Šventosios klebonas visiems taria „iki“, o ne „viso gero“

Salomėja GALDIKAITĖ

Šių metų liepos 6 diena, Mindauginės, daugeliui Šventosios parapijiečių nebuvo džiaugsmingos. Šią dieną iš Telšių vyskupijos atėjo žinia, kad visų mylimas klebonas Vidmantas Gricius bus perkeliamas į Veiviržėnų parapiją Klaipėdos rajone. Dėl to daugelis liūdi, pyksta ir net paburnoja ant Telšių vyskupijos hierarchų dėl tokio sprendimo, bet pats kunigas į tai žvelgia paprastai. Ramiai ir gražiai atsisveikinti bei perduoti tvarkingą parapiją – didžiausias V. Griciaus tikslas dabar. „Visgi Šventojoje praleidau pačius gražiausius dvidešimt vienerius metus“, – prisipažino jis „Palangos tiltui“.
– Kokia jūsų nuotaika?
– Dabar gyvenu tam tikromis persikraustymo nuotaikomis, todėl daug dalykų reikia susitvarkyti – viską gražiai palikti. Tai yra vienas rūpestėlis. Va, tik ką turėjome svečių iš Švėkšnos, kurie atvyko į Šventąją. Suorganizavome jiems ekskursiją – parodėme bažnyčią, pasakojome apie jos statybos rūpesčius.
– Tai paskutinė vasara, kuomet esate kunigas Šventosios parapijoje. Ar ne liūdna?
– Kadangi nėra kada liūdėti, nes daug tų rūpesčių, tai yra, kaip yra ir nieko čia nepakeisi.
– Ką jums sako parapijiečiai? Guodžia? Užjaučia?
– Kad nuo parapijiečių niekas nepriklauso. Tie, su kuriais daugiau bendrauji ir būni, žinoma, jie išreiškia nuogąstavimą, o visų nesusitinki. Bet, žinoma, kad tie, su kuriais susitinki, tikrai pasako, jog pasiilgs.
– Į kokią parapiją jus žada perkelti?
– Veiviržėnų parapiją.
– Ar jau žinote, kas jus pakeis?
– Taip, tai yra žinoma jau gan senokai ir patį kleboną tikrai neblogai pažįstu.
– Papasakokite apie naująjį kleboną.
– Jis yra labai garbingas kunigas, mano tėviškėj dirbo – Mažeikiuose. Ne tėviškės bažnyčioje, bet kitoje – Šventojo Pranciškaus. Jo rūpesčio dėka pastatyta Mažeikių Šv. Pranciškaus bažnyčia. Labai džiaugiuosi tuo, kad jis perims darbus Šventosios parapijoje, nes yra nemažai likę ir tų statybinių rūpesčių. Tai yra žmogus, kuriuo aš tikiu, kad gali tęsti tuos darbus ir netgi juos padaryti dar geriau.
– Kaip jaučiatės? Juk kiekvienam žmogui yra sunku palikti tai, prie ko jis yra prisirišęs.
– Viskas vyksta savaime ir po truputį. Susitaikai ir tuos saitus stengiesi šiek tiek paleisti. Aišku, ir kažkiek to laiko praėjo nuo pačios žinios (sužinojome liepos 6 dieną). Natūraliai pradeda ir kitos mintys aplankyti. Galvoji, kas laukia ten.
– Ką jums reiškia Šventoji ir jos parapijiečiai? Turbūt jaučiate didelį ryšį su čia nuolat gyvenančiais?
– Šventoji buvo mano gyvenimas. Čia visgi praleidau dvidešimt vienerius savo gyvenimo metus. Tiek pragyventa, prabūta, prabendrauta...
– Kokiais čia nuveiktais darbais labiausiai didžiuojatės ir džiaugiatės?
– Pasisekusiais. Vienas iš tokių didžiausių darbų, be abejonės, bažnyčios statyba. Vis tiek tai buvo pradėta daryti nuo pamatų. Ir žinant, kokia nedidelė yra mūsų parapija, tokia bažnyčia tikrai kelia džiaugsmą. Antra, labai džiaugiuosi, kad pavyko sutvarkyti Laukžemės parapiją – pačią bažnyčią ir parapijos namus.
– Kokių dalykų niekada nepamiršite iš šio Šventojoje praleisto laikotarpio?
