais žmonėmis, vandenyno mėlyne, vėjais,kurie tarsi paukščiai,nepaliaujamai sukdami ratus virš šios vietovės,bando žmogaus stiprybę.
Teisiškai Kornvalio grafystė išlieka nepriklausoma ir neįeinanti į Didžiosios Britanijos sudėtį. Pagal faktinį statutą – XII amžiuje,kada anglai sutriuškino paskutinius Kornvalio grafus, grafystė tampa Anglijos dalimi.Kornvalio plotas – 3563 kv. km, čia gyvena 534 300 žmonių.Tankiai apgyvendintuose rajonuose (vienintelis didmiesčio statusą turintis miestas Truras–Kornvalio sostinė)viename kvadratiniame kilometre gyvena 150 žmonių.
Senieji Kornvalio gyventojai kalbėjo kornų kalba. Dabartiniu metu senoji kalba yra atgaivinama. Kornvalis yra laikomas neturtingiausia Anglijos dalimi.
Gyvenant emigracijoje dažnai išgirsdavau posakį: jei Lietuvoje būtų galima gyventi taip,kaip Anglijoje(garantuotas darbas,medicininė priežiūra, socialinės garantijos),lietuviai niekada nepaliktų savo gimtų vietų. Šiandieną, atsigręžusi į praeitį,sakau visai priešingai:jeigu mes būtume tokie stiprūs,kaip tautos,kurios sunkiausiomis gamtos sąlygomis nepaliaujamai kovoja už savo etninį išlikimą, lietuviai taip pat sėdėtų savo „lizduose“.

Kiekvienam savo keliai
Mano kolega žurnalistas Gediminas Griškevičius vasario mėnesio straipsnyje: „Kas geriau: „emigracinis“ lėktuvas ar Palangos parko darbininko kastuvas?“ rašo: „Žmogus privalai išgyventi su meile Nemeilei. Neverkšlenti,neinkšti,užsiauginus kapitalistėjimo – kovos už Būvį,už kasdienės duonos kąsnį vaikams šarvus,jaustis visaverčiuLietuvos valstybės gyventoju“.
Anot straipsnio autoriaus,tie(mes), kurie viso šito nepatyrė (ar nenorėjo patirti) – išskrido.„Nei mes ko netekome, nei jie didvyriai“, – įsitikinęs G.Griškevičius.Su šiuo šviesių minčių ir gėrio žmonėms „sėjėju“ G. Griškevičiumi visiškai sutinku. Mudu,Gediminai,labai panašūs,tik mano „kastuvas“ 13 metų kasė svetimą man žemę, o tu savą. Tiek Tau,tiek man nereitai reikėjo eiti „Beždžionių“ tiltais vien tam, kad vėliau, tvirtai atsistojus ant žemės,ramia sąžine sau pasakytum:„Tai buvo mano gyvenimo kelias“.
Šiandien „emigracinis lėktuvas“ pakeitė savo „veidą“. Juo skrenda ne tik imigracijoje gyvenantysir dirbantys žmonės. Jame gali sutikti gražaus akademinio jaunimo,sutuoktinių poras,kurių mažamečiai vaikai kalba lietuviškai ir angliškai. Lėktuvu keliauja ir mociutės,kurios lanko savo anūkus ne tik Anglijoje,bet ir Lietuvoje.

Sveika, mano drauge
Laikraščiams visada įdomu žinoti,kaip sekasi imigracijoje gyvenantiems to miesto ar rajono gyventojams.Apie palangiškius esu rašiusi. Emigrantai – nekalbūs žmonės.Kiekvienas mieliau nori pasilikti savame „kiaute“.Jie nenori reklamos,viešumo.
Turiu draugę, kuri nieku gyvu nesutiko duoti man interviu,nors gyvenant Lietuvoje esu apie šią gabią ir talentingą palangiškę parašiusi ne vieną straipsnį.Esu girdėjusi, jog kitas palangiškis (neturėjau garbės jo sutikti) gyvena mano mieste ir sėkmingai dirba šefu vienoje iš Exeter'io universiteto valgyklų.Ponios Silvos Pojuner šeimai taip pat gerai sekasi.DukraiIzabelai pritrūko kelių balų,kad ši baigusi studijas koledže,tęstų mokslus Oxsford'e.Mergina nenusimena.Intensyviai gilina savo žinias.Prieš porą mėnesių Izabelabuvo pakviesta dirbti Parlamente.
Puikiai sekasi ir jau Lietuvosžmonėms gerai žinomai fotografei, vyriausiai ponios Silvos dukrai IndreiŠerpetytei.Neseniai jos fotografijos paroda buvo surengta Kaune.Marija Česnavičiūtė,dirbanti pradinių klasių mokytoja,prieš Kalėdas išsilaikiusi egzaminus aukščiausiaipradinių klasių mokytojos kvalifikacijai gauti, šiandien drąsiai gali darbuotis ne tik UK,bet ir kitų šalių mokyklose.
Monika Česnavičiūtėkartu su savo vyru Ben'usėkmingai darbuojasi drabužių pramonėje.Drabužius gaminanti kompanija „Calderon&Sumner“ praėjusiais metais vykusioje drabužių kolekcijų pristatyme Londone užėmė antrą vietą (mugėje savo kolekcijas pristatė septyniasdešimt kompanijų). Šią džiugią žinią publikavo spaudos atstovai. Tokiu būdu jauniems verslininkamsatsivėrė didelės galimybės parduoti savo gaminiusLondono prekybos tinkluose. Šiuo metu sutuoktiniai verslo reikalais išvyko susitikti su savo partneriu DieguCalderon'u,kuris gyvena Bogotoje (Kolumbija).
Mano „limitas“ šioje draugiškoje,kultūringoje ir gražioje šalyje pasibaigė.Aš grįžtu į Lietuvą. Joje turiu ką veikti.Taip pat žinau,jog mano ryšys su Anglija niekada nenutrūks.Šioje šalyje pasiliko gyventi mano vaikai,giminaičiai,draugai.Šią vasarą į Palangą žada atvykti ponas David Sumner,kurio gitaros (labdaros organizacija) jau dvidešimt metų keliauja po neturtingas pasaulio šalis. Tikėtina,jog užmegzti kontaktai su Lietuvoje gyvenančiais muzikantais gali tapti nemaža pagalba talentingiems žmonėms.Taigi, manoji „kelrodė“,pasukusi rodyklę į vakarus, rodo man kelią į namus.Grįžtu į kitą žemės galą – savo gimtą miestą – Palangą. Kaip man seksis, parodys laikas.Jis,kaip ir žymaus prancūzų poeto Šarlio Bodlero kažkada ištarti žodžiai „Angelai maitinasi gėrio duona ir kiekvieną dieną miršta badu“,atspindi tai,ką prarandame, ir tai,ką dar žadame atrasti...

Irena VALUŽĖ