Triukšmas dėl žuvies: 15 metų šventės istorijos

Tradicija švęsti mažos žuvies šventę su visa Lietuva palengva nusistovi. 2018 metų žiema – penkiolikta, kai visi keliai veda Palangon ragauti šviežiais agurkais kvepiančių, jūroje sužvejotų stintų, patirti palangiškių žvejiškas tradicijas, nusipirkti tautodailės dirbinių, dalyvauti įvairiose rungtyse, trepsėti linksmai su folkloriniais ansambliais, kurių ritminga muzika išjudina ne tik žvejus, bet ir atvykusius pasmaguriauti.
Kasmet, vasario viduryje, Palangoje vykstanti Stintų šventė keičiasi. Renginio sumanytojai sulaukia vis daugiau dalyvių, norinčių supažindinti gomurius su krašto paveldo gastronomijos paslaptimis ar šiandien pat besikuriančia išmaniąja kulinarija. Taip pat aistruolių nuo ankstyvo ryto iki geros popietės, įsitraukiančių ant tilto jūron į žiemiškai žvarbios žvejybos rungtynes, dažnai kiaurai košiant vėjams. Taip ir būna: vieni traukia žuvį, kas – didesnę, kas – daugiau už kaimyną, kiti – išmanius ar senovinius receptus panaudoję, iškepa ar puode ją išverda, treti – tiesiog mėgaujasi skoniais ir kvapais, stebėdami vyksmą aplink.
Palyginti ne taip seniai stintos dar plaukdavo ir praplaukdavo ties Palanga. Šiandien stebėtino populiarumo žuvis vertinta tik pavienių gurmanų. Pradėjusi ieškoti šventės užuomazgų, sužinojau, kad „Stinta“ tėvą turinti – Klaidą Pakutinską. Kažin, ar tuomet bent numanė, kad ant stalo po dešimties metų prireiks jau šešių tonų vaišėms?
Vienas iš pagrindinių šventės organizatorių Nerijus Stasiulis paantrina: esą, stinta skani tik tada, kai šviežia. Ir, žinoma, skaniausia prieš patį nerštą, nes tuomet savyje sukaupia daug maisto medžiagų. Žiema – laikas, kada jos Baltijos jūra praplaukia pro Palangos krantus. Vasarop ar rudeniop jos nesužvejosi. Tai – žiemos žuvis. Be to, kai išneršia, tampa nebeskani. O, pavyzdžiui, menkės, priešingai negu stintos, gali bet kada nusipirkti.
Entuziazmą gesino aplinkiniai. Sėkme niekas paprasčiausiai netikėjo. Juk Palangai buvo įprasta poilsiautojus kviestis vasarą, kai saulės spinduliai lepina išbalusį kūną, sūrios bangos plauna per metus susikaupusį nuovargį. Datos stintoms, žinia, neparinksi pagal orą. Ir visai ne todėl, kad pajūryje jis mažai nuspėjamas, o todėl, kad žuvelė įmantri ir pro Palangos krantus praplaukia tik tam tikru laiku. O kokia „Palangos stinta“ be stintos? Taigi organizatoriams liko tik stinta, Palanga ir žiema. Prisikviesti Lietuvą Palangon šaltąjį sezoną atrodė mažiausiai didžiulė beprotybė.
Pamena K. Pakutinskas, kaip 2003 metais kavinėje „Molinis ąsotis“ kalbėjosi su žurnalistu iš Latvijos, kuriam ir išdėstęs būsimos šventės viziją. Po savaitės spaudos atstovas paskambino pasitikslinti datos. Juk, esą, viskas šventei kaip ir yra: miestas, idėja, žuvis. Suprato prisikalbėjęs. Teko paskirti šventės datą bei imtis pirmųjų organizacinių darbų, žinoma, prieš tai padarius rimtą repeticiją – gruodį surengus didžkukulių akciją.
