„Susirask mėgstamą veiklą ir niekada gyvenime nereikės dirbti“

Ilgametė Palangos lopšelio-darželio „Nykštukas“ priešmokyklinio ugdymo „Girinukų“ grupės pedagogė Onutė Šleiniuvienė su vaikais jau dirba 40-tus metus. Visas kolektyvas moterį vieningai apibūdina kaip pedagogę, pasišventusią šiam darbui ir atiduodančią vaikams visą savo laiką. Tačiau pati Onutė mano, kad tokio darbo niekas nedirba be pašaukimo.

Pedagoginės šaknys iš šeimos
Kuomet paklausėme, kaip ji išsirinko tokią specialybę, pedagogė pasakojo, kad jos šeimoje buvo ne vienas, pasirinkęs šviečiamąjį darbą: „Sesuo buvo pradinio ugdymo pedagogė, teta – taip pat mokytoja. Mano mama taip pat norėjo būti mokytoja, bet karas viską sujaukė. Tad gal iš čia ir mano tas pašaukimas“.
Onutė prisimena, kad darbas su vaikais prasidėjo nuo pat pilnametystės: „Būdama aštuoniolikos metų aš jau turėjau ugdytinius. Buvo baugu, bet iškart pajutau, kad sėdžiu savo rogėse. Jau atlikdama praktiką, kurios tuomet būdavo labai daug, pamačiau, kad man šis darbas prie širdies. Tad nebebuvo net minčių, kad gyvenime galėčiau užsiimti kokia kita veikla“.

Vaikus džiugina paprasti dalykai
Klausėme auklėtojos, kuo skiriasi pedagogas prieš 40 metų ir dabar: „Metodinius pagrindus tuomet gavome labai stiprius, tačiau vienas dalykas niekada nesikeitė ir, turbūt, išliks visada – žaidimas yra pagrindinė vaiko veikla. Vaikas tokiame amžiuje (prieš mokyklą – aut.) mokosi žaidimo forma“. Tačiau daugelis šiandien skundžiasi, kad vaiką vis sunkiau sudominti. „Taip, šiandienos rykštė – kompiuteris – ne tik palengvina darbą, bet, nemokantiems protingai elgtis, iš esmės pakeičia gyvenimą. Dirbu su vaikais, besiruošiančiais eiti į mokyklą, tad tokio amžiaus vaikus dar galima sudominti gana paprastai. Daugelis net nesusimąsto, kad dirbant, žaidžiant su vaikais esmė yra paprastume – kartais nereikia modernių žaislų, telefonų ir pan., nudžiugina net paprasčiausias balionas“, – teigė auklėtoja.
Onutė įsitikinusi, kad svarbu mokėti prieiti prie vaiko ir sudominti jį labai paprastais dalykais: „Dažnai parsinešame iš pajūrio akmenukų. Vaikai visą savaitę jais džiaugiasi, nes pabosta ir kompiuteris, ir televizorius. Kieme iš pagaliukų, kankorėžių dėlioja įvairiausius dalykus. O jei dar išmoksta iš viso to pasidaryti ką nors patys, kas gali būti panaudojama praktiškai – dar smagiau“. Retas kuris šiandien, pasak pedagogės, susimąsto, kad lauke vis rečiau pamatysi žaidžiantį vaiką: „Kiemai tušti, žaidimų aikštelės taip pat apytuštės. Vaikai grįžtą iš mokyklų ar darželių ir užsidaro kambaryje, „bendrauja“ su kompiuteriu. Nebežino smagių lauko žaidimų. Šiuolaikinės technologijos padarė labai daug ir neigiamos įtakos“.