– Visas praleistas laikas – nepamirštamas. Visgi tai buvo mano jaunystė. Kažką susmulkinti, ar išskirti vieną kitą detalę būtų neteisinga. Aš viso laiko nepamiršiu.
– Galbūt kai ką norėtumėte greičiau užmiršti?
– Ne, tikrai tokių dalykų nėra.
– Galbūt yra žmonių, kuriems norėtumėt padėkoti?
– Žinote, aš visada gyvenu tokia dėkinga širdimi visiems, su kuriais bendravau, buvau, dirbome kartu ir kažką vieną išskirti būtų neteisinga, kadangi žmonių yra labai daug. Būna, kad manęs kartais paklausia, kokių žmonių daugiau yra: gerų ar blogų? Tada aš visada atsakau, kad pasižiūrėtų į Šventosios bažnyčią. Ji yra didelė, todėl reiškia, kad gerų žmonių tikrai yra kur kas daugiau, nes būtent jų dėka yra pastatytas šis statinys. Taigi, galiu pasakyti, kad tikrai labai daug gerų žmonių sutikau. Aš visiems esu labai dėkingas: ar tai būtų paprasta parapijietė, ar statybos organizacijos direktorius, ar tai būtų miesto meras. Įdomus dalykas yra tai, kad aš paskaičiavau, jog jau dirbau prie septynių miesto merų – visiems taip pat esu labai dėkingas. Ir su ne vienu seniūnu teko bendrauti.
– Ar vasarą darbo Šventojoje atsiranda daugiau? Visgi Šventoji – kurortas.
– Taip, Šventoji yra pulsuojanti parapija. Vasarą yra gerokai daugiau žmonių, žiemą, ne sezono metu, esama kur kas kuklesnio žmonių skaičiaus. Bet tiek vasarą, tiek žiemą tų darbų užtenka, tik šiek tiek skiriasi jų specifika. Yra vasariniai – kurortiniai rūpesčiai, yra ir tie įprastiniai rūpesčiai, kurie būna visada. Pačių pamaldų skaičius irgi skiriasi, vasarą jų daugiau, kadangi didesnis žmonių srautas atkeliauja į Šventąją. Ne sezono metu yra vienos Mišios sekmadieniais, sezono metu yra dvejos Mišios.
– Kaip žadate atsisveikinti su parapijiečiais?
– Rugpjūčio 7 dieną bus padėkos ir atsisveikinimo Mišios, o rugpjūčio 14 dieną jau būsiu Veiviržėnuose.
– Kokie darbai jūsų dar laukia?
– Kadangi tai nebuvo netikėtas dalykas, stengiausi kiek įmanoma greičiau visus darbus atlikti. Žinoma, tokius darbus, kuriuos galėjau padaryti, nes yra tokių, kurių jau nebegalėjau atlikti. Dabar tik liko persikraustymo rūpestėliai.
– Ar Šventoji išliks tas kampelis, į kurį Jums bus visada malonu sugrįžti?
– Jis visą laiką man buvo labai mielas. Tikiuosi, kad taip ir išliks visą laiką. Nežinau, kaip seksis įsijungti į darbus naujojoje parapijoje, bet tikiuosi, kad prie progos tikrai atvažiuosiu į Šventąją ir aplankysiu parapijiečius.
– Kokius tikslus sau keliate naujojoje parapijoje?
– Pirmiausia reikia kažkur apsistoti, įsikurti. Tuomet reikia pradėti žiūrėti, kokia situacija. Dabar mano pagrindinis tikslas yra gražiai viską perduoti kitam klebonui Šventojoje.
– Ko palinkėtumėte naujajam klebonui ir parapijiečiams?
– Klebonui norėčiau palinkėti, kad nepristigtų tvirtumo ir stiprybės tęsti parapijinę veiklą ir, žinoma, padaryti netgi viską geriau. O parapijiečiams palinkėjimas būtų, kad bažnyčią ne tik sekmadieniais lankytų, bet ir dažniau. Tiek džiaugsmo, tiek skausmo akimirkomis. Norėčiau, kad visi keliai vestų į bažnyčią. Man pats didžiausias džiaugsmas bus žinoti, jog mūsų bažnyčia yra pilna ir lankoma.
– O sau?
– Kad sektųsi bendrauti su žmonėmis, kad vieni kitus suprastumėm. Kai tas supratimas bus – viskas bus gerai.