Gavę leidimą iš Palangos miesto savivaldybės, organizatoriai pradėjo kalbinti palangiškius jungtis draugėn. Reikėjo padaryti, rodos, neregėtą dalyką: imti ir įgyvendinti užmanymą – rytą sužvejotą stintą kepti, ruošti, marinuoti lauko virtuvės sąlygomis nenuspėjamai žiemišką dieną. Reikėjo ir drąsių, mėgstančių improvizuoti, taip pat išmanančių krašto paveldą virtuvės šefų, ir tų, kurie plauktų jūron tyčia dėl stintos. N. Stasiulis prisimena, kaip patys organizatoriai ėjo ir kalbinosi vietinius žvejus prisijungti. Žvejai bijojo eiti į gatves su stintomis, nes manė, kad stovės dykai tuščioje J. Basanavičiaus gatvėje, o kiti užbadys pirštais, juokdamiesi iš jų naivumo. Tokia situacija tęsėsi gal kokius dvejus metus.
Į pirmąsias „Stintas“, paraginti Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos pirmininko Alvydo Meškio, prisijungė vos kelios kavinės ir šiek tiek vietinių žvejų. Šiandien tokie skaičiai atrodo juokingi, palyginti su triukšmu dėl mažos žuvies visoje Lietuvoje kylantį vieną vasario savaitgalį, tačiau 2004 metais ir tai buvo drąsus įvykis žiemiškai Palangai, kai kurorto gatvėse, esant sniegui ir spaudžiant šaltukui, užuodę lauko virtuvėje kepamas stintas, iš namų į šventę patraukė patys palangiškiai. Gana kritiškai jie žvelgė į šventę, tačiau kepta stinta ne tik pradžiugino skoniu, bet ir kėlė lengvą šurmulį apsnigtose kurorto gatvėse. Sausio šeštadienį nuo pusės dvyliktos iki trečios valandos visa gatvė virto improvizuotu žuvų turgumi: atgabenti įrankiai, šešios žvejų valtys, ir prekyba vyko bemaž tiesiai iš jų. Apie jūrą, žvejybą ir žuvis teatralizuotai pasakojo ne tik meno kolektyvai, bet ir Klaipėdos universiteto režisūros specialybės studentai. Išgirdo ir legendinę dainą „Stintapūkis“, skirtą stintoms krantan vilioti. Daugiausia atrakcijų vyko šalia kavinės „Senoji Dorė“ – čia kūrentas židinys, rūkyta žuvis, prekiauta stintomis. Žuvienės už litą greit pritrūko svečiams, nors kunkuliavo didžiulis puodas. Marinuota stinta išparduota per valandą nuo šventės pradžios.
Antroji „Stinta“ galėjo ir neįvykti, jei ne organizatorių atkaklumas. Oras – vėjuotas, dangus papilkavęs, jūra jau visą mėnesį smarkavosi, J. Basanavičiaus gatvė – uždaryta rekonstrukcijai, skepsio iš aplinkinių daugiau nei norėtųsi. Vis tik nepasiduota ir nukreiptas visų dėmesys į kultūrinę šventės galimybę – rengtos teminės parodos.
Trečioji „Stinta“ vyko du kartus. Planuota rengti kaip ir ankstesnes – sausį, tačiau sutrukdė neįtikėtinai greitai užklupę žvarbūs šalčiai. Dar ketvirtadienį šventė galvota, kad bus, o jau penktadienį teko atšaukti šeštadienio „Stintą“. Labiausiai ragino tai padaryti patys žvejai: „Juk vaikai net į mokyklą neina!”. Atsisakyti šventės visai – negalėta. Dalyvauti svečio teisėmis iš Baltarusijos į kurortą jau buvo atvykę gerokai iš anksto kviesti ambasados darbuotojai ir žurnalistai. Jiems ir surengta maža improvizuota „Stinta“. Antrąsyk trečioji ir pirmąsyk masinė „Stinta“ įvyko vasario 26 dieną. Šventei triukšmingumo, smagumo pridėjo ir tai, kad, be stintų, galėjai užtikti ir... ruonių. Ne ne, ne tikrų, o sveikuolių, kurie žiemą maudosi šaltoje Baltijos jūroje. Toks renginys vyko jau penkioliktąjį kartą, „Stinta“ – tik trečiąjį, tačiau sujungus išvien, tapo sveikuoliška švente, paskatinusia į miestą patraukti ne tik besidominčius žvejybos tradicijomis, kulinarinėmis gudrybėmis, bet ir įvairiais sveikatingumo būdais. Dviguba šventė mieste sukėlė didžiulį šurmulį, tačiau suvenyrų pardavėjams nesisekė. Nežinia, dėl ko. Ar dėl to, kad visi tiek prisilinksmino, ar dėl to, kad prisismaguriavo?