Vaikai lieka vaikais
Šiandien vis dažniau girdima nuomonė, kad šiuolaikiniai vaikai nebežino savo pareigų, bet labai puikiai išmano savo teises. O. Šleiniuvienė pastebi, kad šiandien vaikai mažiau savarankiškesni, o prie to prisideda atžalas lepinantys tėvai: „Mūsų grupė ruošia vaikus mokyklai, tačiau kasmet vis labiau pastebime, kad ugdytiniai laukia, kol bus aptarnaujami, aprengiami, kol jiems bus viskas paduota. Tai tėvų įtaka. Neretai matome, kad atveda vaiką į darželį, nurengia, apauna šlepetes ir pan. – vaikas nieko nebedaro pats. Man nepriimtinas toks požiūris, kai vaikas auginamas šiltnamio sąlygomis. Tad mūsų uždavinys ir yra ugdyti vaiko socialinius įgūdžius, kad jis sugebėtų kuo daugiau pats, nes laukia pirma klasė, tad kas aprengs ar užriš batus ten?“
Pastebima ir tai, kad vaikai šiandien kur kas drąsesni: „Atsimenu ankstesniais metais, kuomet pradėjau dirbti, vaikai buvo labiau užsidarę, santūrūs, būdavo sunkiau juos prakalbinti, o šiandien vaikai – tiesakalbiai, nuo jų nieko nenuslėpsi, o savo mintis reiškia daug laisviau ir drąsiau“.

Vienas lauke ne karys
Pasak auklėtojos, už vaiko ugdymą atsakingi ne tik pedagogai. Onutė įsitikinusi, kad didžioji dalis priklauso nuo šeimos: „Būtina su vaiku užsiimti, rasti jam laiko. O tai daug nekainuoja. Galima mokytis skaičiuoti ir važiuojant automobiliu ar kepant sausainius. Galima išnaudoti kiekvieną laisvą minutę“. Tačiau vaiko ugdymas, darželio auklėtojos manymu, taip pat ateina su branda: „Jauni tėveliai, auginantys pirmą atžalą yra labai skrupulingi, lepinantys ir tai kartais net „gadina“ vaikus, tačiau visa tai išnyksta su metais, auginant antrąją ar trečiąją atžalą“.
Abi pusės, ugdymo įstaiga ir tėvai, pasak auklėtojos, turi žiūrėti viena kryptimi: „Bendradarbiaujame su tėvais ir sulaukiame vis daugiau pagalbos. Jei pastebiu, kad vaikui kas nors nesiseka, paprašau, kad tėveliai užsiimtų papildomai. Rezultatą pastebiu iškart“.
Darželiui atiduota didžioji dalis gyvenimo, tad natūralu, jog Onutės globoje užaugo ne viena karta: „Taip, grįžta pabendrauti jau baigę mokyklas, turintys savo šeimas. Smagu, kai nepamiršta. Ypač dažai užsuka besimokantys pradinėje mokykloje, dar ne taip nutolę nuo darželio“.

Vaiko ugdyme svarbi yra dermė
Palangos lopšelis-darželis„Nykštukas“ – estetinės ir meninės krypties darželis, tačiau, pasak auklėtojos, labai svarbu ugdyti visas vaiko kompetencijas: „Kiekvienas darželis turi sustiprintą vieną sritį, tačiau išlieka dermė. Mes vaikus ir grūdiname, vedame sveikos gyvensenos pamokėles, sportuojame, supažindiname su ekologija ir užsiimame pačia įvairiausia veikla. Pas mus sustiprintas teatro, dailės parengimas“. Pedagogė mano, kad kiekvienas darželis turi turėti savo specifiką, nes tai – natūrali konkurencija.

Kiekvienas rugsėjis su nerimu
Priešmokyklinio ugdymo pedagogai kasmet priima į grupę naują kartą, kuri po metų eina į mokyklą, tad kasmet pas Onutę ateina nauji vaikai: „Dėl šios priežasties vasarą rugsėjo laukiu su savotišku nerimu. Įdomu, kokie ateis vaikai, kaip jie mane priims, kaip reaguos. Skvarbūs ir atsargūs žvilgsniai rugsėjį ne tik iš ugdytinių, bet ir iš jų šeimos“.
Adaptacijos laikotarpis labai skirtingas: „Kartais susidraugaujame labai greitai, o kartais prireikia ir daugiau laiko ar pastangų. Nes kiekvienas vaikas – individualybė, su savo požiūriu ir vertybėmis“.
Tačiau O. Šleiniuvienė nebeįsivaizduoja kitokio darbo. „Man šis darbas nėra našta. Didelė laimė yra dirbti mėgstamą darbą. Apskritai galiu sau pritaikyti posakį, kad susirask mėgstamą veiklą ir niekada gyvenime nereikės dirbti. Tai aš turbūt ir nedirbu“, – šmaikštavo Onutė.

