Nijolė Steponavičiūtė: „Gyvenime niekada neteko ieškotis darbo ir siūlytis“

Vaidilė GEDMINAITĖ

 Energinga, nesibaidanti naujos veiklos ir iššūkių draugijos „Lietuvai pagražinti“ Palangos skyriaus pirmininkė, Palangos TAU tarybos pirmininkė Nijolė Steponavičiūtė tikino, kad aktyvistė jau buvo daržely ir džiaugėsi, kad esanti laiminga, jog gyvenime nejautusi būtinybės siūlytis darbdaviams. „Esu laiminga dėl to, kad gyvenime niekada neteko pačiai ieškotis – visada buvau pakviečiama ir darbai patys susirasdavo mane“, – „Palangos tiltui“  sakė N. Steponavičiūtė.

 Norėjo būti pienininkė

N. Steponavičiūtė prisipažino, nors jau besijaučianti esanti palangiškė, gimusi ne Palangoje. Pasak pašnekovės, šis faktas neleidžia jai būti pripažintai tikra palangiške: „Pati jaučiuosi, bet žinau, kad niekada nebūsiu pripažinta tikra palangiške – gali ir penkiasdešimt metų čia pragyventi, bet, kad būtum tikra palangiškė, čia turi būti tavo šaknys – ir kelių kartų. Aš gimiau Kuršėnuose – niekuo neišsiskiriančiame Žemaitijos pakraščio miestelyje“. Vaikystėje likimas pašnekovės nelepino. „Mama visą gyvenimą dirbo buhaltere, tuometinio Vykdomojo komiteto sekretore. Tėvas anksti paliko šeimą, augau su patėviu, šeimos idilijos nemačiau. Gal tai bei didelė, per daug suidealizuota naivi mokyklinė meilė vėliau kažkiek nulėmė ir mano pačios likimą“, – susimąstė pašnekovė.

N. Steponavičiūtė teigė, jog jos jaunystės laikais visuomeninio maitinimo ir maisto pramonės gamybos specialybės buvusios itin populiarios, todėl ji, kaip ir nemaža dalis to meto jaunuolių, svajojo tapti... pienininke. „Netoli buvo miestelio pieninė ir kai su klasės ekskursija pirmą kartą pamačiau dideles varškės vonias, iš didžiulio sviesto muštuvo kraunamus sviesto luitus, pasakiau – užaugusi būsiu pienininkė. Taip ir įvyko. Mano laikais visuomeninio maitinimo ir maisto pramonės gamybos specialybės buvo „ant bangos“, – prisiminė pašnekovė. Baigusi tuometinio Kauno politechnikos instituto maisto produktų katedros inžinieriaus technologo specialybę, N. Steponavičiūtė dvidešimt trejus metus dirbo Šiaulių pieno kombinate, kol netikėtas likimo vingis atvedė į kurortą. „Ten dirbau nuo meistrės iki generalinio direktoriaus pavaduotojos, – prisiminė moteris. – Nepriklausomybės pradžioje, įmonei pereinant į privačias rankas, atostogaudama Palangoje, sutikau seną pažįstamą iš vadovų rezervo kursų, direktorę N. Fultinavičienę, ir buvau pakviesta dirbti į naujai po rekonstrukcijos atidaromą duonos gamyklą. Praėjo keletas mėnesių, kol apsisprendžiau, bet sena meilė jūrai ir kurortui nugalėjo ir taip prieš dvidešimt dvejus metus atvažiavau „teisią“ į Palangą. Kai prieš tai turėjau net keletą pasiūlymų vykti į Vilnių, tas kraštas man buvo nepriimtinas, o kai pasiūlė vykti į Palangą, šis kraštas iš karto pasirodė šiltas, nes čia jūra, savi žemaičiai“.

Pašnekovė prisipažino, jog perprasti senuosius palangiškius iš pradžių buvo sudėtinga: „Pati esu pusiau žemaitė – Kuršėnai jau ant ribos, tai iš pradžių suprasti tikruosius žemaičius būdavo nelengva: būdavo, šneki su darbuotojais, o jie taip atsako, kad aš klausiu, ko jie pyksta. Pasirodo, žmogus nepyksta, – jo tik toks būdas, ir jis taip kalba. Paskui pripratau prie to. Palangoje dirbau laboratorijos viršininke, direktoriaus pavaduotoja iki gamyklos privatizavimo ir uždarymo“.