2007 metais „Stinta“ ir vėl gerokai pasivėlino. Vietoj žiemos šventės tapo pavasario. Data nusikėlė dėl didelių šalčių, stintų stygiaus bei vykusių rinkimų. Pasislėpusi tarp margučių, verbų ir kitos Velykų atributikos, kvapioji žuvelė negausiai, tačiau vis tiek palepino svečių gomurį. Tądien, kaip tyčia, aitriai švietė saulė, išvaikiusi visus aplinkinius debesis. O šalčių ir šaltokų minčių prieš šventę buvo daugokai.
2008-tais nutarta atsigriebti, be to, vis tik – penktas kartas. Užsakyta tona šviežios žuvies. Be tradicinių žvejiškų receptų, bandyta suktis ir kitaip: vieni paruošė su įvairiais kiniškais prieskoniais bei saldžiarūgščiu padažu, kiti stebino koldūnais ir cepelinais su stintų įdaru, buvo galima paskanauti ir ruoštos su aštriais ikrų rutuliukais. Tuosyk ir prasidėjo varžybos, kas įmantriau jūrų agurkėlį paruoš svečiams. Į smagias atrakcijas įsijungė ir tautodailininkai – kiekvienas stengėsi sugalvoti teminių suvenyrų.
Šeštoji „Stinta“ Palangos pajūrin atskubėjo ekonominiu režimu, gerokai susiveržusi diržus, kaip ir visa Lietuva. Teko įprastą renginio programą sumažinti beveik trečdaliu, tačiau, įtikėję šventės sėkme ir paraginti Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidento Gintaro Sičiūno, sujudo verslininkai. Kiekvienas skyrė šventei, kiek galėjo ir prisidėjo prie rengimo kaštų vien tam, kad tradicija nenutrūktų. Pasisekė, tąkart žuvies būta kaip niekad daug – apie tris tonas. Šeštą kartą rengiama šventė linksmomis atrakcijomis, žvejiškomis melodijomis, kulinariniu paveldu į miestą sutraukė 2003 metais tik svajotą minią žmonių. Taip palangiškiai įrodė, pirmiausia, žinoma, sau, kad, būdamas savimi, esi įdomus kitiems. Nebemaišė šventei ir prastas oras. Tądien, vasario 15-ąją, oras buvo ypatingai permainingas: dangus, užniukęs it naginė, pavakare ant galvų pabėrė ir snaigių, bet šventės nuotaikos tai nė kiek nesumažino.
Žiemos apsnigtos gatvės ir ledinės skulptūros 2010-tųjų „Stintai“ davė savotišką prieskonį: kas baugino pirmosiose, tapo atrakcija septintosiose. Ypatingą svečių susidomėjimą 2010-tais sukėlė Andriaus Petkaus sukurta 5,5 metrų aukščio žvejo skulptūra iš ledo, netrūko ir norinčių pasėdėti ant ledinio krėslo, išskobto palangiškio tautodailininko Lino Žulkaus. Noriai ir gausiai fotografavosi prie ledinių dirbinių, kuriuos miestui padovanojo žiema ir tautodailininkų rankos bei išmonė. Prie mažiesiems išskobtos žuvies formos čiuožyklos išsirikiavo gana nemaža eilutė. Miesto svečiai turėjo išskirtinę progą pasivažinėti arklių tempiama karieta žiemiškąją kurorto vasarą mėgstamiausia alėja. Iš Jūrmalos prisijungė ne tik tautodailininkai, dalyvavę kermošiuje, bet ir žvejai. Pasirodo, latvių tradicijos, ruošiant stintą, yra kiek kitokios: kaimynai naudoja kitokius prieskonius, kitaip rūko ir kitaip kepa agurkais kvepiančią jūros žuvelę. Reportažą apie šią šventę parengė Kaliningrado televizija. Pamatę stintų šventės sėkmę, kaliningradiečiai nusprendė organizuoti... silkės šventę! Taip žuvies šventė Palangoje tapo regioniniu pavyzdžiu.