Pedagogo darbas ne tik ugdymo įstaigoje
Mokytojo ar auklėtojo darbas nesibaigia uždarius įstaigos duris. Jei ne ruošimasis pamokoms, tai renginių scenarijų galvojimas ir kitokie darbai laukia namie: „Namie ieškau idėjų spektakliams, dekoracijoms. Net vakare atsigulusi negaliu ramiai užmigti, vis mąstau, kokią parinkti aprangą vienam ar kitam vaiko įkūnijamam personažui, kaip ką ir iš ko pasidaryti. Mintys visada verda net po darbo“. Kaip sako pedagogė, reikia rasti vis naujų būdų, kuo sudominti vaiką, sugalvoti vis ką nors naujo: „Vaikui turi būti nuolat įdomus“.
Tačiau likus laisvo laiko Onutė sugeba rasti laiko ir sau: „Ypač mėgstu būti gamtoje, o dabar džiaugiuosi anūku. Randu laiko ir knygoms ar mezginiams. Kai nori, viską spėji“.

Didelis menas pakilti iki vaiko lygio
Yra sakoma, kad norint prieiti prie vaiko, reikia nusileisti iki jo lygio. Onutė mano kitaip: „Reikia sugebėti pakilti iki vaiko, o nusileisti fiziškai tik tam, kad matytum jo akis. Vaikas – nenusakoma asmenybė, tad susidraugauti su juo, suprasti jį – menas. Labai svarbu prieš vaiko ko nors klausiant daug kartų apmąstyti, parinkti tinkamus žodžius. Vaikai – labai jautrios asmenybės, tik retai kada tai parodo, tad neįžvalgus pedagogas labai lengvai gali „pražiūrėti“, kodėl vaikas užsisklendė savyje, kodėl jis tapo patyčių objektu ir pan.“.
Per ilgametę darbo patirtį buvo visokių vaikų, taip pat ir, kaip pedagogai vadina, sunkių: „Kantrybės pedagogo darbas reikalauja labai daug. Ir nesvarbu, su kokio amžiaus vaikais dirbi. O su tais sunkiaisiais vaikais kantrybės reikia dar daugiau, bet po daugelio metų tokie vaikai, išėję į gyvenimą, visada gatvėje pasako „labas“. Tada supranti, kad vis dėlto pavyko išugdyti žmogų“.
Pasak darželio auklėtojos, viską atperka smalsios vaikų akys, šypsenos, apkabinimai ar po savaitgalio pasakymas, kad „auklėtoja, mes pasiilgome jūsų!“.

Direktorė: „Onutė yra vaikščiojanti gamtos enciklopedija“
Pasak darželio direktorės Birutos Mazrimienės, Onutė turi ne tik pedagoginį pašaukimą, bet puikiai pažįsta ir gamtos gyvenimą: „Turbūt nėra nė vienos žolės, gėlės, medžio, augalo ar vabalo, kurio ji nežinotų. O tą žinojimą perduoda savo auklėtiniams. Tai daug daugiau nei atversti ir parodyti vadovėlyje. Kai parodai gyvą pavyzdį, vaikas daug lengviau įsimena. Dar ir šiandien stebiuosi, iš kur ji tiek žino, ir kaip viskas jos galvoje dar telpa. Onutė turi ir meninių sugebėjimų – darželyje įkūrė jau dvidešimt metų veikiančią teatro studiją „Tukas“, kur Onutė užima režisierės pareigas. Džiaugiuosi, kad šis žmogus dirba mūsų įstaigoje.“.
„Onutė – pedagogas iš didžiosios raidės. Didžiąją dalį savo gyvenimo ji atidavė viską, ką turi geriausia savo mažiesiems ugdytiniams. Tai – žmogus lyderis, kuris turi aiškų suvokimą apie tai, ko ir kodėl siekia. Žaviuosi jos kūrybiškumu, kritiniu mąstymu ir sugebėjimu puikiai veikti netradicinėse situacijose“, – taip Onutę apibūdino kolegė, dirbanti toje pačioje „Girinukų“ grupėje, Sigita Sičiūnienė.