Šis laikotarpis pašnekovei į atmintį įsismelkė nuo kepimo krosnies dvelkiančiu karščiu: „Prisimenu tą kepimo krosnių karštį gamybinio piko metu vasarą, puikų duonininkų kolektyvą, su kuriuo bendrauju ir iki šiolei“. Pasiteiravus, ar patiko darbas, pašnekovė teigė, jog malonu buvo plėsti asortimentą, kartu su bendradarbėmis kurti naujas gaminių rūšis, dalyvauti su įmonės stendu parodose ir mugėse. „Didžiuojuosi, kad vieni iš pirmųjų Lietuvoje pradėjome kepti duoną su saulėgrąžomis. Seni duonininkai tada stebėjosi: „Čia dabar. Dar to nebuvo – duona su „sėmečkomis“, – juokėsi N. Steponavičiūtė.

Uždarius gamyklą, kolegos pienininkai pašnekovę pakvietė į „Žemaitijos pieno“ įmonę Telšiuose. „Septynerius metus važinėjau į įmonę Telšiuose, į namus grįždama tik savaitgaliais. Nesigailiu, nes tai moderni, pažangi įmonė, kur teko susipažinti su šiuolaikinių technologijų naujienomis, aplankyti daugelį Europos pienininkystės įmonių, tarptautinių parodų“, – prisipažino N. Steponavičiūtė.

 Tapo mero patarėja

Vėliau pašnekovės laukė visai nauji ir netikėti gyvenimo vingiai, atvedę į politiką. „Kadangi nuo seno bendradarbės buvau įtraukta į Palangos socialdemokratų veiklą, – simpatizavau kairiesiems, A. Brazauskas man visada buvo autoritetas, – dar besidarbuodama Telšiuose vieną dieną gavau netikėtą pasiūlymą pakeisti prieš tai buvusią partietę – mero patarėją. Per pristatymą merui R. Kirstukui buvau „nuskenuota“ skvarbaus jo žvilgsnio ir sulaukiau jo patvirtinimo mano kandidatūrai“, – prisiminė pašnekovė.

Taip prasidėjo politinis pašnekovės gyvenimas. „Pritarus tarybai pasinėriau į šiek tiek naują, itin įdomią sritį – politiką. Įsiminė gyventojų priėmimai, kur tekdavo dalyvauti kartu su meru. Pastebėjau, kad yra žmonių, kuriems pakanka tik to, kad jie būtų įdėmiai išklausyti, paguosti. Bendravimo ir dėmesio stoka – didelis dalykas žmogui. Sekretorė išmokė pagal interesantų srautą atpažinti mėnulio pilnaties metą“, – šypsojosi N. Steponavičiūtė.

Iš pradžių politikos naujokę kiek trikdė politinio gyvenimo užkulisiai: „Mane, iš pramonės atėjusį žmogų, kiek trikdė dirbtiniai pozicijos ir opozicijos „karai“, „puolimai“. Prie to vėliau priprantama – čia politika, ir svarbu, kad tai duotų naudos ne tik pačiam asmeniui, bet ir miestui, jo gerovės kėlimui, bendruomenei. Esu laiminga bent dėl to, kad gyvenime niekada neteko pačiai ieškotis darbo ir siūlytis – visada buvau pakviečiama ir darbai patys susirasdavo mane“, – džiaugėsi pašnekovė.