2011 metais pakviesti ir giminaičiai: stintos uošvienė menkė, pusseserė strimelė ir kitos įvairiai paruoštos žuvys. Vietos žvejai siūlė pačių konservuotų strimelių su daržovėmis ir be nieko, menkių kepenėlių, ikrų bei kitokių palangiškių pagamintų delikatesų. Žmonės gundėsi pirkti rūkytas nėges, kurios iš pamatymo primena nedidukus ungurius. Kulinarine naujiena tapo kepta stinta su kopūstais. Tąsyk mažoji jūrų žuvelė pirmąkart istorijoje kainavo brangiau nei sterkas.
Aštuntą žiemą, skvere pasklidus ką tik meistrų išvirtos stintienės aromatui, svečiams pasiūlyta ir dar viena nauja atrakcija. Per iškilmingą ceremoniją Stintų ordino regalijos įteiktos šešiasdešimčiai labiausiai šventei nusipelniusių palangiškių ir svečių. Įnešta nauja žaismingai rimta tradicija atveria vartus į pasakos įspūdį. Personifikuojamas paveldas: supažindinama svečius, ką reiškia gyventi prie jūros. Kita vertus, ordino nariai tampa išskirtine bendruomene, turi savo atpažinimo ženklus. „Stinta“ pradeda dėkoti už meilę stintoms. Simboliška, tą pačią dieną Neringoje pirmąsyk surengtas „Stintapūkis“. Tiesa, daugiau pamario tradicijų, bet vis tiek skirtas mažajai žuvelei pagerbti. Tuo tarpu Palangoje netrūko modernių kulinarinių išmonių: stintos, įdarytos pelėsiniu sūriu ir iškeptos ant apelsino riekelės, pabarstytos krapais; filė suktinukų su pesto padažu. Svečiai, smaguriaudami visaip ruoštas stintas, įveikė 4 tonas žuvies.
Jei prieš dešimtmetį sunkiai teko vargti, įtikinėjant dalyvauti keistame renginyje viduržiemį, tai jubiliejiniais metais jau buvo tikrinama, ar tinkamas dalyvių pasirengimas, stebimi įmantrūs pasiūlos valgiaraščiai. N. Stasiulis sako, kad dešimtoji „Stinta“ – ypatinga: į ją sudėta viskas, kas geriausio nutiko per šventės gyvavimo metus. Pirmąkart data sutapo su valstybine švente, todėl atsirado tinkama proga pakalbėti ne tik apie žvejybą, bet ir tapatybę, lietuvybę, laisvę gyventi protėvių žemėje, pagarbą krašto ženklams. Mintis, kaip dar labiau galėtų praturtinti „Stintas“, kilo Palangos tautodailininkų nariui Albertui Bukauskui. Dešimt kilogramų sverianti iš putplasčio pagaminta žuvis dekoruota penkiais su puse kilogramo gintarų. Dirbino dviejų metrų kūrinį meistras ištisą savaitę, kad tik būtų kuo dailesnė ir kuo panašesnė į... keptą. Ir įprastai vos dvidešimties centimetrų žvitrioji žuvelė padidėjo dešimt kartų ir išaugo iki dviejų metrų. Gintarinė stinta ilgam tapo šventės simboliu. Joje sudėta tai, kas Palangai ir šiandien, ir istoriškai itin svarbu: išžvejotasis iš jūros mažasis agurkėlis, tapęs dideliu šalies reikalu bei gintaras, tiek aplinkinių, tiek vietinių suvokiamas išskirtiniu krašto ženklu. Gintaras, rastas tarp smilčių, dažnai jūržolėse įsipainiojęs, senokai meistrų rankose tampa brangiai parduodamu meno kūriniu. Jo dekoratyumas pastebėtas dar neolito amžiuje ir įvairiems dirbiniams naudojamas iki šiol.
