Siūlomas pramogų kompleksas vaikams ir jaunimui nesulaukia dėmesio

Nors, atrodo, Palangoje pastaruoju metu daugėja svarbių objektų, kuriuose vyksta vis daugiau renginių, bet pramogauti atvykstantys miesto svečiai vis nepasisotina. Tai pastebėjęs palangiškis architektas Kastytis Aleknavičius rado išeitį ir ją puoselėja jau daug laiko: jissukūrė vaikų ir jaunimo piramidinės formos pramogų komplekso projektą, taip pat amfiteatrinę salę, kuri būtų taip pat išskirtinės – slibino – formos. Tačiau iki šiol jokio palankaus atgarsio jis nesulaukė. „Visi dejuoja, jog nėra ką veikti atėjus šaltajam metų laikui, bet kai pasiūlai kokią idėją, niekam ji neįdomi“, – teigė palangiškis.

Įvairios veiklos galimybės
Šią idėją architektas brandina jau keletą dešimtmečių, jos nelaiko paslaptyje ir noriai dalijasi šiuo sumanymu su valdinininkais ir verslininkais, tačiau iki šiol jokio pritarimo jis nesulaukė. Beje, tokio komplekso idėją jis subrandino kartu su vaikų rašytoju Vytautu V. Landsbergiu. Iš pradžių jiems kilo sumanymas sukurti piramidinės formos vaikų ir jaunimo pramogų centrą, vėliau atsirado idėja netoliese, tik arčiau jūros – ant kopos, suprojektuoti ir kitą jaunuoliams skirtą pastatą, kuris būtų slibino formos.
Žinoma, architektas supranta, kad tokie objektai nebūtų įgyvendinami staiga, kiekvienas jų būtų įgyvendinamas palaipsniui. Šį kompleksą palangiškis yra numatęs Naglio alėjoje.
Didžiajame komplekse, kuris suprojektuotas piramidės formos, galėtų atsirasti erdvė vaikams ir jaunimui užsiimti įvairia veikla nuo knygų skaitymo ir filmų žiūrėjimo iki sportinių žaidimų, atsirastų erdvės ir teikti įvairias paslaugas. Piramidė neužgožtų kelio, priešingai, būtų sukurtas tarsi tunelis. Centre atsirastų stiklinis liftas, kuris taptų pagalbininku keliantis į 30 metrų apžvalgos aikštelę.

Apgalvota ir energetiškai
Piramidės formos statinys apgalvotas ir energetiškai. Pastate būtų septyni aukštai, 28 patalpos, kurios būtų asocijuojamos su tiek pat žmogaus savybių, pavyzdžiui, kantrybė, dosnumas ir kita.
Abu menininkus sužavėjo užsienyje esantys literatūriniai vaikų parkai, vystant šią idėją buvo vadovautasi Suomijoje esančiu Naantali parku ir Stokholme veikiančiu Junibackeno muziejumi.
Jaunas žmogus, tęsia architektas, atėjęs į pastatą, pasirinktų sau reikalingų lavintis psichofizinių savybių komplektą. Tai lipimas į bokštą, kurio viršūnę reikia pasiekti — kelias į jį būtų, lyg likimo vingiai ir simbolizuotų fizinę bei protinę brandą. Parkas apjungtų šiuolaikines technologijas ir senovinius papročius.
Konstrukcinės šio pastato savybės leistų lengvai jį išardyti ir vėl surinkti, todėl jį galima būtų perkelti į kitą vietą. „Piramidę-sodą būtų galima pritaikyti skirtingoms jaunimo grupėms jų švenčių metu. Pastatą galima uždengti įvairiausiomis medžiagomis, keisti šviesos iliuminaciją, panaudoti garso ir vaizdo efektus. Svarbiausia šios piramidės paskirtis – per žaidimus supažindinti jaunus žmones su šalies kultūra ir istorija“, — sakė K. Aleknavičius.
Visas šis pramogų objektas atitinka kosminio medžio principą. Pačioje viršūnėje jaunuolių lauktų išminčiai, kurie galėtų užduoti tam tikrus klausimus. Į viršūnę, kuri būtų, kaip minėta 30 metrų aukštyje, neįgalieji galėtų pakilti liftu.