 Įsitraukė į visuomeninę veiklą

Veržli moteris neketino sustoti ir pasibaigus darbinei veiklai. „Baigusi darbinę veiklą net nepajutau, kaip buvau įtraukta į miesto bendruomenės gyvenimo verpetą. Mano manymu, jei žmogus yra bent kiek prasilavinęs, turi bent šiokį tokį poreikį kultūrai, menui, visada atras kuo užsiimti, ir jam namuose nereikės lakstyti nuo vieno lango prie kito ir gyventi tik savo laiptinės bei kiemo problemomis, – įsitikinusi N. Steponavičiūtė. – Prieš trejus metus „Lietuvai pagražinti“ draugijos Palangos skyriaus įkūrėjos ir ilgametės jos pirmininkės Ievos Chovanienės bei Tarybos nario Antano Sebecko prikalbinta tapau Palangos skyriaus pirmininke. Ponia Ieva – darbštus, išlaikytas žmogus, yra subūrusi gražų, kaip draugijos pirmininkas V. Dingelis Vilniuje mėgsta sakyti, Vaižganto „deimančiukų“ būrį. Nors pasikeitus pirmininkui galėjome perrinkti ir naują valdybą, joje niekas ir iki šiol nepasikeitė, nes ponia Ieva subūrė kultūringus, gražiai bendraujančius žmones. Dabar draugija vienija daugiau kaip aštuoniasdešimt narių, kurių didžiąją dalį sudaro Palangos ir Šventosios gražiai tvarkomų sodybų šeimininkai. Visi darbštūs, besidomintys naujovėmis, mėgstantys keliauti ir parsivežtas idėjas bei augalus adaptuoti savo sodybose. Džiaugiuosi, kad draugijos nariai, nepaisant užimtumo savo namuose, pilietiškai dalyvauja kasmetinėse pavasario talkose ir sąžiningai valo pajūrio priekopių zoną“.

Šiemet „Lietuvai pagražinti“ draugijai neeiliniai metai – pažymimas jos atkūrimo dvidešimtmetis. „Palangos skyrius buvo įkurtas metais vėliau. Jubiliejinius metus jau pažymėjome neseniai Japoniškame sode „SAMOGITIA“ pasodinę vardinę sakurą, Meilės alėjoje dar sodinsime jubiliejinį atminimo ąžuolą“, – gražiais planais dalinosi pirmininkė.

Draugijos nariai daug bendrauja, keliauja ir toji bendra veikla juos suartina – atsiranda savotiškas didelės šeimos jausmas. „Per trejus metus kartu jau buvome išvykę į dvylika ilgesnių ir trumpesnių kelionių. Nustebome, kiek įdomaus galima pamatyti nuvažiavus į čia pat esantį Klaipėdos universiteto Botanikos sodą, Baltų mitologinį parką, japonišką sodą, gražiai tvarkomas sodybas prie Rucavos ir kitur. Bendravimas, kelionės mus suartina – kartu pažymime jubiliejus, lankome užklupus ligai, užjaučiame vieni kitus ištikus nelaimei“, – kalbėjo N. Steponavičiūtė.

 Dirba su senjorais

Veikli moteris tikino iš klasės, kurso draugų nuolat girdėdavusi, kokias įdomias veiklas vykdo kituose miestuose esantys Trečiojo amžiaus universitetai ir prisipažino visada norėdavusi, kad ir Palangoje toks atsirastų. „Gyvenimas vyresnio amžiaus žmonėms Palangoje suaktyvėjo mero Š. Vaitkaus, kai kurių Tarybos narių ir švietimiečių dėka, įkūrus šalyje jau seniai išpopuliarintą Trečiojo amžiaus universitetą. Nuo įkūrimo esu renkama universiteto tarybos pirmininke, o šiemet dar ir Turizmo fakulteto dekane“, – pasakojo pašnekovė.

Paprašyta plačiau papasakoti apie šią savo veiklą, N. Steponavičiūtė sakė: „Kažkokia aktyvia veikla negalime pasigirti, nes šiemet tikrai gyvenome kiek pasyvokai, mažokai bendravome su kolegomis iš kitų miestų. Stebiuosi, kodėl pas mus Palangoje į universiteto aktyvą per silpnai įsilieja pedagogai, nes, kiek teko girdėti, kitų miestų Trečiojo amžiaus universitetuose mokytojai senjorai yra pagrindiniai veiklos organizatoriai. Taip ir turėtų būti, nes tai išsilavinę, bendravimo kultūrą ir įgūdžius sukaupę, oratorinį meną įvaldę žmonės. Galime tik pasigirti šiemet Turizmo fakulteto klausytojams savo iniciatyva suorganizavę išvyką į Varšuvą, Krokuvą, Veličką ir Čenstachovą. Nors kelionėje pasitaikė ir nedidelių nesklandumų, grįžome pavargę, bet laimingi, praplėtę savo pažinimo akiratį. Tai atperka, kaip dabar mėgstama sakyti, savanorystės principu organizavimui sugaištą asmeninį laiką, išeikvotus nervus ir savo mobiliojo telefono limitus“.