Vienuoliktoji šventė organizuota, konfliktuojant spaudoje: mat ne visiems atvertos durys. Pirmenybė teikiama Palangos verslams ir verslininkams. Juk toks ir buvo pirminis šventės sumanymas – kviesti svečius žiemą, dalintis krašto specifika, mažinti sezoniškumą. Verslininkai iš Kauno, Vilniaus, Kretingos rajono pyko, kad negalėjo stoti prie puodų legendinėje gatvėje virti stintienės, o norėjo. Pirmąsyk tris dienas organizuotoje šventėje išduoti 68 leidimai prekiauti tautodailės dirbiniais, 33 – maisto produktais, užsiregistravo 30 kavinių. Kadangi dienos planuotos trys, pasirinkti teminiai renginiai: diena – Valentinams ir Valentinoms, kita – žvejams, trečioji – valstybės gimtadieniui. Pirmąsyk į šventę atvyko šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasveikinusi šalies gyventojus su Lietuvos valstybės gimimo diena, palinkėjo, kad gaivus Baltijos jūros vėjas ir smagi nuotaika pasklistų po visą šalį, sujungdama visus į vieną didelę šeimą, kuri moka būti kartu ir moka švęsti.
2015 metų sausį, besiruošdami vasario 14 dieną suplanuotai šventei, Palangos kultūros centro darbuotojai kartu su penkiais Ordino nariais lankėsi Nidoje. Aptarę bendradarbiavimo galimybes, į Stintų ordino narius įšventino Neringos merą Darių Jasaitį bei kultūros skyriaus vedėją. „Stintapūkis“ – irgi mažosios žuvelės šventė: Lietuvos pajūris vienijasi. Vasario 10 dieną Liepojoje pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas turizmo srityje. Šventė iš regioninės tampa tarpvalstybine. Tat „Palangos stintos 2015“ pradžią davė svečiai iš Kuršių Nerijos – neringiškiai pagal senąjį žvejų paprotį bumbino „stinta-pūkis-stinta-pūkis“. Atidaryme dalyvavo ne tik aukšti šalies pareigūnai, bet ir oficialių savivaldybės svečių iš Vokietijos, Latvijos, Rusijos, Ukrainos, atvyko žurnalistų iš Baltarusijos.
2016-tais jūra buvo tiek dosni žuvies, kad gerokai iki šventės palangiškiai jau čirškino stintą. Repetuoti galėjo ir būsimi Barbekiu čempionato 8 komandų dalyviai. Spaudoje dar prieš mėnesį pradėjo mirgėti antraštės, kad kurortai kviečia į šventes. Miestai intensyviai ruošėsi antplūdžiui. Velniškai populiari tryliktą žiemą stinta sutraukė beveik pusę milijono smalsuolių. Žiemos šventė vyko triukšmingai, kaip ir kasmet: apdovanoti varžybų laimėtojai, sulaukta garbių svečių. Mažojo jūrų agurkėlio šventė švęsta tarpvalstybiniu lygmeniu paeiliui tris savaitgalius: pradžioje – Palangoje, tada – polediniame pamario „Stintapūkyje“, galop – lietuvaičių itin pamėgtoje naktinėje žvejybos šventėje Liepojoje.
2017 metų „Stinta“ visai nepatiko bambekliams. Tokių grūsčių J. Basanavičiaus gatvėje seniai nebūta. Kiek progų pabambėti, tiesa? Kol lietuviai tarpusavyje ir su latviais kovojo dėl badmintono taurės, sulaukta svečių ir iš tolėliau. Per atidarymą Stintų ordino riterių gretas papildė Eilato miesto Izraelyje meras M. Y. Halevi ir Svetlogorsko miesto Kaliningrade meras Vladimiras Bondarenka. Kaip ir Palanga, taip ir Eilatas pasirašę bendradarbiavimo sutartį, tapo tryliktaisiais miestais partneriais. Šis skaičius, pasak M. Y. Halevi, hebrajų kalba reiškia meilę. Hebrajų kalba pasakytas ir sveikinimas miestui. Meilę palangiškiai išreiškė ir krašto paveldui – per keturiolika metų atsivalgę įmantriai ruoštos stintos, grįžo prie tradicinio paruošimo būdo ir mėgavosi autentiška žuvimi – šviežių agurkų skonio.