Teikiamos įvairios paslaugos
Kastyčio pasiteiravus, ar realu įgyvendinti tokį projektą, jis neabejojo, jog tikrai taip, tereikia sutelkti bendras jėgas. „Jeigu verslininkai pagalvotų prisidėti, jiems tai būtų ir naudinga, nes šiame pramogų komplekse jie galėtų siūlyti savo paslaugas, tam būtų galima specialiai sukurti jiems jų poreikius atitinkančias erdves“, – sakė palangiškis.
Jis apgalvojo galimybę cokoliniame aukšte įkurti baseiną, kuriuo galėtų naudotis patys mažiausieji. Žiemos metu galėtų atsirasti čiuožykla su galimybe išsinuomoti pačiūžas.
Architektas pasvarstė, jog vasaros metu būtų labai patogu įkurti tokį dviračių nuomos punktą, kuris neįpareigotų žmonių dviračius grąžinti būtent į tas nuomos vietas, iš kurių dviračiai paimti.

Tereikia bendradarbiauti
Arčiau jūros, kopose architektas sumanė kitą jaunimui skirtą objektą, kuris būtų slibino formos. Kopoms šis objektas nepakenktų, pastatas būtų suformuotas taikantis prie natūralios gamtos. Šiame objekte suplanuota renginių salė su galimybe salę transformuoti (prireikus atviresnės erdvės, kėdės būtų sustumtos į šonus), taip pat būtų tunelis su galimybe piešti grafiti.
„Pastatas būtų ekonomiškai taupus. Būtų galima jį padengti tokiomis medžiagomis, pavyzdžiui, durpėmis, kurios išlaikytų šilumą. Cokolinis piramidės aukštas taip pat projektuotas taip, jog šiluma būtų išgaunama natūraliu būdu. Vanduo būtų šildomas ne elektra, o natūraliu atsinaujinančiu šaltiniu“, – pasakojo architektas.
Paklausus, ar nebaisu būtų rengiant tokį projektą sulaukti grasinamų aplinkosaugininkų žvilgsnių, architektas įsitikinęs, jog tai žalos gamtai visai nepadarytų. „Užtektų gauti leidimą maždaug trims savaitėms išlyginti smėlį, po to mes kopą atstatytume, tik dar keliais centimetrais aukštesnę“, – sakė K. Aleknavičius, pasvarstęs, jog jeigu baiminamasi tokių dalykų, tuomet nebūtų atsiradęs ir Anykščių lajų takas ir Druskininkų slidžių nusileidimo trasa, dėl kurios teko iškirsti daug medžių, nes jie trukdė aukštos įtampos elektros linijai.
Šį projektą, kaip pripažino palangiškis, jis siūlė šešis kartus, kalbėjosi su ne vienu architektu, tačiau ne kartą išgirdęs, jog tai neįgyvendinama. Tačiau įgyvendinti viską galima, tereikia tik noro bendradarbiauti ir nesikratyti naujų idėjų.
„Aš kalbėjau su tais žmonėmis, kurie nuomoja dviračius. Jiems siūliau imtis iniciatyvos kurti tokius nuomos punktus, kad žmonės nebūtų įpareigoti jiems grąžinti dviračius būtent į tą pačią vietą. Jeigu būtų įkurti tam tikru atstumu dviračių punktai, dviračiais važinėti mėgstantys žmonės juos galėtų palikti bet kuriame jų, kai tik išsektų jėgos. Tokia idėja galėtų išsiplėsti ir už Lietuvos ribų“, – siūlė architektas.
Architektas šį savo sumanymą išsamiau ketina pristatyti sausio 6 dieną Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje. „Tikiuosi pabendrauti su žmonėmis, išgirsti jų patarimus, siūlymus, pastebėjimus. Paskui dažnai tenka išgirsti, jog niekas nieko nesiūlo, siūlo žmonės, bet atsako jokio nebūna, jokios reakcijos, tad kieno čia kaltė, kad nieko naujo nedaroma?“ – retoriškai klausė architektas.