 Aktyvi nuo vaikų darželio

Pasak N. Steponavičiūtės, laisvalaikiu ji skubanti pasisemti dvasinio peno – kultūra teikia atgaivą ir pasitenkinimą. „Laisvalaikiu, kaip ir visi, mėgstu skaityti, keliauti, lakstyti po koncertus, spektaklius, renginius. Atsigaunu, kai vasaromis pradeda dirbti mūsų senasis kino teatras, nes mes esame ta karta, kuri užaugome su gerais filmais. Man geri – tai rimti meniniai filmai – ne tie šaudymai ir gaudymai. Pasaulinio garso režisierių filmai. Prieš eidama į kino teatrą, visada pasidomiu tuo filmu internete, pažiūriu, kas režisierius. Į atsitiktinius filmus neinu. Filmų, kuriuos mėgstu, pasigendu, bet vienas kitas ir šiais laikais dar pasitaiko“, – kalbėjo pašnekovė.

Kita N. Steponavičiūtės aistra – skaitymas. „Skaitymo praradimus per buvusį užimtumą tiesioginiame darbe jau neblogai kompensuoju, bet keliauti, turėdama gerus kompanionus, galėčiau ir daugiau. Mėgstu skaityti draugų, pažįstamų rekomenduojamas knygas. Džiaugiuosi neseniai perskaičiusi naujai išleistą knygą „Seserys“ apie Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tubelienę. Ji suteikia nemažai informacijos apie tolesnius prezidento A. Smetonos gyvenimo vingius. Dabar su įdomumu skaitau Trečiojo amžiaus universitetui iš Vilniaus parsivežtą Medardo Čioboto Trečiojo amžiaus universiteto dvidešimtmečiui išleistą almanachą apie vilniečių senjorų viso gyvenimo mokymąsi ir veiklą“, – sakė N. Steponavičiūtė.

Būnant šalia tokio aktyvaus, veiklaus, energija trykštančio žmogaus, smalsu sužinoti, iš kur visa tai. „Aktyvi galbūt esu nuo vaikų darželio – kai pirmą kartą ten suorganizavau drauges savavališkai eiti į miestelio parką rinkti klevo lapų. Mes ramiai rinkome lapus, o tuo metu tėvai ir auklėtojos ėjo iš proto. Vėliau ir mokykloje, ir darbe mėgdavau ką nors organizuoti, kažką veikti, nesėdėti nuošalyje“, – šypsojosi ponia Nijolė.

 Trumpai:

Gimė Kuršėnuose, Šiaulių rajone.

Zodiako ženklas – Vandenis.

Hobis: „Knygos, koncertai, kinas, kultūriniai renginiai, pažintinės kelionės. Sporto tik tiek – plaukimas pagal galimybes baseine ir visą vasarą – jūroje. Myliu geriausią susisiekimo priemonę kurorte – dviratį“.

Šūkis: „Senas, nuvalkiotas, bet teisingas: elkis su žmogumi taip, kaip tu norėtum, kad ir jis su tavimi elgtųsi. Nepatingėk žmogui iš širdies padėkoti, jį pagirti ir pasidžiaugti jo darbais bei pergalėmis, nes kiekvienam tai glosto širdį ir yra malonu. Siekiamybė: nors atrodo, kad jau išmokau, bet vis dar tebesimokau – nesusireikšminti ir visada išlikti pagarbiam kito žmogaus atžvilgiu. Mažiau plepėti ir prieš pasakant žodį pirma pagalvoti, o tik tada pasakyti“.

Apie Palangą: „Visada užburia jūros toliai, gaiva ir platybė, sakrali Birutės kalno aura, senosios bažnyčios gotika, seniai suformuota parko gamtos grožio europietiška elegancija ir senųjų palangiškių išdidus žemaitiškas savitumas. Su bendraamžiais neseniai kalbėjome, kad į Palangą pirmą kartą atvažiavau gal septynerių metų su mamos darboviete atvira bortine mašina – ir pati nustebau, kaip bėga laikas“.